Rodomi pranešimai su žymėmis Romanai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Romanai. Rodyti visus pranešimus

2023 m. spalio 10 d., antradienis

knygos apžvalga | Rebecca F. Kenney "The Horseman of Sleepy Hollow"

Autoriai: Rebecca F. Kenney
Pavadinimas: The Horseman of Sleepy Hollow
Serija: -
Žanras: Perpasakojimas; Romanas
Psl.: 231
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Jau senokai neskaičiau tokio nuobodaus perpasakojimo. Sunku ir protu suvokti, kad Raitelį be Galvos galima padaryti tokiu prėsku, bet va. Perskaičiau Rebecca F. Kenney knygą "The Horseman of Sleepy Hollow" ir matau, kad visgi įmanoma.

Apie Knygą: Katrina buvo pratusi prie siekėjų, nes, kad ir kaip labai jos motina ją spaudė greičiau apsivesti su nusižiūrėtu jaunikiu, ji vis dar dvejojo tokio sprendimo teisingumu, nepaisant aiškaus pragmatiškumo. Buvo pratusi ir prie suvaržymų, ir begalės taisyklių, draudimų. Bet viskas pasikeitė per vieną naktį. Vienam iš vyriškių, siekusių jos rankos, gulint negyvam, kraujo klane prie jos kojų, kitam pabėgus iš baimės nuo vis artėjančio Raitelio be Galvos...

Mano Nuomonė: Manytumėt, kad toks demoniškas veikėjas, kaip Raitelis be Galvos tai jau tikrai pasiūlys rimto siužeto, gal net svilinančio romano, ar gerų kovos scenų. Kur tau. Dar tokio neįdomaus perrašymo neskaičiau, o skaičiau daug, įvairių ir bene nei vienas nebuvo geras. Bet nei vienam taip neišsidirbta iš tokio šiaip jau solidaus personažo. Siužeto žinoma irgi nėra, nes tokiose knygose jo niekad nėra, tai ką jau ten. Vieninteliai pliusai, kad Katrina nebuvo idiotė ir elgėsi logiškai, kur reikėjo - bėgo, kur reikėjo - kovojo. Ir tas, kad knyga trumpa. Tai daug laiko tikrai nepraradau. 

Duodu 2/5 nes nėr per kur daugiau.



2017 m. birželio 28 d., trečiadienis

Jeaniene Frost - Once Burned [1]

Ech, gerai. Prisipažystu. Skaitau beveik bet ką su Drakula. Net ir tokius abejotinus romanus, kaip Jeaniene Frost "Once Burned" (Night Prince 1; ISBN 006178320X; 346p.; Goodreads). Nebuvo blogas, ne. Bet jau toks... Nežinau net. Toks tikras pigus romanas, žinot? Istorija gal kiek geresnė, nei tų, kur pas mus papigiam žurnalų stenduose būdavo, bet jau tinka į draugiją Jude Deveraux ir Noros Roberts pavieniems knygoms. Bet, ei, vampyrai! Drakula!

Po baisios tragedijos vaikystėje, Leilos kūną vagoja randas, ir ji pumpuoja kuo rimčiausią elektrą. Norėdama nepribaigti žmogaus, ji turi pirmiausia išsikrauti į kokį nors žaibolaidį. O ir tada, palietusi asmenį ji pamato jų baisiausią nuodėmę, ar netgi ateitį, kas - toli gražu ne visada smagu. Ir galiausia įvelia ją į gan rimtą bėdą. Įspėjusi vieną moterį apie jos vaikino planus ją nužudyti, ji ne už ilgo pagrobiama trijų vampyrų, kurie priverčia ją surasti ne bet ką, o patį tamsos princą Drakulą. Bėda tik ta, kad kai ji savo galvoje rado ir pamatė jį, jis irgi ją pamatė. Leilai belieka skubiai apsispręsti su kuriais vampyrais ji turi daugiau šansų išgyventi.

Tokia tad ir istorija. Leila įsivelia į Vlado Drakulos politines galios intrigas, vampyrų karą. Skaitant nenumiriau, tad manau knyga nėra tokia ir bloga. Ką jau ten, aš ir kitas paskaitysiu, nors gera šios pavadinti irgi negaliu. Duosiu 6/10, ypač už kelis labai gerus juokus, ir pažiūrėsiu, kaip ten toliau. Vampyrai pavaizduoti gan įdomiai, iš Drakulos irgi didelės bėdos nepadarė, ir netgi, atrodo, bent kažkiek pasidomėjo juo, prieš rašant.

