Rodomi pranešimai su žymėmis The Martian. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis The Martian. Rodyti visus pranešimus

2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Andy Weir - Marsietis



Nežiūrėjau filmo, nes nesitikėjau paskaityti knygą, o kai ateina metas spoileriams - mieliau jau tai tegu padaro knyga, nei filmas. Tarp darbų ir knyginių įsipareigojimų, na, tiesiog nesitikėjau, kad bus kada paskaityti Andy Weir knygą "The Martian" (Marsietis; ISBN 0804139024; 369p.; Goodreads). Bet štai mūsų knygų klubas ėmė ir uždegė žalią šviesą. Pasiūlytą knygą priėmė su dideliu entuziazmu.

Mark Watney buvo šešių žmonių komandos narys. Jų misija: patyrinėkit Marsą, parsigabenkit akmenų, smėlio, ko nors. Viskas buvo apgalvota ir paruošta, jie netgi gavo keletą bulvių padėkos dienai atšvęsti. Bet oro sąlygų net NASA negali sukontroliuoti, tad kai Marsas virsta vėjo, dulkių ir smėlio pragaru: komandai tenka mesti misiją ir skubėti į laivą nuskraidinsiantį juos į tą kitą, tarpplanetinį. Čia problema ne tiek pats oras, jį išgyventi būtų galimą pralaukiant viską hab'e (tokioj, kaip palapinėje su gyvybės palaikymo sistema), bet pats faktas, kad laivas gali nukristi ant šono, o tada jau nebus kaip jo pakelti. Tad arba jie išskrenda dabar, arba niekada.

Mark'as gi turi planą, jei laivą būtų galima nusverti kuo nors, kaip inkaru... Vieną akimirką jis pila savo optimistiškus žodžius vadovei, kitą - jo nebėra, nei signalo, nei gyvybės ženklų. Po kelių rizikingų minučių paieškose - komandai belieka palikti Marsą ir Marką. Pasauliui ir jiems jis - miręs.

Ne už ilgo Markas atsibunda. Skylė jo kostiume užsipildė ir užkrešėjo jo paties krauju. Vėjas nurimo, bet žala jau padaryta. Jis vienas, Marse, be jokios galimybės pranešti pasauliui ar komandai, jog išgyveno. Bet Markas toks jau žmogus. Kai galima sėdėti ir verkti, arba keltis ir pabandyti pataisyti padėtį, jis visuomet renkasi pastarąjį variantą. Tad dabar, atsigaivelėjus, belieka sugalvoti, kaip išgyventi kelis metus Marse, iki sekančios NASA misijos. Gerai, kad bent Marsiečių, kišančių jam koją ar vagiančių jo daiktus tame Marse nelabai daug.

Įsivaizduokit vyruką, kuris paprašytas nuotraukos, kaip įrodymo, kad gyvas ir sveikas, nusiunčia NASA'i ir pasauliui iškeltą nykštį ir popieriaus lapą su užrašu "ayyyyy!". Skaičiau knygą naktimis, kartais iki pat ryto. Dar skyrių, dar vieną įrašą, dar vieną lapą. Ir NĖ KIEK NESIGAILIU! Knyga buvo nuostabi, tad iš kart duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir dėkoju Andy Weir. Jau seniai knyga manęs taip nekankino.