Rodomi pranešimai su žymėmis Undine Radzeviciute. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Undine Radzeviciute. Rodyti visus pranešimus

2013 m. kovo 19 d., antradienis

Undinė Radzevičiūtė - Žuvys ir Drakonai




Na va. Antroji mano perskaityta Undinės Radzevičiūtės knyga ir dar pati šviežiausia – „Žuvys ir Drakonai“ („Baltos Lankos“ 2013; ISBN 978-9955-23-658-0; 407psl.), kurią taip maloniai padovanojo. Iš tiesų tai jei ne tas pasiūlymas gauti jos knygą, jei tik perskaitysiu ir aprašysiu kurią nors jau esamą buvo vienintelė priežastis dėl kurios teikiausi pasidomėti autore ir jos darbais. Ir patiko ji man jau po pirmosios knygos.
  Sunku būtų pasakyti apie ką ji. Istorija dėstoma iš kart per du pasakojimus, skirtingais laikmečiais ir skirtingose šalyse. Viena istorija pasakoja apie moterų šeimą, senelę, jos dukrą – erotinių romanų autorę, ir dvi jos dukras. Tai tikrai labai komiška šeimynėlė, su savomis dramomis, ir džiaugsmais. Daug juoko, net kai jis kyla iš paprasčiausių buitinių dalykų, tarkim Senelės noro, kad dukrą bent kartą per žinias parodytų, tad ji vis rašo laiškus į policiją skųsdama ją nebūtais dalykais. Ir dar tas jos nebylus bendravimas su kinais, kurie atidarė restoraną po jų butu.
  Kita istorija, kaip supratau, pasakojama, o tiksliau rašoma, vyresniosios senelės anūkės, Šašos. Taip, Šašos, ne Sašos, ten bus paaiškinta kodėl taip ir ne kitaip. Toji jos istorija pasakoja apie Cingų dinastijos Kiniją ir Jezuitų misionierius joje, vargus, pastebėjimus, netgi baimes bei aistras. Autorė įdomiai kartais palygindavo Cingų ir Mingų dinastijas ir nupiešė tikrai pasakišką Kinijos vaizdą, nepaisant to, kad detalės rodė gal būt ne visai tai ką būtų galima pavadinti „šalies/ miesto aprašymu“.
  Abi istorijos supintos viena alegorija, perteikta kelis kartus skirtingais, kritiniais pasakojimų etapais – kaip karpis ar kita žuvis gali virsti drakonu ir kaip drakonas gali praryti tą karpį, o štai karpis drakono – bau. Tokia įdomi mintis – tai ar žuvis virsta drakonu, kai tampa jo dalimi patekus į skrandį ir suvirškinta, t.y. kai pasiduoda likimui ir eina koja kojon ten kur jis veda, ar kai pasipriešina srovei ir tos drąsos, ryžto bei nuolatinės kovos dėka – sustiprėja ir tampa nebe kažkokia žuvele, o tikru Drakonu. Žodžiu, pasijuoki su herojais, iš jų, o tada užverti knygą ir apsidairai.
  Knyga parašyta įdomiai, skaitoma lengvai, vėl gi, nebuvo to perdėto sulietuvinimo ir tas man patiko, mėgstu kai mūsų žmonės moka gerai užmest tinklus plačiau. Duosiu knygai stiprų 9/10 ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad turiu. 

Anotacija: 
  Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas Žuvys ir drakonai – apie daugelį dalykų.
  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
  Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.
  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.
  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.
  Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
  Knyga Žuvys ir drakonai, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.