2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Diana Gabaldon - Outlander

  Jau net nežinau kiek laiko skaičiau šią knygą. Turbūt tiek pat, kiek ir kurią nors Sostų Karų dalį. Na, ilgis panašus... Žodžiu, taip. Dianos Gabaldon "Outlander" (ISBN 0440242940; 896p.; Goodreads) buvo knygų klubo uždavinys su kuriuo neblogai privargom, nepaisant visų tų gerų atsiliepimų apie knygą. Iš kart noriu pasakyti: knyga nėra bloga. Tiesiog pasiekė mane netinkamu metu (ha!), va jei taip prieš metus ar dvejus, kai kuičiausi tarp Jude Deveraux ir Noros Roberts, tada turbūt sakyčiau "oho, kokia knyga", vietoje to ką dabar pasakysiu.
  Claire - sąlyginai moderni moteris ir 1940-ųjų. Karo lauko seselė, su mylinčiu ir mylimu vyru, bei augančia kolekcija džiovintų augalų. Vieną dieną jie atvyksta į Škotiją, nebepamenu ko, bet čia Claire supažindinama su vietinėmis moterimis, kurios, pasirodo, užsiima šamanizmu. Ar bent jau jos tai taip supranta. Paklodžių togos ir šokiai aplink akmenis - įeina į komplektą. Claire pasitaiko proga visa tai pamatyti, ko pasekoje ji pastebi ir kažkokią nematytą gėlę. Jai tos gėlės žūt būt prisireikia, tad tuoj po visko, kitą dieną ar kada, ji nuvyksta jos pasiskabyti ir čia gi atsiremia į akmenį perskeltą kažkokios jėgos, dūzgiantį ir taip toliau.
  Akmuo ją išmeta du šimtai metų atgal, tiesiai į Raudonšvarkių (Anglijos Dragūnai) ir Škotų susirėmimą. Čia ją tuoj pat išgelbsti vienas iš raudonšvarkių, keistai panašus į jos vyrą. Ieškodama logikos ji nusprendžia, jog visa tai tėra tik praktinis juokelis, iki pat to momento, kai tas jos "vyras" pamėgina ją išprievartauti. Čia ją vėl išgelbsti, bet jau kita kovotojų pusė. Tik šie, būdami gal kiek labiau išauklėti, ar šiaip gudresni, moterėlę susipakuoja ant žirgų ir išsinešdina iš pavojaus zonos.
  Per vieną naktį Claire tenka paaiškinti kokio galo ji vilki tik kažkokia neaiškia (to meto vyrams) suknia, panašesne į apatinį trikotažą, kas yra seselė ir kodėl tai nereiškia "auklės" jos atveju, gauna atstatyti žaviam raudonplaukiui vardu Jamie išnarintą petį ir iškeliauja lankyti Klano Vado, mat dar turės paaiškinti ir įrodyti, kad ji nėra Anglų šnipė. Neklauskit manęs kodėl jie jos tiesiog nepaliko miške, jei jau manė, kad ji gali būti šnipė. Knyga būtų buvusi gerokai trumpesnė.
  Istorija turi savų pliusų. Tarkim, paliečiamos netikėtos temos, tokios kaip Loch Neso pabaisa. Šiame pasaulyje nėra magijos, neskaitant to akmens su portalu, tad tikrai nesitikėjau. Ir temos, kurių autoriai paprastai tiesiog neliečia, kaip kad prievarta tarp vyrų, galinti palaužti net narsiausią karį ir privesti jį prie mirties, ar bent jau rimto noro mirti. O, ir dar raganų medžioklė, ir kaip visa tai galėjo būti naudinga, ir kurstoma.
  Daug ir minusų. Jei išimtumėme visus bereikalingus dalykus, kurie nei trupučiu neprisideda prie istorijos vientisumo, knygos turbūt beliktų tik pusė. Štai jums pasakoja apie apie kažkokį sąlyginai svarbų lordą, Claire užsimauna batus, pakloja lovą, Jamie atsikanda duonos, tą duoną pakramto ir padeda atgal į lėkštę... Taigi, tas lordas gali suveikti atleidimą ir panašiai.
  Pasikartosiu, bet vėl noriu pabrėžti, knyga, istorija - gera. Tik pasiekė mane per vėlai. Romansų mėgėjai turbūt taip labai nesikankins ir gal net labai pamėgs šią knygą, ko ir linkiu. O aš tuo tarpu duosiu 5/10, daugiau negaliu.

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Anželika Liauškaitė - Nukarūnuoti Karaliai



