Rodomi pranešimai su žymėmis Postapokalipse. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Postapokalipse. Rodyti visus pranešimus

2018 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Josie Jaffrey "The Gilded King" | Sovereign 1

Autorius: Josie Jaffrey
Pavadinimas: The Gilded King
Serija: Sovereign 1
Žanras: Vampyrai, Postapokalipsė
Psl.: 303
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Josie Jaffrey knygą "The Gilded King" gavau, kaip arc'ą, mainais į nuoširdžią apžvalgą. Pradžioj, nors ir labai įdomiai iš kart pateikė pasaulį, kur greit tapo aišku, jog tai mūsų pasaulis po kažkokios apokalipsės, vis tiek sunkokai skaitėsi. Bet kuo toliau, tuo darėsi geriau.

Apie Knygą: Kažkada vampyrai, vadinami Sidabru (Silver) vieningai gyveno su žmonėmis. Iki ėmė plisti zombių, Weeper užkratas, vertęs žmones, kuriems nepavyko virsti vampyrais į žmogėdras be jokio žmogiškumo liekanų. Kiekvienas įkąstasis po to irgi tapdavo Weeper'iu, tad jie dauginosi be galo sparčiai ir vampyrams kilo grėsmė netekti savo maisto šaltinio. Tad jie sukūrė vakciną, kuri neužkrėstuosius padarydavo atspariais, o užkrėstuosius - galutinai pribaigdavo. Bėda ta, jog ta vakcina iš kraujo žmonėse niekur nebedingdavo ir nuo tos akimirkos jų kraujas ir vampyrus paversdavo žmonėmis. Išgydytieji tapo užkrėstaisiais. Toli nuo viso to pradžios ir pabaigos, daugybė metų ar šimtmečių po to, Julia gyvena Blue, paskutiniame saugiame nuo užkrato mieste. Jį valdo ir saugo Aukštuomenė (Nobles - tie patys vampyrai), nemirtingieji, kuriems čia žmonės tarnauja ir maitina savu krauju. Mat už Blue sienų tvyro užkrėstas Red, pilnas arba bauginančios tylos, arba baisių kauksmų. Bet Julia niekaip negali nustoti galvojusi apie tai, kas gali laukti ten, už sienų, kur kažkada išėjo jos tėvai, palikdami ją, kūdikį, ant šventovės laiptų, pasmerktą būti išdavikų dukra, netinkama net maitinti Aukštuomenės narių, tik valyti iki mirties. Tuo tarpu, jai to nė nežinant, vienas iš girdėtų už sienos garsų buvo Cameron'as, grįžęs į Blue tik pasistiprinti prieš dar vieną kelionę atgal į Red. Jau daugybę metų jis ieško ten pagrobtos draugės ir nė neketina nuleisti rankų, kad ir kokie siaubai laukia. O laukia ten jų daug. Ordos Weeper'ių, keistos, apleistos stovyklavietės, su smilkstančiais surytų žmonių kaulais, bei žavus miškinis vakcina užkrėstu krauju.

Mano Nuomonė: Nors prasidėjo viskas įdomiai, bet ėjosi gan lėtai. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau norėjosi skaityti. Kamerono istorija labai greit pasiglemžė visą mano dėmesį, tad Džiulijos dalis skaičiau skubiai, kad tik kuo greičiau pro jas prasibrauti. Bet su laiku abi istorijos dalys ėmė pintis į vieną ir likus kokiam ketvirčiui knygos - noriai skaičiau abiejų herojų išgyvenimus. Labai patiko faktas, jog Kameronas ir Džiulija - visiškai nesusiję veikėjai. Jie turi savo meilės interesus, bei tikslus, ir vienas kitą matė tik iš tolo. Patiko ir siaubai, baubai. Rimtai, kartais net pykau ant savęs, kam skaitau naktį: slėniai tokie pilni lavonų, jog gyvas iškastas, ten masalu Weeper'iams paliktas užkrėstasis - miršta nuo jų svorio ant savęs, o ne sužeidimų; kauksmas naktį miškuose, ir toks kiekis pūvančių, bet tebevaikštančių, tavęs ieškančių kūnų, jog tiesiog nėra kur ir kaip praeiti; atrodytų žmogėdrų paliktos gyvenvietės, į ritualus panašūs likučiai žolėje. Labai gera buvo ir sunkiai nuspėjama politinė dalis, viskas puikiai sukinėjos taip, jog beveik nieko nesugebėjau nuspėti. Nepatiko tik paskutiniai miškinio, Felikso žodžiai. Mat žinau, jog kitoje knygoje tai reikės pataisyti, o pataisoma dažniausia ta kliše: tu mane išdavei, man melavai - ar privalėjau, leisk man paaiškinti - nenoriu nieko girdėti - bet aš tave myliu - nu gerai, aš irgi tave myliu.

