Rodomi pranešimai su žymėmis Thomas Harris. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Thomas Harris. Rodyti visus pranešimus

2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas


 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas


Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.


  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas HarrisRaudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera
.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...







Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Šiltas ruduo

Iš kart po serialo "Kaulai" serijos išskubėjau į biblioteką. Rengiausi su mintim, kad lauke ruduo - vėsu. Bet vėsu nebuvo, netgi beveik atvirkščiai. Vėjuota, apniukę, bet tikrai labai šilta. Po kojom raudoni lapai pinasi, aplink kažkoks mažas smagus šunėkas zuja ir tiesiog baisiai karksi varnos.
  Kelias į biblioteką toks nei tolimas nei artimas. Einant vis užuodžiau naujos knygos kvapus, niekaip nesuprantu iš kur jie, mat jokios spaustuvės čia neturim. Nebent iš Vievio kokie kvapai iki čia atsklido, ten yra spaustuvė laikraščių, berods. Kai jau įsukau į paskutinį tiesiai šaunantį taką Kultūros Namų ir Bibliotekos link, pastebėjau būrius žmogelių. Garsiai kalbančių, panašiai apsirengusių (ne vienodai, bet vis tiek panašiai) ir su kuprinėmis. Mokiniai. Kas po du, kas po tris, kas po penkis, o kas - didžiausiose gaujose namo ėjo. Vienas kitas į biblioteką iš kelio įsuko. Šiek tiek daugiau išsuko iš kelio, kad užeiti į Maximą. Turbūt tokio ėjimo gaujoje iš viso mokyklos etapo pasiilgstu mažiausiai.
  Bibliotekon įžengiau paskui jauną panaitę, neduočiau daugiau 12 metų, bet iš kur ten gali žinoti. Nežinau ar iš drovumo, ar nežinojimo, bet savo knygą grąžinus pasišalino nė nespustelėjus kompiuteryje mygtuko "be kvito" (kas reiškia - užbaigti grąžinimą ir nespausdinti kvito). Nepastebėjau ar nuėjo prie jaunimo skyriuje esančių kompiuterių (kas paaiškintų skubėjimą ir išsiblaškymą), ar patraukė laiptais žemyn - namo. O nepastebėjau, nes ji padėjo Lian Hearn knygą "Giedančios Grindys" kurią labai norėjau kuo greičiau perimt savo rankosna. Tiesa, namuose pastebėjau, kad jos gale padarytos kažkokios baisios gilios žaizdos, lyg atsuktuvu kryžmu subadyta ir subraižyta.
  Pačios bibliotekos patalpose kartojau sau - tik apsižiūrėsiu ir pasiimsiu ką nors tik jei labai labai labai labai norėsiu paskaityti, arba knyga bus gerai žinoma ir "norimų" sąraše. Deja išėjau vėl su šešiom knygom (tik vienos trūko iki limito), bet visos reikalingos. Na, gal ir ne visos...
  Pasiėmiau "Avinėlių Tylėjimą" ir "Raudonąjį drakoną". Bibliotekoje vis sukosi kažkoks keistokas vyriškis, klausinėjo bibliotekininkę, kuri darbo šiandien tikrai nestokojo. Galiausia ir mane tarp lentynų pastebėjo, kaip ir "Avinėlių tylėjimą" mano rankose. Nepraleido progos paprašyt ją duot pavartyt, paklaust ar skaičiau ir, lyg nežinočiau, pasakyt, kad tai vienas geriausių psichologinių detektyvų-trilerių. Na kaip po galais galima būtų nežinoti? Kol jis kalbėjo, pastebėjau keletą suintrigavusių knygų, jei gerai pamenu tai Leviso, bet galiu ir klysti. Reik greičiau skaityt ir eit jų paimt, nes kažkas dabar viduj baisiai kirba...
  Dar pasiėmiau antrą "Atėjūno" dalį (tiksliau būtų sakyti, kad tai antra "Echo Labirintų" serijos knyga apie Maksą Frajų) "Amžinybės glėbyje". Negaliu slaukt, kada akys vėl slystelės tomis eilutėmis, o smegeninė parodys to didžiojo miesto mozaikines gatves...
  Lyg tyčia radau ir ketvirtą "Alchemiko" dalį. Jei kas pamenat, tai po knygos "Kerėtoja" (Michael Scott knygos apie Nikolo Flamelio paslaptis), man jos pradėjo visai patikt, nors pirmosios dvi atrodė nuobodokos. Nesakau, kad jos geros, bet ei, jei jau pradėjau - užbaigt reikia.
  Iš "Pasidovanok Sau" skyrelio šį syk nieko netempiau namo. Kažkaip nė viena iš kelių buvusių nepatraukė akies, o aš sau vis žadu su tom knygom nepersistengt, nes jau tikrai nėr kur dėt, visiškai.
  Taip pat beveik baigiau skaityti Ramzio pirmąją knygą "Šviesos Sūnus". Nieko daug nepasakojant - gera mintis, neblogas parašymas, bet...
  Va taip, žodžiu.