  Žinot posakį apie šaukštą deguto, sugadinusį statinę medaus? Anželikos Liauškaitės knyga "Nukarūnuoti Karaliai" ("Obuolys" 2013; ISBN 978-609-403-556-2; 511p.) yra būtent tas šaukštas deguto. Lietuvių moteris rašytojas gyriau ir duok die - tebegirsiu. Vaitkevičiūtės sukti romanai praspjautų ne vieną dabar mums brukamą amerikietišką, Radževičiūtė... Apie ją nė kalbėti nereikia. Ir štai Liauškaitė.
  Apie autorę nieko nežinau, o po šios knygos ir žinoti nebenoriu. Žinau tik tiek, kad knyga turbūt patiks tik vienam kitam šiaip jau skaityti nelinkusiam asmeniui, kuris jaučiasi atlikęs žygdarbį ir todėl giriasi - per šiuos metus perskaičiau 14 knygų! Kaip matot knyga papuošta ant jos viršelio užspaustu burbulu, kuris vėl mums primena, jog kažin koks ten romanas patiko pasauliui, todėl turi patikti ir mums. Čia irgi, mat.
  Knyga apie Elžbietą, studentę iš Lietuvos, kuri kiekvieną kartą pamesta kokio nors garsaus futbolininko ar kieto verslininko - bėga į kitą šalį išsiverkt ir susirast kito klube, į kurį ruošiasi per visą skyrių ir mums detaliai pasakoja, kokius apatinius dėjosi, ką pudrinosi. Tada, kai pastraipa baigėsi su ja tebesėdinčia prie veidrodžio vien su marškiniais - kita prasideda su heroje, važiuojančia metro į darbą. Visi sijonai knygoje - tik pieštukų formos, o man net pagooglint teko kas čia per sijonas... Herojei patinka tik stilingi, klasiški drabužėliai, kuriuos ji perka tik per išpardavimas, nes yra vargšė studentė. Ir vis mums primenama jos pirmoji meilė, su kuria viskas baigėsi nežinia dėl ko, bet baigėsi taip, kaip Twilight'e (ir, žinot, Saulėlydis man buvo priimtinesnis)- ilgai ir nuobodžiai šliaužiant per "aš buvau undinė, aš esu žuvėdra". Tataigi, kai šiaip ne taip perlipam per sijonus ir jos drauges, visas labai identiškas ir beveides, galiausiai galim pamatyti ir ką ji tad veikia gyvenime. Pramoga numeris vienas - skaityti ekonomikos žurnalus balsu, vonioje tarp putų. Pramoga numeris du - bėgiojimas rytais ir detalus pasakojimas koks yra jos kūnas. Pramoga numeris trys - įsivaizdavimas, kaip jos darbdavys, pas kurį atėjo pokalbio dėl darbo įsivaizduoja seksą su ja. Ji įsivaizduoja, kad jis įsivaizduoja.
  Herojė pati sau prieštaravo, t.y. autorė tarsi užmiršdavo ką rašė, o gal nė nesuprato, ir teigusi vieną - stumia savo heroję daryti ką kitą. Ir čia ne tas žmogiškas "na, gerai, prisipažystu...", čia tas "aš tokia, bet ne tokia, bet tokia, bet ne tokia". Detalizuotai nupasakojamas garderobas, veiksmo nėra. Yra vietos ir yra žmonės ir nieko nevyksta, tik mėtomasi Elžbietos vidiniais monologais. O kas dėl knygos buvimo kaip "50 pilkų atspalvių", tai jau iš vis, juokinga ir apgailėtina. Autorė mėgino šokiruoti, o išėjo, kad pati išsigando to ką rašė, mat visuomet suskubdavo pakeisti temą, nutraukti sceną ir grubiai pradėti visai kitur, kaip kad su tais marškiniais ir metro. Kai nusprendė, jog vyrus lovose volioja turbūt ne vienoje knygoje - perėjo prie vienos scenos su narkotikais, kuri taip labai išlipo iš konteksto, kad tik vėliau ją prisiminiau ir susimąsčiau, tai kas per velniava. Kai tai nepavyko ir gal būt autorę pačią nugąsdino - pamėginta sukurti lesbietišką atmosferą, tarp draugių. Irgi, šnipštas. O gale, kur dar sykį pamėginama pateisinti tą rožinį lipuką ant knygos - seksas trise, toks, kad nebežinojau verkt ar juoktis, mat šitą knygą rekomendavau draugei. Galiausiai nupirkau jai saldainių dėžutę, tikiuosi atleis! Žodžiu, knygą norėta pateikti kaip kažką karšto ir erotiško, bet nepavyko. Tad išsiplėtė su istorija, kad tai kompensuotų, o paaiškėjo, kad šioji - nieko verta.. Ir galų gale liko 2/10, bei daug iššvaistyto laiko ir kažkieno pinigų.

2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

Dalia Jazukevičiūtė - Anarchistės Išpažintis



Maždaug tame laikotarpyje, kai ėmiau skaityti padoriai rimtas knygas, ėmiau pastebėti ir autorių bandymus kaip nors gerai užbaigti knygą. Tai tikrai sugeba ne kiekvienas ir reta tokių knygų, kur paskaitęs padėtum ir pasakytum – maloniai pasibaigė. Malonu pastebėti, kad šį talentą turi nemažai Lietuvos autorių, įskaitant ir Dalią Jazukevičiūtę, bei jos knygą „Anarchistės Išpažintis“ („Tyto Alba“ 2007; ISBN 978-9986-16-549-1; 322[6]p.), kurią baigiau vos prieš porą dienų ir niekaip neprisiruošiau išdėt gi minčių į popierių (o tada ir į virtualius lapus).

Verta gimti. Vien tam, kad paneigtum savo mirtingumą.“ 9p.

  Skaitai knygą ir jauti įtaką jai, įtaką sau, įtaką personažams. Visada mėgau pasiimti knygą apie skaitytojus, kurių lentynos lūžta nuo tomų tomelių storiausių. Čia ir pataikiau, ne tik pas skaitytoją į svečius, Katariną N., bet gi ir pas neblogai pakvaišusią anarchistę. Patiko man jos paprastas požiūris, kad reikia gyvent ir kitam leist gyventi. Taip paprasta ir teisinga, bet taip sunkiai pritaikoma. Patiko ir tas minčių srautas, besiliejantis dešimtimis lapų, su vienu kitu dialogu, kuriuos vėl seka ta žmogiškoji filosofija. Aišku, knyga ne apie tai, kaip moteriškė ant knygų sėdėjo ir galvojo. Visko pilna. Darbų keitimo, draugų žūčių, vyrų, netgi tos baimės tapti kaip visi – pilkąja mase, kuria deja ne mąstome, kai patys ja tampame. Taip grubiai imant – knyga apie gyvenimą, ne tokį, kokio norime, ne tokį, kokio bijome, o tiesiog gyvenimą tokį, koks jis yra, iš puikios perspektyvos, kuri ne kartą mane privertė prisiminti pažystamus žmones ir palinkėt jiems stiprybės.
  Knyga parašyta pirmu asmeniu. Minčių liejimas kažkur pažystamas, bet neatgaminu kur (manau lyg ir „Prozaiko Kartoj“, bet galiu klysti). Bet kuriuo atveju, jis labai geras, suprantamas ir paprastas. Autorė nepagailėjo paminėti ir literatūros veikėjų, tiek, kad keleto netgi mano naktim džiūvantis protelis nebesusekė. Istorija truputėlį panaši į Daivos Vaitkevičiūtės knygą „Kamilė nori mirti“ ar gal net „Monikai reikia meilės“, tik viskas sukasi ne ta serialų linkme, o kur kas brandesne, priimtesne tikrai didesnei auditorijai skaitymo veteranų. Buvo keletas painių momentų, tačiau jie pateisinami – herojė per visą knygą keitėsi ir pati tartum augo, tad keitėsi ir požiūris į tam tikrus dalykus.
  Patiko man knyga. Prie mėgstamų nedėsiu, bet autorę prisiminsiu, kaip vertą dėmesio. Jau iki Kovos Klubo tas lengvas ir paprastas anarchizmas buvo gražus pažiūrėti, tad ir dėl gerai parašytos knygos ir dėl įdomiai parašytos knygos, ir vien iš simpatijų, duosiu 9/10 ir rekomenduosiu kaip labai neprastą skaitalą porai dienelių.

Anotacija: „Anarchistės išpažintis“ – žinomos žurnalistės, eseistės, poetės Dalios Jazukevičiūtės pirmasis romanas. Autobiografinių bruožų turinti pagrindinė romano veikėja Katarina N., vadinanti save anarchiste, nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota ir kartu pažeidžiama esybe. Spalvingi gyvenimo posūkiai Katariną blaško tarp Paryžiaus ir Maskvos, tarp Lietuvos ir Latvijos, tarp psichologo kabineto Vilniaus senamiestyje ir beprotybę varančių nejaukių betoninių namų naujuose miesto rajonuose.

2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Jude Deveraux - Apgavystė


Džudi Devero, kaip ir Nora Roberts yra tos autorės, kurios išpila tai, ko kiti vengia bijodami parašyti „banaliuką“. Bet jų abiejų turiu ir pamėgtų knygų, tai galvojau, na, kodėl gi ne? Knyga plona, maža, stambiai prirašyta ir taip nuskaityta, kad jau tikėjausi kažko. Deja, Jude Deveraux knygai „Apgavystė“ (A Perfect Arrangement; „Tyrai“ 2000; ISBN 9955-01-063-0; 190p.) neturiu komplimentų ir šį kart velnio advokatu nebūsiu.

Rovena neklausė tėvo ir pelnė jo meilę bei naudojosi laisve. Dabar Dorė kiekviena proga neklausydavo pono Hanterio, ir jis galų gale įsimylėjo ją.“ 181p.

  Viskas vyksta 1882 metais, Amerikoje. Turtinga beveik-senmergė išsigąsta sesers gerų norų surasti jai vyra ir prasideda tada aišku... Žinot tuos filmus, kur vyras ar moteris įkalba draugą ar draugę apsimesti šiuo tuo daugiau, o filmo pabaigoje jie iš tiesų įsimyli? Tai čia kaubojiška šio siužeto versija. Truputėlį juokinga, šiek tiek erotiška, bet šiaip jau neverta to laiko gaišimo, nebent jau visai nėra ką skaityti.
  Knyga taip bendrai imant parašyta gerai ir suprantamai, kalba atseit apie tai, kaip moteris neturėtų būt vertinama paviršutiniškai ir tuo pačiu labai greit bjaurųjį ančiuką paverčia gražuole, kas man visada buvo dilema smegeninėje – tai kodėl taip svarbu, kad ji vis tiek taptų gražia? Arba kodėl tada iš pradžių atrodė bjauriai, jei visgi yra graži? Oi, oi, vaje, vaje. Žodžiu, duosiu štai, 2/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Panelė Lethem buvo iš tų vargšelių, kurių vyrai niekada nepastebi. Nors gamta jos neapdovanojo nei nuostabiu grožiu, nei patrauklia figūra, bet ji turėjo kandų liežuvį ir guvų protą. Todėl Koulas Hanteris, šaunus kaubojus ir moterų numylėtinis, buvo priblokštas įžūlaus neišvaizdžios moters prašymo ją vesti.
  Iš pradžių priešiškai nusiteikęs Hanteris vėliau pakeičia savo nuomonę ir suvokia, kad tai jo svajonių moteris.

