Drakula

Penkta mano turima Bram Stoker'io "Drakula" kopija.

John Flanagan - Degantis Tiltas [2]

Antrą John Flanagan Žvalgo Mokinio knygą "Degantis Tiltas" (Ranger's Apprentice: The Burning Bridge; ISBN 0399244557; 262p.; Goodreads) perskaičiau prieš porą dienų, bet niekaip neradau tinkamų žodžių aprašymui. Dabar gi galvoju, kaip bus, taip bus, reikia pabandyt ir baigt tempt gumą.

Morgaratas, žiaurusis karvedys iš Nakties ir Lietaus žemių kelia ant kojų armiją. Bevaliai, pavergti padarai, arba tokie pat godūs ir pikti jie telkiasi į vis didesnius būrius, ir kelia vis didesnę grėsmę. Atėjo metas jam atsiimti tai, kas jo, o kas ir kiek dėl to žus - nesvarbu.

Tuo tarpu Vilis virsta tikru miškiniu. Lankininko sugebėjimai jau dabar įspūdingi, o jis vis dar mokinys. Būtent tokie sugebėjimai ir jo nepatyrimas padarė jį puikiu kandidatu būti vienu iš trijų pasiuntinių į Keltiką, vieną iš kraštų, kurie taip ir neatsakė į kvietimą telktis prieš Morgaratą. Judant ten link ima aiškėti kodėl: tuščias pasienis, kaimai be žmonių, ir ta kraupi giesmė, kurią vis atneša vėjas...

Ši knyga yra geras pavyzdys mano nenoro mesti jokios pradėtos knygos. Joje daug gerų ir netgi labai gerų vietų, bet nuobodžios - prailgsta be galo. Bet paskutinis skyrius visa tai atpirko tiek, kad nė nebežinau, ar noriu jas parduoti. Gal verčiau pasilikti, gal net kitų reikėtų... Turbūt bus aišku po trečiosios. O šiai kol kas duodu stiprų 8/10, nei daugiau, nei mažiau.

Eric Griffin - Tzimisce [2]

Kad ir kaip stengiausi užtęsti skaitymo procesą, visa baisiausio vampyrų klano, net ir Sabato sektoje, didybė mano rankose jau baigėsi. Eric Griffin antroji Vampyrų Maskarado: Klano Novelių knyga "Tzimisce" (ISBN 1565048024; 273p.; Goodreads) kol kas buvo pati kruviniausia vampyrų knyga kokią skaičiau. Ko pasekoje noriu pridėti įspėjimą: tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

Sabatas ir Kamarila (Sabbat ir Camarilla) yra dvi vampyrų klanų sektos. Kamarila tiki Maskaradu, t.y. kad mes galime ir privalome sugyventi, ir, kad vampyrai slepiasi ne tik dėl žmonių, bet ir savo pačių saugumo labui. Tuo tarpu Sabatas mano, jog žmonija turi būti sunaikinta didesnio gėrio vardan. Ką ten, turi ateiti pasaulio pabaiga, Gehena, ir viską sunaikinti. Ir štai, po be galo ilgų planų - tam pasiruošta. Pirmoji ataka įvyko praeitoje knygoje, Toreodorės Viktorijos Eš (Ash) surengtoje puotoje, kurioje dalyvavo keletas rimtų politinių taikinių, tarp jų ir kažkurios ten valstijos princas.

Tamsi naktis atrodo dar tamsesnė nuo Lasombros šešėlių, mat klanas nusimetinėja savo fizines formas ir kaip vienas, klampia tamsa apgobia viską, ką pasiekia. Jei sustosi ir įsižiūrėsi, atrodo, kad pastatai kažkur eina, juda. Ir gerai, kad tamsu, mat tai kas juda - karo gūliai (ghouls), kelių metrų aukščio, pilni rankų, kojų, dantų ir nagų, su vieninteliu troškimu - naikinti. Košmariški padarai tiesiai iš Tzimiscių dirbtuvių plūsta per kiekvieną įėjimą, ir kraujas kuris ką tik liejosi iki kelių - senka nuo jų paklaikusio troškulio. Ar krito priešas ar draugas - jau nebesvarbu. Ir viso to centre stovi Saša Vykos, viena iš galingiausių gyvų Tzimisce klano narių. Ji nebepanaši į nieką žmogišką, ir tai - jos pačios valia. Ji čia tam, kad įkvėptų. Ji čia, tam, kad Sabatas pagaliau triumfuotų ir ateitų Gehena, pabaiga.

Knyga labai išmaniai žongliruoja tarp karo, kankynių, ir mėsmalių scenų, bei politinių pasisėdėjimų, pasikalbėjimų. Už lango - ugnimi valomi vampyrų egzistencijos (ir to, kas juos išžudė) įkalčiai, o jie, to pasaulio didingieji, čia, saugiai, su kraujo rezervais, aptarinėja, kas kokią valstiją perims. Knygos protagonistė irgi viena iš "blogųjų", bet viskas taip pateikta, taip paaiškinta, kad kartais imi džiaugtis jų pergale, ir susivoki, kad tai ne tie, už kuriuos turėtum sirgti, tik kai kam nors performuojama kaulų struktūra, kad labiau atitiktų jų nesveiką grožio suvokimą (tai - skausmingas procesas, moraliai labai paveikiantis procedūros aukas). Ir tai dar ne viskas. Karo metu ir didžiausi priešai kartais tampa draugais, tad šioje knygoje kiek geriau susipažįstam ir su kitų klanų sugebėjimais, bei kodėl vieni, o ne kiti tapo politiniais šulais. Knygai duosiu 9/10, daugiau negaliu dėl pačių paskutinių skyrių. Tie skyriai buvo įžanga į Gangrelių klano knygą, ir man pasirodė itin geri. Tad čia toks preemptive evaluation. 

George R.R. Martin - Fevre Dream

Man visada buvo įdomu, kaip ir ką rašė žinomi autoriai iki tapo tokiais žinomais. Taip pat visada mėgau ir istorijas apie vampyrus. To pasekoje George R.R. Martin "Fevre Dream" (Karštinės Sapnas, ISBN 0553383051; 334p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas. Iš kart įspėsiu, jog ši knyga skirta tik tiems, kas tikrai turi laiko knygai.

Ant Misisipės upės verda garlaivių gyvenimas. Ne vien pelnas įtakoja jų dydį ir greitį, toli gražu. Ant upės, geriems pilotams ir kapitonams, kur kas svarbiau yra pralenkti varžovą. Kapitonas Abneris Maršas visa tai su kartėliu stebi nuo kranto, mat jo garlaivius nusinešė gamtos stichijos. O, kaip jis norėtų nurungti Eklipsę... Nenuostabu tad, kad kai į jo kabinetą (na, ne visai) įžengia aukštas išblyškęs vyriškis, siūlydamas jam pasistatyti svajonių garlaivį, Maršas įtikina save susitaikyti su visomis sąlygomis. Juk iš tiesų, jam tereikės pakęsti kiek ekscentrišką antrą laivo kapitoną.

Jošua Jorkas miega dienomis, geria šlykštų vyną, į laivą gyventi vedas keistas personas, ir kartais priverčia laivą stovėti vietoje kelias dienas iš eilės. Dar gi, jis uždraudė Maršui klausinėti, pasakęs jog jei jaus spaudimą - meluos. Bet, gal būt garbingas kapitonas nė nenori žinoti jo paslapčių, bent jau ne po incidento, kai pažadino Jorką vieną gražią saulėtą dieną...

Vampyrai knygoje saviti ir įdomūs, pati istorija tikrai gera. Bėda ta, kad jos nedaug. Jei maniau, kad Ledo ir Ugnies Dainoje galima praleisti bent pusę skyrių ir nieko neprarasti, tai Fevre Dream skina laurus. Čia turbūt ir tris ketvirčius išmesti pavyktų. Tad, kaip ir sakiau, knyga skirta tiems, kas turi laiko irtis jos lėta tėkme. Paskaityti ji verta dėmesio, bet duoti tegaliu 5/10, mat viskas baigėsi per tris paskutinius puslapius, iš kurių vienas buvo epilogo.

Alternatyvi Istorija

Alternatyvi istorija yra vienas mano mylimiausių žanrų. Jame vienas ar keli istoriniai faktai visiškai ar iš dalies pakeičiami, ko pasekoje toliau istoriją stebime per tos galimybės "kas būtų, jei būtų" prizmę. Steampunk'o žanras yra vienas žinomiausių alternatyvios istorijos žanrų, mat jame svarbiausia istorijos dalis remiasi būtent istorine alternatyva: jei garo variklis būtų vystytas ilgiau ir plačiau.

Mano mylimiausi alternatyvios istorijos pavyzdžiai gali būti pavadinti ir alternatyvia realybe, mat juose esama daug fantasy elementų (kaip "antgamtinių", o ne vien "fikcinių"). Vienas iš tų pavyzdžių yra Kim Newman "Anno Dracula". Turbūt visi skaitėme Bram Stoker "Drakulą", ar bent jau matėme tuos tuzinus filmų, kurių net ieškoti nereikia (ieškant galima rasti šimtus). Ten keli drąsūs vyriškiai stoja prieš blogį, ir pribaigia mūsų Father in Darkness (Anno Dracula vampyro kūrėjas vadinamas "Tamsiuoju/Tamsos Tėvu/Motina"). Kim Newman tuo tarpu pasakoja visai kitokią istoriją. Keli žmogeliai prieš Vladą Smeigiką? Jūs tik nejuokaukit. Jis juos sudoroja, ir po truputį išveda vampyrus į dienos šviesą. Netiesiogine prasme, žinoma. Toliau istorija vystosi, kaip įprasta, bet visuose žinomuose įvykiuose dabar dalyvauja ir vampyrai. Tai labiausia jaučiama antroje knygoje, apie Raudonąjį Baroną. Čia jau ne tik fantastiški pilotai dirba savo darbą karo metu. Šalia lėktuvų, o dažnai ir visai be šių egzistencijos ore, skrenda milžiniški šikšnosparniai-drakonai, ištroškę kraujo ir pergalės.

Kitas pavyzdys būtų Jonathan Stroud Bartimėjaus istorija (tai - ne trilogija, esama priešistorės, ir Stroud'as pats pasisakė, jog galimas daiktas - su Bartimėjumi dar greičiausia nebaigta, tik mes matyt jau tikrai nebegausim vertimų). Kadangi knygų pagrindinis žanras toli gražu nėra alternatyvi istorija, tai ir pačios jos čia sąlyginai mažai. Sakau "sąlyginai", mat pakeitimas kolosalus: Britų Imperija bene valdo pasaulį.

Tokių pavyzdžių yra daugybė, mat, kaip ir sakiau, jau vien Steampunk žanras remiasi būtent alternatyvia istorija, tad net mūsų pačių Tapinas su savo "Vilko Valanda" prisidėjo prie šio žanro plitimo. Šis žanras, mano supratimu, skirtas daugiausia tiems, kurie mėgsta gromuliuoti mintis, apgalvoti milijonus galimų ir neįmanomų scenarijų, ir vis mąstyti "kas būtų, jei..."

Jacob Grey - Krankas: Varnų užkalbėtojas

Mėgstu urban fantasy, tą tokią bent kažkiek modernią, miesto fantastiką. Tokios knygos labai tinka pailsėjimui nuo rimtos fantasy literatūros. Net jei, tarkime, istorija ne pati geriausia, tai paprastai tą kompensuoja aplinka, arba priešistorės. Jacob Grey knyga "Kranas: Varnų Užkalbėtojas" (Ferals: The Crow Talker; ISBN 978-9955-23-901; 295p.; Goodreads) nėra pati gryniausia urban fantasy, bet ta fantasy dalis viską gražiai atsvėrė: nemalonūs net skaityti blogiukai, šiurpus ir gudrus jų galva. Bei vienas kitas gerai pamatuotas posūkis. Jei knygas reikėtų su kuo nors lyginti, sakyčiau tai Nikolas Flamelis susitinka su Žvalgo Mokiniu.

Krankas - jaunas našlaitis gyvenantis apleistame parke, lizde, kurį susisuko pats. Gyvena jis ten su trimis varnomis, iš kurių viena - balta, akla ir, atrodo, nebylė. Kas naktį jį lanko košmarai apie tai, kaip jo tėvai išmetė jį pro langą, kur jį krentantį pasigavo ir nusinešė varnos. Tik štai vieną naktį tas sapnas pakinta ir dar labiau apkartina berniuko gyvenimą. Sapne pasirodo naujas veikėjas, išblyškęs vyriškis juodomis akimis. O dar ir nebylė varna prabilo: ateina vorai, ir mes jų grobis.

Per pirmąją knygos pusę prasiirti nėra labai lengva, mat mums bandoma viską paaiškinti. Krankas žinojo esąs kitoks dėl gebėjimo susikalbėti su varnomis, bet dabar sužino ir, kad tokių esama daugiau, valdančių ir kalbančių su gyvūnais. Kaip ir paprastų žmonių, šių užkalbėtojų būna tiek gerų, tiek ir blogų. Ir dabar yra pats tas laikas tuos geruosius vėl sutelkti krūvon, kad ir kiek nedaug jų belikę. Mat tas, kas Juodamūrį pavertė šia apšapusia tamsia skyle, ir taip praretino užkalbėtojų gretas ką tik vėl tapo grėsme. Tik į vieną klausimą niekas negali atsakyti: kaip seniai miręs asmuo gali vėl kelti tokį pavojų visai gyvasčiai?

Džiaugiuosi, kad gavome šios knygos vertimą, tokių mums tikrai labai trūksta. Ir nors negaliu jos dėti prie mėgiamiausių, mielai paskaityčiau ir kitas, jei tik jų dar bus. Kol kas duosiu 8/10, bet manau reitingas kils, kai knygose nebereikės atpasakojimų tam, kad skaitytojas suprastų, kas vyksta.

Krankas

Ačiū, Baltos Lankos. Tik kodėl skirtuką priklijavote ANT pakuotės?..

Knyga apipavidalinta fantastiškai.

Roald Dahl - Dėdulė Osvaldas

Dar viena knygų klubo knyga. Neseniai skaičiau šio autoriaus Čarlį ir Šokolado Fabriką, ko pasekoje, ar dėl žinomo autoriaus, ar kažkokio kito veiksnio, draugė prisiminė kažkada skaičiusi labai juokingą knygą. Po trumpų paieškų ta knyga paaiškėjo esanti Roald Dahl kūrinys suaugusiems "Dėdulė Osvaldas" (My Uncle Oswald; ISBN 0241955769; 205p.; Goodreads),

Istorija istorijoje. Kartais su istorija šalia. Kažkas mums pasakoja apie savo dėdę Osvaldą per jo paties memuarus. Šį kartą, mat, kaip supratau, esama ir kitų šios serijos knygų, jis mums nori papasakoti apie tai, kaip tapo multimilijonieriumi per malonumus, dėl malonumų.

Tai trumpoka knyga apie tai, kaip seksas ir jo produktai gali sukrauti kalnus pinigų. Kartą išgirdęs apie kažkokį ten Sudano Vabalą (skaičiau angliškai, ten jis vadintas "Blister Beetle" - pūslių vabalu), jis surizikuoja viskuo, kad jį surastų. Anot tų, iš kurių jis to sutrinto vabalo gavo, to, ką galima pasemti adatos galvute - užtenka vienai dozei, kuri žmogų užvarys siena nuo užsiliepsnojusio geismo. Greit susukęs istoriją apie neegzistuojantį mokslininką, kuris net būdamas fikcinis turi daugiau autoriteto nei septyniolikametis bernužėlis, jis tą dozę pardavinėja kapsulėmis tūkstančiais ir už tūkstančius. Ir čia dar ne pabaiga. Grįžęs namo į Angliją Osvaldas susitinka su senu savo profesoriumi, ir, atrodo geru draugu, kuris papasakoja jam apie naujausią savo atradimą. Jis sumąstė, kaip užšaldyti spermą taip, jog net po daugybės metų ja būtų galima apvaisinti, tarkime, karves, kokiu nors įspūdingu buliumi. Osvaldo galvoje tuo tarpu jau sukasi planas. Suradęs dailią merginą ją apginkluoja ano vabalo miltais ir abu patraukia po Europą, dovanokit už išsireiškimą, melžti didžiausių to laiko vyrų. Mat kas nenorėtų kokio nors karaliaus, ar Einšteino vaiko? Žinoma, pakeliui laukia visokie nuotykiai, perdozavimai, homoseksualūs vyrai, pavojingi tipai, ir per daug sąžiningi vyriškiai.

Suprantu, jog tai tik satyra, bet jos būna geresnės. Ir, kad jau skaičiau geresnės, tai daugiau 5/10 duoti negaliu. Tiesą pasakius, balą pridėjau vien dėl komiškos idėjos: kiek daug autorius praleido laiko galvodamas apie tai, koks tas ar anas didis vyriškis lovoje. Vienur paaiškinimų ar aprašymų trūko, ir turėjom visokių "tas toks" ekvivalentų, tuo tarpu vynas ir maistas aprašyti taip plačiai, jog ėmiau praleidinėti, ko paprastai niekada nedarau, ir manau, to pasekoje, praleidau kokį ketvirtį knygos. Tad po visko, manau liksiu prie jo vaikiškų knygų.