Gera knyga. Taip nemaniau pradžioje. Taip nemaniau ir vidury. Bet, kai baigiau, tai tikrai sakau, gera knyga. Duodu 5/5 ir labai lauksiu antros knygos. Nepaisant visko, man reikia sužinoti, kas bus toliau.

2017 m. birželio 7 d., trečiadienis

Dmitry Glukhovsky - Metro 2035 [3]

Iš kart sakau, jog labai pykstu. Paskutinė Dmitry Glukhovsky Metro knyga "Metro 2035" (ISBN 1539930726; 497p.; Goodreads), kurios mums, nors žadėjo, bet dar neišvertė, sugriovė viską, kas tose knygose buvo nuostabu. Dabar tai eilinė Šachtos istorija, pilna skylių idėjose, ir paneigtų prieš tai teigtų tiesų.

Artiomas, galai žino kokių idėjų skatinamas, vis prašosi laukan. Ten ropščiasi į aukščiausius pastatus, beje, netrukdomas jokių pabaisų, ir radiju bando kontaktuoti su pasauliu, su viltimi, jog Maskvos Metro, kuriame jis - herojus, išgelbėjęs juos nuo Tamsiųjų, nėra vienintelė likusi žmonija. Tik jo paties stotis žino tiesą, ir laiko jį silpnapročiu, kuriam Tamsieji praskystino smegenis, o nuolatinė radiacijos dozė - efekto negerina. Pamažu jie vis labiau pyksta, ko jis ten eina, mat eidamas - ko parneša? Negali būti sveika, taip dažnai atidarinėti liukus į paviršių, kur radiacija, ir dar galai žino kas. Ir dar tas grybų maras, grybų, kuriais jų stotis garsėja, ir kuriais minta bene visas Metro... Ar tai tik nebus jo darbas?

Į Artiomo stotį atvyksta ir Homeras, trokšdamas išgirsti herojaus istoriją iš jo paties lūpų, ir parašyti knygą. Galų gale, juk jį minėjo ne tik Mileris (Melnikas), bet ir pats Hanteris. Jis turi pamatyti šį legendinį vaikiną, ir gal būt sužinoti, kodėl jis, vienintelis jis, Tamsiuosius sunaikinęs Artiomas, mano, jog padarė baisią klaidą...

Mylėjau pirmą knygą, mat ten tamsoje nieko nebuvo tikro. Negalėjai pasikliauti savo juslėmis. Negalėjai žinoti, ar tai ką girdi yra tikra, ar tik tamsa skverbiasi pro ausis. Ir Tamsieji, kokia įdomi idėja - žmonių, ir radiacijoje gyvenančių padarų galima simbiozė. Mylėjau ir antrą knygą. Hanterio kova prieš savo tamsiąją pusę, Tamsiujų sužalotas protas ir siela. Jie bandė kalbėti, bet buvo pernelyg skirtingi, ir to pasekoje - silpnesnis, žmogus, perdegė. Ir tada šitas mėšlas, šita knyga. Nieko nebuvo, nieks neįvyko, viskas - melai, nesąmonės, išsigalvojimai, baisus susireikšminimas, ir dūmų šou. Net parašyta vidutiniškai, veiksmas kartojasi, kelios intensyvesnės scenos - nebegelbėjo. Duodu 5/10, iš gerų norų, ir nuo šiol apsimesiu, jog Metro turėjo tik dvi knygas, ir du jas papildančius žaidimus. Šita knyga buvo apie Metro auginamus grybus.