2013 m. sausio 15 d., antradienis

Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus


Su Undine Radzevičiūte susidūriau pirmą kartą. Taip jau nutiko, kad šiandien labai nenoriai vėl pakėliau „Bado Žaidynes“, kurios pirmi du skyriai buvo pasakiški, o po to ėmė rimtai darytis... Na, nelabai įdomu, tarkim. Gavau prašymą parašyti ką nors apie Undinę, o aš ne iš tų, kurie gali ramia sąžine kažko prikurti lyg „skaičiau“, tad stvėriau bibliotekos kortelę ir iškurnėjau per pusnis. Norėjau tik vienos knygos, kurią tik vieną ir radau, t.y. „Baden Badeno Nebus“ („Baltos Lankos“; 2011m.; ISBN 978-9955-23-489-0; 126p.), ir nė vienos kitos. Nusprendžiau tad – geras ženklas. Aišku prisigriebiau dar knygų, lyg kokia liga kamuotų ir grasinčiaus numirti, sudžiūti ir sutrupėti į pelenų gniužulėlius, jei iš bibliotekos išsinešiu tik vieną knygą.
  Sėdau skaityti ir jau su pirmais lapais – šyptelėjau. Ką gi, autorė ne iš standartinės lietuvių grupės, kur Marytės, Juozai, Vilniaus senamiesčiai. Baigės skyrius, baigės du, priėjau prie istorijos „Vaistai“ ir jau ne juokais kikenau. Esu iš tų pamišėlių kurie gan emocionaliai reaguoja į skaitomą tekstą, netyčia imituoja aprašytą mimiką ir pan., todėl vengiu skaityti viešose vietose, kur žmonės neskuba praeiti pro šalį. Turiu miego sutrikimą, insomnija arba nemiga – mane nuolat persekioja. Kartais nemiegu parą, kartais ir dvi. Kartais jaučiuosi žvaliai po dviejų valandų miego. Ši istorija pateikė labai įdomų požiūrį į miegą. Sakyčiau, gal net ateitį, mat kas ten žino, gal ir mes kada nors į CV rašysim kiek valandų per parą miegame? Tataigi. Istorija apie vaistus. Miegui. Daugiau neišduosiu.
  Skaitau toliau su mintimi – na, pasisekė, nuobodu nėra, bet kol kas tik viena tikrai gera istorija iš visos saujos, daugiau nebus, galėsiu mest šalin ir pamiršt. Ir čia pasitinka kita istorija, pavadinimu „Valteris Šulcas“, su klausimu: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo kūrinius baigiasi blogiausiai?“. Kam sakiau, kam ne, kas patys supratot – mėgstu knygas, mėgstu skaityti apie knygas, mėgstu stebėti bibliofiliškos prigimties žmonės (kurie dar bent kiek sveikam prote). Ši istorija man paliko patį geriausią įspūdį. Valteris Šulcas – vyrukas, toks tikras bibliofilas kaip aš juos įsivaizduoju. Su pomėgiu tvarkyt savo tūkstantį ar du, ar daugiau, knygų, kuriam rūpi jų viršeliai, įrišimai (tai – beveik asmeniška. Jei knyga – ne vieno leidimo, visuomet ieškosiu sau patraukliausio viršelio. Ir visuomet stengsiuos pirkti visą seriją iš to paties leidimo, kad tie viršeliai per riebiai viens nuo kito nesiskirtų). Pats brangiausias knygos įrišimas yra iš žmogaus odos, geriausia – paties autoriaus, o oda brangiausia, kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Gi gerb. ponas Šulcas būtent tokio įrišimo ir ieško! Ir randa. Tik ar gauna? Ar sutiktumėt, gyvas būdamas, pasirašyti sutartį, kad jums nudirs odą (kaip supratau – po mirties) ir įriš jūsų knygą?
  Nebe pirmas kartas, kai lietuvių rašytoja (būtent moteris, vyrai lietuviai – per dažnai turi kažkokių vinių savo knygose, man jas dažnai virškint per sunku) palieka labai staigų, labai gerą įspūdį. Dar negaliu dėti prie mėgiamiausių, bet ketinu ieškoti ir likusių Undinės Radzevičiūtės knygų. Šiai duosiu 9/10, kad ir dėl formato lengvumo, jei norit.