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Maksas Frajus - Amžinybės glėbyje



  Visada malonu matyti autorius minint kitą literatūros kūrinį ir tiksliai žinoti apie ką kalbama. Makso Frajaus Echo Labirintų serijos antroje knygoje "Amžinybės glėbyje" (Volontiery Večnosti; "Nieko Rimto" 2005; ISBN 9955-683-03-1; 396p.) radau ne vieną tokią vietą, bet jau vargiai pamenu kas ten buvo, tad nesigilinsiu.

"- Ramiau, mieloji mano, ramiau! <...>
- Nei aš tavo, nei mieloji! <...>
- Gerai! Svetima ir bjauri!
" 88p.

  Kadangi tai antra knyga, tai jau galiu drąsiai daryti tam tikrus teiginius, tarkim, kad šiose knygose sunku įsivažiuoti. Nuojauta kužda, kad dėl to labai kaltas baisus knygos formatas - stora, tankiai smulkiu šriftu prirašyta knyga gali net ir užkietėjusius Nosferatus išgąsdinti. Bet kai jau persilauži ir įlendi į tą stebuklingą sapnų pasaulį, tai tik laikyk veidą, kad juokiantis neplyštų. Tai, beje nereiškia, kad knyga - vien juokingas rašliavos siuvinukas. Anaiptol. Čia net pastebėt nesuspėji, kaip visi senovės filosofai raudonuot ima - pasirodo, gyvenimo tiesas galima buvo išgvildenti įdomiai ir dar - visiems suprantama kalba.
  Jei, kaip ir aš, užaugot su Šuriko nuotykiais, Operacija "Y" ir dar ten kokia Brilijantine ranka, tai knyga kaip tik jums. Rusiško prieskonio pilnas humoras geras, vietoj, laiku ir toks labai tinkamas. Labai. Knygoj daug ir nuotykių, kurie neleidžia nuobodžiauti, bet smegeninės nieku gyvu nenuvargina. Detektyvinio poreikio surast nusikaltėlį prieš tai atliekant tiems, kurie ir turėjo tai atlikti - turbūt nepajusit. O jei pajusit, tai greit pasimokysit ir imsit tą jausmą ignoruoti - čia tikrai sunku suprast kas dėl ko kaltas, gal dėl to, kad tiesiog ne tame knygos esmė.
  Taip va, antra kieta knyga serijoje. Vėl Maksui bėdos, naujovės ir žavūs nutikimai. O paskaičius turbūt kils didis noras stipriai užsimerkus vidur tamsios nakties pro duris namie pirmyn atgal pašokinėt. Ar čia tik man toks noras kilo?... Dar kilo noras pažiūrėt Tomą ir Džerį. Todėl duosiu dar vieną 10/10, nes juokiaus balsu, sukau galvą ir vos spėjau žymėtis geriausias vietas.

"- <...> Manyje atbunda tarsi poetas, tarsi kažkoks neišnešiotas dievas, besiilgintis savo neįgytos galybės..." 241p.

  Anotacija: "Amžinybės glėbyje" - antroji ciklo "Echo labirintai" knyga. Maksas laimingas. Jį supa draugai ir neduoda užmigti stebuklingi nuotykiai. Tačiau gal viskas kybo ant plauko? O gal jo laimė - tik sapnas?

  Perėjau per tuščius buvusios bibliotekos kambarius, pakilau į trečia aukštą, o iš ten - į mažutį stebėjimo bokštelį. Ten trenkė drėgme ir dulkėmis, todėl ryžtingai atvėriau langą: gaivus Churono vėjas šiam apleistam statiniui nepakenks!
  Žvilgtelėjęs pro langą, iš susižavėjimo palingavau galvą: iš čia atsivėrė nuostabus Echo vaizdas. Juk Gauruotasis Namas - vienas iš aukščiausių pastatų mūsiškėje dviejų trijų aukštų sostinėje.
  Sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau žemyn, į mozaikinį grindinį ir sidabrinę šaltojo Churono juostą. Nuostabusis stebuklų miestas iš mano vaikystės sapnų kažkokia galybe tapo realia, svarbiausia mano gyvenimo veiksmo vieta.
                            Maksas Frajus

2011 m. spalio 9 d., sekmadienis

Lian Hearn - Giedančios Grindys



Ne taip ir dažnai tenka knygą sulyginti su neblogu anime (japanimation), bet būtent taip ir norisi apibūdinti Lian Hearn knygą "Giedančios grindys" (Across the Nightingale floor; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-871-0; 300p.). Japonišką filmą, su skraidančiais aktoriais ir panašiai iš šios istorijos padaryt būtų net per lengva. Bet nujaučiu, kad tai gali patikti ne visiems, tad turiu dar keletą kortų rankovėse.
  Istorija lengvai skaitoma, bet stropiai įtempta, o pajudinta posūkių - garsiai dūzgia skaitytojo smegeninėje. Gal iki pusės skaičiau atsainiai, ne itin "kibo", bet sakyt, kad neįdomu irgi negalėjau. O tada ir prasidėjo - melodija po melodijos iki... Nutrūko styga, sukeldama tiesiog siaubingą garsą! Žodžiu, įvyko labai stiprus ir labai vietoj bei laiku pritaikytas posūkis. Antru žodžiu - nors kažkur ties dviem prieš pabaigą (na, to konkretaus įvykio) jau buvo galima tikėtis, kad čia kažkas turi įvykti - visgi įvyksta ne visai tai, ko tikėtasi. Pasistengsiu neatskleist per daug, bet... Juk beveik kiekviena gera istorija turi bjaurų, galingą pašlemėką, kurį turi nudėti kitas galingas, pavojingas, bet teisingumu tikintis herojus, ar ne? Čia ir paliksiu jus, nosferatai...

"Buvau įniršęs, nes jaučiausi atsakingas už juos. O jie turėjo klausyti manęs. Galėsiu apginti juos tik tada, kai jie paklus man." 70.

  Didelio nuspėjamumo kaip ir nebuvo, prie vertimo - neturiu ko prikibti, keliose vietose C raidė kur laisvai galėjo būti K aišku pasimaišė po akim, bet šiąnakt jaučiu poreikį atleisti. Knygą vertinsiu gerai, kokiais 9/10, bet turiu pripažinti, kad iki šio rango ji vos vos užsiropštė, dar kiek ir būtų pritrūkę oro. Arba rašalo.
  Tai tiek.

Anotacija:  Baimindamasis pasikėsinimo galingas ir žiaurus valdovas Iida savo tvirtovėje Inujamos mieste pasidirbdina giedančias grindis, kuriomis niekas negali pereiti neišgirstas. Tokios grindys iš tiesų būdavo klojamos Japonijoje, ir dabartiniams inžinieriams tik visai neseniai pavyko įminti jų mįslę.
  Atokiame kalnų kaimelyje tarp taikių ir dvasingų žmonių auga nepaprastas berniukas Takeo. Painūs likimo vingiai galų gale atves jį į Inujamos tvirtovę... Ar pavyks jaunuoliui atlikti neįmanomą užduotį, ar lemiamą akimirką nesučiulbės po jo kojomis grindys?

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Jude Deveraux - Emilės Angelas


 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje.
" 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...

2011 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

Literatūros galia


Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti
Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Interviu su vampyru - manga

Manga taps garsioji Anne Rice novelė, pradedanti Vampyrų Kronikas - "Interviu su Vampyru". Ir taps ne bet kaip, bet per Klaudijos perspektyvą.

Yen Press, grafinių novelių ir mangų leidėjai Hachette'e ketina paversti Anne Rice "Interviu su Vampyru" į naują grafinę novelę su ta pačia istorija, bet nauju požiūrio tašku: Istorija bus pasakojama Klaudijos, vaiko, kurį Lujis (Luisas) pavertė vampyru. Naujokė Ashley Marie Witter (Ešlė Merė Viter) iliustruos istoriją, kurią visą išleis vienoje knygoje apie 2012 metų rudenį. 
"Interviu su Vampyru" yra pirmoji Anne Rice knyga iš dešimties, kurios sudaro Vampyrų Kronikų serijas, o pati Anne Rice sakosi esanti suintriguota šia idėja perpasakoti jos istoriją iš kitokios perspektyvos: "Per visas Vampyrų Kronikos knygas spėjau į istoriją pažvelgti iš kelių skirtingų herojų perspektyvų, todėl tikrai manau, jog tai pilnai įmanoma", sako Anne Rice. "Lestatas juk papasakojo visai kitokią istoriją nei Lujis. Kuriuo iš jų tikit?"
Yen Press jau turi savo istoriją su vampyrais - jie jau adaptavo Stephanie Mayer "Saulėlydį" į geriausiai parduodamas grafines noveles per 2010 metus, ar bent jau taip mums teigia Nielsen BookScan.
Anne Rice užaugo skaitydama "Classics Illustrated" (Iliustruota Klasika) komiksus ir siaubo komiksus, tokius kaip "Pasakėlės iš rūsio". "Prisimenu, kaip skaičiau "Džeinę Eir" Klasikos komiksuose ir kaip labai man patiko detalės ir galimybė matyti pamišėlę palėpėje, tuose mažuose komiksų rėmeliuose ir taip stebėti visą novelę tarsi suvaidintą", ir priduria "Tai kas mane visada traukė - visuomet buvo labai detalu (detalizuota), parodomieji (demonstraciniai, vaizduojamieji) piešiniai, priešingai nei kokie nors abstraktūs darbai. Norėdavau matyti daug sodrumo ir daug detalių." Grafinės novelės, kaip ji teigia "turi laisvę, sukurti visą visatą su visomis jos detalėmis ir, palyginus su filmais, pigiai."
"Žiūriu į piešinius, kostiumai tokie detalūs, o mano darbe kostiumai beveik prilygsta pačiam veikėjui," kalba Anne Rice. "Jie jau patys yra dalis darbo. Tai ko ieškau filmuose arba tokio tipo knygose yra pati esybė - barokinės detalės, geidulingumas, prašmatnios šukuosenos, plaukai, intriguojantys veidai ir gilumas - šioje "Interviu su Vampyru" versijoje tai matau."
Rašytoja-iliustratorė, kuri gyvena Medisone (Madison), Wis. piešė du "webcomics" (sakykim: Internetinius komiksus) - "Reign of Adeodatus" ir "Scorch" ir perdavė juos komiksų antologijai "The Eternal Sad", bet šis projektas buvo jos pirmasis pilnametražis darbas, grafinė novelė. Tai Yen Press vyriausiojo redaktoriaus, JuYoun Lee nė kiek nejaudina, jis netgi pridūrė, kad Yen Press bestselerių adaptacijos, tokios kaip James Patterson "Maximum Ride" ir Mayer "Saulėlydis" - abi buvo debiutinės knygos jų iliustratoriams. "Nesvarbu kokie jie nauji šiame darbe, aš tikiu, kad autoriai puikiausiai žino, kaip paversti kiekvieną puslapį vizualiai gyvu ir tvirtu." - sako Lee.
"Su "Interviu su Vampyru" teko gerokai pakrutint smegenis ir daug aptarti, mat norėjome žinoti, kad suprantame Klaudiją taip gerai, kaip tik įmanoma," sako Lee. "Dailininkui (ar iliustratoriui, o gal tiesiog menininkui), ypač jei jis naujokas, viso ko ašis turi būti veikėjų supratimas."
Tai nėra vienintelė Anne Rice antgamtinių darbų transformacija. Kiti leidėjai, IDW, ruošia Anne Rice "Servant of the Bones" (Kaulų Tarnas) į vieno-numerio komiksą, o keletas kitų Anne Rice darbų, įskaitant ir "Interviu su Vampyru" jau buvo pateikti, kaip komiksų serijos 1990 metų pradžioje. Režisierius Neil Jordan netgi perkėlė knygą į filmą 1994-aisiais.
Anne Rice sako, kad vėl grįžti prie savo pirmojo bestselerio, išleisto 1976 metais, buvo tarsi apsilankymas pas senus draugus ir ji nė kiek neprieštarauja, kad kažkas kitas prie jų dar prikiš nagus: "Man Vampyrų Kronikos jau visiškai baigtos. Dabar jau rašau ką kitą, todėl kitų žmonių adaptacijos mano istorijoms man visiškai priimtinos."

 Atsiprašau už tokį grubų vertimą, bet skubėjau pranešt. Ir nepykit, kad grafinę novelę sustandartizavau į manga - paprastų komiksų aš nemėgstu, o tas parodomasis paveikslėlis labai pritinka mangai, tad jei suklydau - suklydau iš aklo susižavėjimo. Tikrai būtų įdomu į viską pažvelgti dar ir iš Klaudijos perspektyvos, mat Anne Rice teisi, primindama mums, kad Kronikų pradžią savaip tarsi išgirdom du kartus - kuriuo iš dviejų ten buvusių ir dalyvavusių vampyrų tikime? Tad Klaudija gal net taps atsvara vienam ar kitam vampyrui.

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

2011 m. kovo 23 d., trečiadienis

Becca Fitzpatrick - Puolęs Angelas

Becca Fitzpatrick ir jos knyga "Puolęs Angelas" (Hush, Hush) iš pradžių manęs visai nežavėjo. Maniau sau - dar viena "Saulėlydžio" istorija perrašyta. Pagrindinio herojaus vardas Patch, kas lietuviškai išversta kaip Lopas. Veiksmas prasideda mokykloje, iš kart puolant į biologiją ir tam tikrą specifinę jos temą. Jokio padoresnio amžiaus skaitytojo tokia pradžia nesužavėsi. Nesusižavėjau iš aš. Bet skaičiau toliau, mat knygų vien dėl to, kad man jos nelabai įdomios - nemetu. Juoba, jei kas stengias, rekomenduoja ir net iš kito Lietuvos galo atsiunčia savo kopiją...
Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus ir kažkas ėmė gerėti. Pagrindinė herojė ne visiškai atitiko standartus - nebuvo nei bjaurusis ančiukas, nei neatrastas perlas. Pernelyg nelinkus isterikuoti ar pliurpti apie meilę. Autorė netgi sugebėjo apsieiti be paaugliškų dūsavimų, dėl ko tikrai lenkiu prieš tamstą galvą. Nežinau kaip paaiškint tą jausmą... Tarsi paėmėt į rankas "Saulėlydį" ir iškarpėt visą "šlapdribą". Kas liko sulipinot, neaiškios kilmės vampyrus pakeitėt kietais vaikinukais, kurie irgi neturėtų būt standartizuojami ir... Gavos štai kas. Sakyčiau, tikrai neblogai. Pabaiga nesužavėjo, bet vidurys buvo neprastas.
Beabejo, čia neapsieita be "nesuprantu jo, nemėgstu jo, jis įdomus, man jis patinka, nekenčiu jo, bijau jo, myliu jį", bet apsieita be "po savaitės" ir panašių neįtikėtinai ilgai užtrunkančių verkšlenimų. Visi viską puldavo aiškintis ten pat, rekdami, apsipešdami, bet išsiaiškindami iki beveik pilno galo.
Dar įdomu tai, kad panaudoti keli ezoterinės istorijos gabalėliai, kuriuos okultizmu besidomintys asmenys tikrai atpažins. Nežinau ar autorė pasidomėjo, prieš rašydama, bet jei ne - šauniai pataikė.
Knyga aišku labiausia sužavės paneles ir jaunas moteris kurios kažkur tyliai savo sielos kertelėj vis dar ilgisi karšto ir pavojingo mūro, už kurio ir pasislėpt, į kurį ir prisiglaust galima. Dėl vyriškos auditorijos šiek tiek abejoju, nors manau, kad jei jie skaitytų tokias knygas, nebekiltų tų visų "nesuprantu aš tų moterų" kalbų.
Knyga kaip supratot pasakoja apie puolusį angelą, tą patį Lopą. Jo istorija gan žemiška, be jokių ten "jei tik galėčiau ten sugrįžti". Viskas su juo aišku ir tvirta - pabandžiau, nepavyko, sučiupo, nulupo sparnus, išmetė žemėn, o man dzin. Jis siekia ne sugrįžti atgal į Dangaus Karaliją. Jis siekia rasti būdą, kaip šį bei tą pakeisti ir toliau tęsti gyvenimą žemėje.
Galiu garantuoti, kad nėra čia jokių dogmų brukimo, nieks nepasakos, kaip reikia melstis ir saugot skaistybę - jei tokių ten kažkur ir yra, jie nežaidė ten pat, kur žaidė Puolę Angelai.
Tad, na... Duosiu kokius 7 iš 10. Jei knyga nesužavės, tai bent jau skaitos lengvai ir todėl būsit bent laiko nesugaišę.

Bus jos tęsinių.

2011 m. vasario 16 d., trečiadienis

Daiva Vaitkevičiūtė


Ką tik baigiau keturias D. Vaitkevičiūtės knygas tokia tvarka: "Monikai reikia meilės", "Pasimatymas su žudiku", "Noriu kito vyro" ir "Kamilė nori mirti". Pirmoji knyga mane tiesiog sužavėjo, kokia įtampa, koks trileris, ant kulnų lipa žudikai, pasiutęs bėgimas, tylus sėdėjimas tamsiausiame kampe... Jau rengiausi autorę pakelti virš Agatos Kristi detektyvų, geri juokeliai, puiki intriga. Bet knyga po knygos - vis prastyn ir prastyn. "Pasimatymą su žudiku" dar buvo įmanoma suskaityti, žiupsnis to, žiupsnis ano, prasta intriga, nuobodus "jau prie pat, bet paslydau, nukritau ir vėl iš naujo" Sizifo darbas. Trečia knyga... Ji susideda iš visos krūvelės istorijų, kelios buvo neblogos, todėl labai nepeiksiu. Na bet jau paskutinė tai lai eis...Manau natūralu, kad pirmoji knyga "Monika nori mirti", kuri ir išleista, jei neklystu, buvo pirmoji - geriausia. Bet kodėl tada po jos sekusi "Kamilė nori mirti" tokia prasta? Kas per šuoliai, kalneliai, duobės, tilteliai? Geryn knygos nėjo, akivaizdu. Vienas skirtumas - pasikeitė meilės kiekiai. Pirmojoje - Monikai tikrai reikėjo labai daug meilės. Taip, ir fizinės.
Autorė rašo panašiai kaip Judi Devereux ar Nora Roberts, tik su tuo lietuvėms-paprastoms-moterims būdingu "ji atrodė nekalta kaip kūdikis" įvaizdžiu, kiekvienai herojai pridėdama apkūnoką, dažniausiai pasileidusią draugę.
Bet labai nepeiksiu. Būna blogiau, oi būna, o čia dar tikrai puse velnio. Kartą perskaitei ir žinai. Pagal mano skaitytą sąrašą patarčiau imti knygas nuo priešingos pusės - geriausia liks pasigardžiavimui.