2017 m. gegužės 2 d., antradienis

Hugh Howey - Dust [3]

Na ką, taip ir baigiau tad Šachtos trilogiją. Hugh Howey knyga "Dust" (Silo 3; ISBN 1490904387; 458p.; Goodreads) atrodo dar neišversta, bet aš jas visas perskaičiau angliškai, tai ką jau ten. Ne pati geriausia distopinė post-apokalipsės istorija, bet pabaigta gražiai, tvarkingai, ir jau vien dėl to nesigailiu, kad eikvojau laiką.

Visą šį laiką Šachtoms buvo penima informacija apie paviršių, ant kurio išeiti - mirtis. Paviršius - nuodingas, netinkamas gyvenimui. Ten kažkas įvyko, labai seniai, ir dėl to duris, vedančias ten reikia laikyti sandariai uždarytas. Bet Džiulei nusibodo klausytis pasakų, ypač žinant, jog tiek daug jų - melai. Ji nori pati išsiaiškinti, iš tiesų išsiaiškinti kas nuodija paviršių. Patikrinti dirvą. Ištirti orą. Gal būt rasti būdą tai pataisyti, ar bent pagerinti galimybes išgyventi kostiumuose. Ir, jei jau negali iki kitų šachtų nueiti, bent kol kas, tai kodėl tiesiog neprasikasus...

Šachtoje 1 irgi verda suirutė. Kažkas vyksta. Tai šen, tai ten kažkas dingsta, randamas nužudytas žmogus, trūksta asmens kriogenikos kambariuose. Kažkas pabudo. Kažkas su pakankamai kaltės jausmo už tai, kam pasmerkė visus tuos žmones, kad užteks visiems tiems viršuje. Metas pokyčiams.

Istorija tikrai nebloga, tiesiog, na, ne man. Viskas švaru ir šviesu. Žmonės žudomi paspaudus mygtuką ir paleidus dujas. Pasiilgau tos protą skystinančios tamsos iš Metro 2033. Matyt tiesiog tikėjausi kažko visai kito, tai ir neužkabino. Duodu 5/10, bet istorijos tikrai nepeikiu. Paskaityti verta.

2017 m. balandžio 28 d., penktadienis

Hugh Howey - Pamaina [2]

Kaip rimtai mus vis įspėja: nekaskite, neieškokite tiesos. Tada papasakoja istoriją pradėdami ne nuo to galo, ir man belieka atsidusti. Hugh Howey "Pamaina" (Shift; Silo 2; Omnibus; ASIN B00B6Z6HI2; 520p.; Goodreads) sunkiai skaitėsi. Atmintis mano gan prasta, tad mieliau seku įvykius, nei bandau juos prisiminti, kad sujungčiau tai kas buvo prieš tai, ir prieš tai, ir tada prieš tai, ir po to...

Knygoje savo istorijas pasakoja keli veikėjai. Vieni prisidėjo prie Šachtų statybų. Kiti gyveno tose, kurios krito pirmos. Treti tą nuopolį išgyveno. Dar kiti atkasė tiesas, ir liko gyvi. Kiekvienas turi po saują tos "tiesos" ar informacijos, kuri galėtų sunaikinti visas Šachtas, visas jas pakelti ant kojų, kovai prieš bet kokią valdžią, ir gal net save. Jie žino, kokia Žemė buvo prieš tai. Kaip ir kam buvo pastatytos Šachtos, ir ką joms planavo vėliau. Jie žino, kaip veikia Šachtų sistema, kaip ir kodėl žmonės išsiųsti valymui miršta nepasiekę kalvos viršūnės, ir kodėl iš viso ten esama kalvos. Ir jie visi pasiruošę prasimušti pro sienas, ir pažiūrėti į ką tie tiesos grūdai išaugtų.

Knyga tikrai galėtų vadintis priešistore, su dabartinių įvykių atnaujinimais. Paties įvykio aprašymai man įspūdžio nepaliko, bet veikėjai buvo įdomūs. Kaip kiekvienas iš jų bandė tuos naujus vandenis, naujas žinias, ir, kaip bandė tomis žiniomis dalintis, bei ką tai atnešė.

Nemėgstu knygų, kur pernelyg dramatizuojamas tas "you can't handle the truth" - tiesa tave pražudys, tu nenori žinoti, žinoti yra baisiau nei nežinoti. Nesuprantu kodėl vaikinas, kurio pro pro pro prosenelis gal būt prisidėjo prie nanotechnologijų, kurios dabar siaučia paviršiuje, gamybos dėl to turėtų rautis plaukus. Bandyti atgauti tai, kas prarasta - taip, bet verkt, dėl to ką "padarė" - na gal ne. Duodu 5/10, ir paskaitysiu paskutinę vien tam, kad užbaigčiau trilogiją. Istorija tikrai turi potencialo, daug naujų dalykų, galų gale net pasaulis žlugo ne nuo atominio sprogimo. Bet viena yra jo turėti, kita - juo pasinaudoti.

2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Hugh Howey - Šachta [1]

Tokie geri reitingai, tokie geri atsiliepimai. O štai man Hugh Howey "Šachta" (Omnibus; Silo 1; ASIN B00873GRU4; 509p.; Goodreads) deja nelabai patiko. Istorija gera, bet prėska, besikartojanti. Tikėjausi, jei ne kažko tokio gero, kaip Metro 2033, tai bent jau ne tokio prasto, kaip (palyginus) Žarijos Miestas.

Visa žmonija užsidariusi šimto aukštų šachtoje po žeme. Pasaulis viršuje - mirtina dykvietė, kurią jie visi stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš sensorių viršuje. Deja tik, tie sensoriai su laiku apsineša dulkėmis, ir galai žino kuo kitu, paversdami tą nemalonų paviršiaus vaizdą, tokį baisų dėl nežinios kodėl jis toks, dar ir išskydusiu. Čia ateina valytojai.

Valytojas yra mirties bausmę gavęs nusikaltėlis, arba savanoris. Bet kuriuo atveju - jau miręs žmogus, mat paviršius suėda visa, kas ten nepriklauso. Gavę skafandrus ir gabalėlį vilnos, jie eina ten atlikti paskutinės savo pareigos - nuvalyti lešius. Vienas toks mirtininkas ką tik buvo Džiulietos draugas. Nuvalęs sensorių jis bene euforiškai nuskubėjo tolyn. Aukščiau kalvos niekas nenueina, čia irgi nebuvo išimtis. Atmosfera praėdė jo kostiumą, ir galiausiai numarino jį patį. Toks vaizdas šachtoje gan dažnas, bet Džiulietos galvoje kirba blogos, mirtį nešančios mintys: ar jis tikrai išėjo, vien dėl žmonos, kuri prieš kelis metus klykė ir draskėsi prašydama būti išleista? Ar, gal būt, jo žmona žinojo kažką, kuo pasidalino ir su juo? Juk, ekranai, tai ne langai...

Paprastai tokios knygos man patinka. Bet čia istorija taip erzinančiai kartojosi. Jis randa grūdą, ir nusižudo. Ji įtaria, kad čia kažkaip savižudybe nekvepia, ima kuistis, randa tą grūdą, ir... miršta? Duodu 5/10, daugiau negaliu. Bet sekančią dar vis tiek paskaitysiu.

2016 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Metro 2035 ?

Dmitry Glukhovsky supažindino mane su post apokaliptiniu žanru ir parodė kokios geros gali būti siaubo knygos (manau, jog "nesveika" per daug skaityti vieną žanrą, mat ima trūkti naujovių, viskas, atrodo, kartojasi - ko pasekoje net Kingas man daug įspūdžio nebepalikdavo, tai nedaug ir skaičiau). Ir, jei neklystu, tai Metro 2033 buvo pirma knyga dėl kurios negalėjau užmigti, nes vis norėjau paskaityti daugiau. Tiesą pasakius, kai jau užmigdavau, ne kartą sapnavau visokių baisybių, tai dar ir tai...

Rusiškai skaityti man sunku, tad žinoma skaičiau šių knygų vertimus (Futu.re dar neperskaičiau, kol kas jos tiesiog neturiu). Pats pirmas turimas, kaip skaičiusieji žino, buvo itin prastai išverstas mūsų prastų vertimų grandų, kurių net minėti nereikia. Bet laimei, Novelita apsiėmė šiuo reikalu ir pateikė mums ir pirmą, ir antrą knygas gražiai sutvarkytas ir apipavidalintas. Antra knyga pilna tikrai nuostabių iliustracijų.

Pamenu, kai jas baigiau, norėjosi sienom lipti. Taip kartais po gerų knygų būna: išmuša iš vėžių, po to net skaityt kažko kito ilgokai nesinori, gyveni likučiais to, ką jau išgyvenai. O juk istorija buvo tokia gera! Trečio Pasaulinio Karo metu pasaulis sunaikinamas atominių bombų, ko pasekoje paviršius - nebegyvenamas žmonėms. Jų likučiai glaudžiasi Maskvos Metro tuneliuose, pritaikytuose bombardavimo atvejais atstoti slėptuvę. Paviršiun lipa tik patys drąsiausi, ar patys desperatiškiausi, su viltimi rasti ką nors naudingo. Ten - pilna mutavusių žvėrių, baisių monstrų veikiančių ne tik nagais ir dantimis, bet ir kažkur giliau, sąmonės lygyje. Juk iš Kremliaus, su jo hipnotizuojančia raudona žvaigžde dar niekas negrįžo... Tuneliuose žinoma irgi yra pabaisų, bet į baisesnių teritorijas kaip ir nereikia eiti, kol esama praėjimų kitur, o blogiausiu atveju: esama tam tikros armijos, kuri ateitų padėti. Smulkesnius tuo tarpu sudoroja vietinė stoties apsauga ir šiaip visokie medžiotojai, ar tiesiog alkani žmonės. Baisiausi padarai yra ne visi šie, o tie, kurie gyvendami paviršiuje - bando leistis į Metro. Kažkada kažkas paliko atvertą praėjimą, ir pro jį dabar plūsta patys baisiausi kadanors žmonijos sutikti sutvėrimai. Jų oda - juoda ir žvilgi, akys didelės ir dar tamsesnės. Jų nesustabdo nei automatų salvės, nei ugnis... Kritusį seka kitas, o tas nekrinta net ištuštinus apkabą. Kas jie? Žmonijos pražūtis, ar naujas žingsnis evoliucijoje?

Kai baigiau knygas susizgribau, jog esama žaidimo. Tada dar buvo tik pirmas, Metro 2033 FPS (pirmo asmens šaudyklė, siaubo žanras), o fps aš labai nemėgstu, greit užsupa. Bet istorija buvo tokia pat įtraukianti, tad sužaidžiau iki galo, ir vos pasirodė antras žaidimas Metro: Last Light - griebiau ir tą. Galų gale, juk jau žinojau, kad Metro 2035 bus šio žaidimo tęsinys.

Taip, taigi. Metro 2035 buvo žadėtas dar pernai, ar gal net užpernai. Bet tik ganėtinai neseniai buvo išleista Rusijoje, o tada ir Lenkijoje. Angliškas vertimas vis dar ruošiamas. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau nesitikiu, kad mūsų leidėjai tęs serijas, ypač jei prie serijos prikišęs nagus Obuolys (Vampyrų Kronikų spėju nebesulauksime). Bet apie Novelitą mažai žinojau: kai knyga gera, tai kažkaip ir nekrenta į akis kas ją išleido. Nežinojau, todėl nupėdinau į jų puslapį ir tiesiog paklausiau: ar bus Metro 2035 ir mums?

Taip, bus. 

Ačiū, Novelita!

2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Wilbert Stanton - The Artful [1]

  Labai mėgstu knygas, kurių veiksmas - post-apokaliptiniame pasaulyje. Paprastai, kai randu dar negirdėtus leidėjus, tai ir būna pirma lentyna, kurią pas juos patikrinu. Ir šį kartą, taip jau gavosi, jog šią pamačiau ir iš kart užkibau - reikia. Pripažinkit, viršelis jau neblogai atrodo, o dar ir aprašymas žadėjo virusus, nuotykius, ir suniokotus miestus. Taip tad atsargiai ir pasiteiravau pas Curiosity Quills, ar būtų galima kažkaip tą Wilbert Stanton knygą "The Artful" ("The Artful: Shadows of City" [1] - "Išradingieji: Miesto Šešėliai; ISBN 162007527X; 218p, Goodreads) susiveikti. Ir dabar, kai knygą jau baigiau, manau tai buvo vienas geriausių mano knyginių sprendimų!

New York'o ateitis - tamsi. Virusas nusinešė ne tik daugybę gyvybių, bet ir vienintelį žmonijai suvoktą gyvenimą. