Alternatyvi Istorija

Alternatyvi istorija yra vienas mano mylimiausių žanrų. Jame vienas ar keli istoriniai faktai visiškai ar iš dalies pakeičiami, ko pasekoje toliau istoriją stebime per tos galimybės "kas būtų, jei būtų" prizmę. Steampunk'o žanras yra vienas žinomiausių alternatyvios istorijos žanrų, mat jame svarbiausia istorijos dalis remiasi būtent istorine alternatyva: jei garo variklis būtų vystytas ilgiau ir plačiau.

Mano mylimiausi alternatyvios istorijos pavyzdžiai gali būti pavadinti ir alternatyvia realybe, mat juose esama daug fantasy elementų (kaip "antgamtinių", o ne vien "fikcinių"). Vienas iš tų pavyzdžių yra Kim Newman "Anno Dracula". Turbūt visi skaitėme Bram Stoker "Drakulą", ar bent jau matėme tuos tuzinus filmų, kurių net ieškoti nereikia (ieškant galima rasti šimtus). Ten keli drąsūs vyriškiai stoja prieš blogį, ir pribaigia mūsų Father in Darkness (Anno Dracula vampyro kūrėjas vadinamas "Tamsiuoju/Tamsos Tėvu/Motina"). Kim Newman tuo tarpu pasakoja visai kitokią istoriją. Keli žmogeliai prieš Vladą Smeigiką? Jūs tik nejuokaukit. Jis juos sudoroja, ir po truputį išveda vampyrus į dienos šviesą. Netiesiogine prasme, žinoma. Toliau istorija vystosi, kaip įprasta, bet visuose žinomuose įvykiuose dabar dalyvauja ir vampyrai. Tai labiausia jaučiama antroje knygoje, apie Raudonąjį Baroną. Čia jau ne tik fantastiški pilotai dirba savo darbą karo metu. Šalia lėktuvų, o dažnai ir visai be šių egzistencijos ore, skrenda milžiniški šikšnosparniai-drakonai, ištroškę kraujo ir pergalės.

Kitas pavyzdys būtų Jonathan Stroud Bartimėjaus istorija (tai - ne trilogija, esama priešistorės, ir Stroud'as pats pasisakė, jog galimas daiktas - su Bartimėjumi dar greičiausia nebaigta, tik mes matyt jau tikrai nebegausim vertimų). Kadangi knygų pagrindinis žanras toli gražu nėra alternatyvi istorija, tai ir pačios jos čia sąlyginai mažai. Sakau "sąlyginai", mat pakeitimas kolosalus: Britų Imperija bene valdo pasaulį.

Tokių pavyzdžių yra daugybė, mat, kaip ir sakiau, jau vien Steampunk žanras remiasi būtent alternatyvia istorija, tad net mūsų pačių Tapinas su savo "Vilko Valanda" prisidėjo prie šio žanro plitimo. Šis žanras, mano supratimu, skirtas daugiausia tiems, kurie mėgsta gromuliuoti mintis, apgalvoti milijonus galimų ir neįmanomų scenarijų, ir vis mąstyti "kas būtų, jei..."

Jacob Grey - Krankas: Varnų užkalbėtojas

Mėgstu urban fantasy, tą tokią bent kažkiek modernią, miesto fantastiką. Tokios knygos labai tinka pailsėjimui nuo rimtos fantasy literatūros. Net jei, tarkime, istorija ne pati geriausia, tai paprastai tą kompensuoja aplinka, arba priešistorės. Jacob Grey knyga "Kranas: Varnų Užkalbėtojas" (Ferals: The Crow Talker; ISBN 978-9955-23-901; 295p.; Goodreads) nėra pati gryniausia urban fantasy, bet ta fantasy dalis viską gražiai atsvėrė: nemalonūs net skaityti blogiukai, šiurpus ir gudrus jų galva. Bei vienas kitas gerai pamatuotas posūkis. Jei knygas reikėtų su kuo nors lyginti, sakyčiau tai Nikolas Flamelis susitinka su Žvalgo Mokiniu.

Krankas - jaunas našlaitis gyvenantis apleistame parke, lizde, kurį susisuko pats. Gyvena jis ten su trimis varnomis, iš kurių viena - balta, akla ir, atrodo, nebylė. Kas naktį jį lanko košmarai apie tai, kaip jo tėvai išmetė jį pro langą, kur jį krentantį pasigavo ir nusinešė varnos. Tik štai vieną naktį tas sapnas pakinta ir dar labiau apkartina berniuko gyvenimą. Sapne pasirodo naujas veikėjas, išblyškęs vyriškis juodomis akimis. O dar ir nebylė varna prabilo: ateina vorai, ir mes jų grobis.

Per pirmąją knygos pusę prasiirti nėra labai lengva, mat mums bandoma viską paaiškinti. Krankas žinojo esąs kitoks dėl gebėjimo susikalbėti su varnomis, bet dabar sužino ir, kad tokių esama daugiau, valdančių ir kalbančių su gyvūnais. Kaip ir paprastų žmonių, šių užkalbėtojų būna tiek gerų, tiek ir blogų. Ir dabar yra pats tas laikas tuos geruosius vėl sutelkti krūvon, kad ir kiek nedaug jų belikę. Mat tas, kas Juodamūrį pavertė šia apšapusia tamsia skyle, ir taip praretino užkalbėtojų gretas ką tik vėl tapo grėsme. Tik į vieną klausimą niekas negali atsakyti: kaip seniai miręs asmuo gali vėl kelti tokį pavojų visai gyvasčiai?

Džiaugiuosi, kad gavome šios knygos vertimą, tokių mums tikrai labai trūksta. Ir nors negaliu jos dėti prie mėgiamiausių, mielai paskaityčiau ir kitas, jei tik jų dar bus. Kol kas duosiu 8/10, bet manau reitingas kils, kai knygose nebereikės atpasakojimų tam, kad skaitytojas suprastų, kas vyksta.

Krankas

Ačiū, Baltos Lankos. Tik kodėl skirtuką priklijavote ANT pakuotės?..

Knyga apipavidalinta fantastiškai.

Roald Dahl - Dėdulė Osvaldas

Dar viena knygų klubo knyga. Neseniai skaičiau šio autoriaus Čarlį ir Šokolado Fabriką, ko pasekoje, ar dėl žinomo autoriaus, ar kažkokio kito veiksnio, draugė prisiminė kažkada skaičiusi labai juokingą knygą. Po trumpų paieškų ta knyga paaiškėjo esanti Roald Dahl kūrinys suaugusiems "Dėdulė Osvaldas" (My Uncle Oswald; ISBN 0241955769; 205p.; Goodreads),

Istorija istorijoje. Kartais su istorija šalia. Kažkas mums pasakoja apie savo dėdę Osvaldą per jo paties memuarus. Šį kartą, mat, kaip supratau, esama ir kitų šios serijos knygų, jis mums nori papasakoti apie tai, kaip tapo multimilijonieriumi per malonumus, dėl malonumų.

Tai trumpoka knyga apie tai, kaip seksas ir jo produktai gali sukrauti kalnus pinigų. Kartą išgirdęs apie kažkokį ten Sudano Vabalą (skaičiau angliškai, ten jis vadintas "Blister Beetle" - pūslių vabalu), jis surizikuoja viskuo, kad jį surastų. Anot tų, iš kurių jis to sutrinto vabalo gavo, to, ką galima pasemti adatos galvute - užtenka vienai dozei, kuri žmogų užvarys siena nuo užsiliepsnojusio geismo. Greit susukęs istoriją apie neegzistuojantį mokslininką, kuris net būdamas fikcinis turi daugiau autoriteto nei septyniolikametis bernužėlis, jis tą dozę pardavinėja kapsulėmis tūkstančiais ir už tūkstančius. Ir čia dar ne pabaiga. Grįžęs namo į Angliją Osvaldas susitinka su senu savo profesoriumi, ir, atrodo geru draugu, kuris papasakoja jam apie naujausią savo atradimą. Jis sumąstė, kaip užšaldyti spermą taip, jog net po daugybės metų ja būtų galima apvaisinti, tarkime, karves, kokiu nors įspūdingu buliumi. Osvaldo galvoje tuo tarpu jau sukasi planas. Suradęs dailią merginą ją apginkluoja ano vabalo miltais ir abu patraukia po Europą, dovanokit už išsireiškimą, melžti didžiausių to laiko vyrų. Mat kas nenorėtų kokio nors karaliaus, ar Einšteino vaiko? Žinoma, pakeliui laukia visokie nuotykiai, perdozavimai, homoseksualūs vyrai, pavojingi tipai, ir per daug sąžiningi vyriškiai.

Suprantu, jog tai tik satyra, bet jos būna geresnės. Ir, kad jau skaičiau geresnės, tai daugiau 5/10 duoti negaliu. Tiesą pasakius, balą pridėjau vien dėl komiškos idėjos: kiek daug autorius praleido laiko galvodamas apie tai, koks tas ar anas didis vyriškis lovoje. Vienur paaiškinimų ar aprašymų trūko, ir turėjom visokių "tas toks" ekvivalentų, tuo tarpu vynas ir maistas aprašyti taip plačiai, jog ėmiau praleidinėti, ko paprastai niekada nedarau, ir manau, to pasekoje, praleidau kokį ketvirtį knygos. Tad po visko, manau liksiu prie jo vaikiškų knygų.

David Gaider - The Calling [Dragon Age 2#]

Pagaliau gavau progą paskaityti ir antrą Dragon Age knygą, antrą, šį kart daug artimesnę priešistorę pirmam žaidimui - Dragon Age: Origins, David Gaider "The Calling" (ISBN 0765324091; 444p.; Goodreads). Kol kas abi knygos pasirodė labai paprastos, bet pilnos įdomių, spragas iš žaidimų užpildančių dalykų. Tie, kas žaidimų nežaidėte - nebėda, jas galima ir, kaip tiesiog fantastikos knygas sau suskaityt, ir daug neprarast. Esmę tikrai suprasit, ir kas tas Dragon Age žinosit.

The Chant of Light (Šviesos Giesmė) pasakoja apie Tevintero magus, Magistrus, kurie įžengė į Fade (sapnų ir dvasių pasaulis, kai užmiegame - patenkame ten, kai mirštame - pro ten keliaujame kitur, burtininkus ten nuolatos suvilioti bando demonai, ir jei jiems pavyktu, jie galėtų įžengti į žmonių pasaulį burtininko kūne) fiziniuose savo kūnuose. Jie atvėrė Aukso Miesto (rojaus ekvivalentas) vartus, žengė per pilies koridorius, ir rado Kūrėjo (Maker) sostą - tuščią. Jų arogancija sutepė visa ką aplink, kol galiausiai Aukso Miestas tapo Juoduoju Miestu (Black City, nuo to momento prarastojo rojaus ekvivalentas), ir nuo šiol ten net sapnuose bijoma įžengti. Patys Magistrai buvo ištremti, gilyn į požemius, toliau nei bet kokie Gilieji Keliai (Deep Roads), kada nors išrausti nykštukų, kur jie virto pirmaisiais Darkspawn'ais. Čia savo korupcija naikino viską, ir kūrė tokius pačius kaip jie. Vedami tik vieno, paskutinio jiems likusio instinkto, jie rausiasi pro tunelius, kartais išlipdami net į paviršių, ieškodami belaikės Dainos ištakų, vienintelės jų protus pasiekiančios šviesos, dainuojamos Senųjų Dievų, miegančių giliai po žeme. Radę, būdami tik bevaliais padarais, jie negali atsispirti impulsui, ir tuos dievus sutepa ta pačia tamsa. Ir tokiam Suteptam Dievui pabudus, grėsmė kyla visai egzistuojančiai gyvasčiai, nes prasideda, tai, ką Grey Wardens (Pilkieji Sargai) vadina "Blight", kai darkspawn's kylą į paviršių, vedami Arkdemono (Archedemon, to sutepto dievo), siekdami jį užimti ir sunaikinti.

Grey Wardens, gal todėl ir Grey - pilki, mat stovi tarp paprastų žmonių ir tų demonų. Ritualas juos užkrečia ta pačia tamsa, kas leidžia jiems tiek jausti, kur tie padarai yra, tiek ir juos nugalėti. Kai tamsa juos apima per stipriai, jie ima girdėti tą pačią Dainą, kurią girdi ir Darkspawn. Tada, kad išvengtų tokio baisaus likimo, kaip virtimas demonu, jie išeiną į Giliuosius Kelius, seniai nykštukų apleistus, kur iki mirties kovoja, stengdamiesi su savimi anapilin pasiimti kuo daugiau šių prakeiktų būtybių. Visas šis procesas ir vadinamas Šauksmu - The Calling.

Genevive brolis, nors jau kažin kiek laiko praleidęs požemiuose, vis dar gyvas, kas jai kelia siaubą. Jos brolis turėjo retą dovaną jausti, kur yra Senieji Dievai. Ir nors Darkspawn įkaitų neima - kažkas ten vis vien vyksta, ji tai tiesiog žino. Didžiausia bėda dabar ne įkalbėti kitus Wardens keliauti su ja ieškoti jos brolio, o rasti, kas juos ten nuvestų. Mat esama tik dviejų žmonių, kurie galėtų tai padaryti, ir vienas jų: pats Fereldeno karalius, Maric Theirin. Sekantis pasirinkimas, ne ką geresnis, mat jis - Maric'o dešinioji ranka, Warden'ų nemėgstantis Loghain Mac Tir.

Knyga tikrai lėta, to neneigsiu. Daug ėjimo ir pažindinimosi. Daug veiksmo iš geriausių Origins žaidimo detalių, tarsi sustumtų į vieną, tad net drįsčiau rekomenduoti knygą skaityti jau po žaidimų. Bet neįdomu tikrai nebuvo. Gaila tik vieno, kad tai turbūt paskutinė Dragon Age knyga, kurioje dieną išgelbsti Loghain ir Maric. Tie du tokie sakyčiau nemirtingi. Knygai duosiu 8/10, daugiau negaliu, o mažiau - nenoriu.

Faktai tiems, kas jau žaidė žaidimą, ir nežino ar skaityti:
1. Susipažinsit, su Alister'io mama.
2. Susipažinsit su Architektu.
3. Turbūt imsit nemėgti Orlais taip pat, kaip Loghain.

Rūta Šepetys

Apie autorius rašau retai, mat per daug tų, kuriuos norėčiau paminėti. Parašyk vieną gerą knygą ir turbūt mylėsiu amžinai (turbūt, mat kas ten žino, gal imsi žudyt kokius šuniukus). Bet kažko nepasakyti apie mūsų Lietuvių Amerkietę Rūtą Šepetį - negaliu.

Rūta Šepetys yra pabėgėlių dukra, tų, kurie gelbėjosi palikdami karo niokojamą Lietuvą savo noru (vietoje tokių pasirinkimų, kaip mirtis, arba tremtis į Sibirą, ir pan.). Gimė ir užaugo Mičigane, Detroite. O mes, Lietuviai, kokie bebūtumėm prispausti, ir dėl to - pikti, vis tiek savus mylim, ypač jei tie savi - dar ir rašytojai (nieks nepaneigs, kad mes tikra rašytojų tauta, vienaip ar kitaip labiausiai garbinantys literatūrą). Tad ir Rūta lengvai prisibeldė, rašydama mums apie mus. Apie Lietuvą Antro Pasaulinio Karo metais.

Pirma mano jos perskaityta knyga buvo "Tarp Pilkų Debesų" (Between Shades of Gray), jos debiutinė novelė. Ją pasiūlė mūsų uždaras mažas knygų klubas. Nelabai norėjosi man skaityti vertimo, o tada ir prasidėjo. Prasidėjo, nes pasidomėjau autore, ką ji rašo, kaip, ir paaiškėjo, jog vertimas - į Lietuvių kalbą, ne atvirkščiai. Čia gimė ir viltis, o gal gi knyga nebus skirta depresijai sukelti, kaip kartais mūsų autoriai mėgsta daryti.

Pirmoji R. Šepečio knyga: viena karo aukų medalio pusė. Tie, kurie buvo tremiami. Lina Vilkas, mūsų protagonistė - nuostabiai piešia, ir su tuo talentu, bei didžiąja šeimos dalimi yra ištremiama į Sibirą, kur išgyvena dar ir ne pačią baisiausią tokios tremties pusę. Manau visi iš savų, ar svetimų senelių esate bent vieną istoriją apie Sibirą, kambarėlius kur miegi stačias, bei bulvių lupenų tausojimą girdėję. O ir autorė, sprendžiant iš kitos mano skaitytos jos knygos, dar nebuvo pasiruošusi mūsų protų apkrauti paralyžiuojančiu žmogaus blogio siaubu. Tad ši knyga, bent iš mano riboto jos suvokimo, buvo tikrai nuostabi tuo nuolatiniu vylimusi: gal pavyks gi išgyventi, grįžti namo...

Antrąją knygą man labai maloniai parūpino NetGalley, o ar ji jau yra Lietuvoje - dar nežinau, bet spėju, kad ne. "Salt to the Sea" - Druska Jūrai (arba Jūros Druska, kaip google paieškos parodė, kad žadama versti) pasakoja jau apie kitą šio karo aukų pusę. Tų, kurie bėgo savo noru, nes pasirinkimai tebuvo būtent tokie: bėgti, mirti, būti ištremtam į Sibirą. Joana Vilkas - Linos pusseserė. Ji skuba į Vokiečių laivą, kartu su kitais pabėgėliais, spaudžiamais iš visų pusių artėjančių Rusų. Jos tėvas (ir jei gerai pamenu - brolis) - partizanai, o motina laukia būtent ten, Vokietijoje, į kurią Joana tik dabar apsisprendė išvykti. Ji - seselė, tad spėju, jei būtų kokia nors jos biografija, paaiškėtų, jog liko, nes norėjo padėti. Vietomis ši knyga jau kur kas brutalesnė ir drąsesnė. Ir jei pirma buvo gera, tai ši - dar labiau tokia.

"Out of the Easy" knygos aš dar neskaičiau, bet tikrai ketinu. Tad jei galiu apie autorę spręsti iš dviejų knygų kurias perskaičiau iš trijų esamų, tai viskas ką pasakysiu bus teigiama. Jei nebesiskaito tai, ką paprastai skaitote (kaip sakė ir mano draugė), su šiomis knygomis bus proga pailsėti. Skaitosi jos lengvai, nėra ilgos, o pirmoji yra ir Lietuviškai. Tikrai rekomenduoju.

Sėkmės!

Ruta Sepetys - Salt to the Sea

Gražu, kai žmonės net toli gimę, gyvenantys kitame pasaulio gale, vis tiek žiūri atgal, ten kur jų šaknys. Ar tai būtų visas pasaulis, ar gamta, kaip motina, ar tik mažytė šalis, kur visi žino, ką reiškia tavo vardas. "Salt to the Sea" (Jūros Druska; Druska Jūrai; ISBN 0399160302; 391p.; Goodreads) yra antra Rutos Sepecio knyga, kurią perskaičiau. Tai tikrai nuostabi autorė.

Karo bėgliai nerūpi nei vienai kovojančiai pusei. Tiek Rusai, tiek Vokiečiai mielai perlips per lavoną, jei tas užtikrins pergalę, ar bent jau neleis pralaimėti. Bet visa kas yra gyvenimas, jei nėra mirtis. Joana, kaip ir visi aplink ją, su paslapčių bagažu, juda pirmyn, Vokiečių laivų link, tylomis prisimindama savo pusseserę Liną, išvežtą į Sibirą. Šalia jos keliauja milžinė Eva Sorry, taip vadinama dėl nefiltruojamų, tiesmukų, ir dažnai brutalių dalykų, kuriuos pasako prieš arba po pridėdama žodelį "sorry" (atsiprašau). Akla mergina Ingrid, jaučianti aplinką, bet jos nematanti. Senukas batsiuvys, pramintas Batų Poetu, mat tie tapo jo viso gyvenimo filosofija. Ir berniukas, kuris vieną dieną tiesiog išlindo iš miško ir prisišliejo prie grupės, nes močiutė "šiandien nepabudo".

Jų link artėja kita, naujai susibūrusi grupelė iš dviejų. Floriano, sustojusio bunkeryje tik atsikvėpti, ir leisti pailsėti nuolaužų sumaitotam kūnui, ir Emilijos, Lenkaitės su skaudžiausia paslaptimi, slepiama po paltu. Bunkeryje Florianas rado ją be sąmonės, iš baimės nualpusią, su rožine kepuraite ir drabužius besisagstančiu Rusų kareiviu, kuris manė radęs progą pasilinksminti ir pasišildyti, o vietoje to, gavo kulką į nugarą. Atsipeikėjusi Emilija nusprendžia sekti paskui šį riterį, paskutinį gerą vyrą žemėje.

Laivas gabenti pasiruošęs per pusantro tūkstančio, tačiau į jį tilpti turi bent dešimtis tūkstančių ir tai toli gražu ne visi pabėgėliai. Rusų armija spaudžia iš visų pusių, oro reidas - nepraeinanti grėsmė, o jūroje dar teks saugotis ir povandeninių laivų, torpedų. Grupė, ar tai, kas iš jos liks pakeliui, mat kai kurių iš jų paslaptys - mirtinos, o kitos - vejasi nenuilsdamos, turi ne tik ten tilpti, bet ir siaubo, baimės bei žiaurumo chaose rasti vilties ir tikėjimo žmonija. Kuo galima pasitikėti, kai gatvėse perkami vaikai, kaip "bilietai" į laivą, o lavonai apieškomi dokumentų, mat ieškančiųjų tautybė Vokietijoje gali būti nereikalinga. Knyga tikrai nuostabi, ir tikrai tikiuosi, jog ją greit išvers į Lietuvių kalbą, kad paskaityti galėtų visi. Kol kas duodu 10/10, mat mažiau niekaip negalėčiau.

Raganiaus Saga: Tai, kas neišversta

Pirmą A. Sapkowski'o Raganiaus knygą mums seniai išvertė nebeegzistuojantis Dagonas. Ją, o tada jau ir kitas, vėliau labai gražiai pateikė Eridanas, mūsų Mohikanai, kurie jei būtų bent kiek gyvesni (tikiuosi, dar gyvi? bent kiek?), tai neabejoju būtų mums ir daugiau gėrio, net ir tokio kaip Ledo ir Ugnies Giesmė padovanoję dar prieš serialams viską išspiriant į paviršių (nes Martin'o istoriją, bent vieną man žinomą, jie tikrai yra publikavę, dar tada, kai jis buvo niekam nežinomas, bent pas mus).

Kas su manim jau ilgai čia sėdit, žinot, koks Raganius man svarbus, ir, kaip labai aš tas knygas myliu. Ir, kad jau gavom tiek daug, knygų, istorijų, muzikos, komiksų, video žaidimų, tai pakalbėkim ir apie tai, ko negavome. Bet tik literatūriniame kontekste, nes man turbūt metų neužtektų viską surinkt.

Neišverstų Sapkowski'o knygų yra, žinoma, daug, ir kiek man pasakoja draugai iš Lenkijos - jos tikrai geros. Raganiaus knygų esama dar dviejų. Pirmoji vadinasi "Kažkas baigiasi, Kažkas prasideda". Ji susideda iš aštuonių trumpų istorijų, besiskiriančių tiek žanru ir stiliumi, tiek ir laiku, bet ne kokybe. Knyga, ar bent jau tos dvi istorijos joje, kurios yra apie Raganių, buvo parašyta vienu tikslu: tapti dovana Sapkowski'o draugams, vestuvių proga. To pasekoje, bent viena iš tų dviejų istorijų pasakoja apie Geralto ir Jenefer vestuves. Internete žinoma pilna vertimų, užmesti akį galima, bet aš, tiesą pasakius, neskaičiau. Gal reikėtų, bet šiek tiek bijausi netikslių vertimų.

Antroji mane jau kur kas labiau sudomino. Ji vadinasi "Audrų Sezonas", ir vyksta maždaug tuo laiku, kai Geraltas, ką tik susipažinęs su Jen, sau toliau veliasi į nuotykius po paskutinės trumpų istorijų knygos, bet prieš "Elfų Kraują". Tie patys draugai iš Lenkijos įspėja: esama spoilerių apie Sagos pabaigą. Sapkowski's nebūtų Sapkowski's, jei nepa-troll-intų savo skaitytojų. Kartais galvoju, jie su Martin'u turbūt greit draugais taptų...

Spėju, jog bet kuriuo atveju mes šių knygų Lietuviškai tikrai negausim, tiesiog nėra kam jų mums duoti (nebent norit susiburti, ir atidaryti leidyklą, arba kažkaip iš numirusių prikelti Eridaną). Bet viltis galima jų sulaukti kitomis kalbomis, ar bent jau sulaukti "Audrų Sezono" kokia nors skaitoma kalba. Į Anglų vilčių daug nededu, mat jie sugebėjo vieną iš trumpų istorijų knygų - praleisti, ir šokti tiesiai prie "Elfų Kraujo" - žinoma, kam ten skaitytojams žinoti, kaip Geraltas vėl rado Ciri, pft.

Va taip tad. 1:25 nakties... Norėčiau dar apie Raganių paskaityti. DLC, tas paskutinis, Blood and Wine, dar ne čia.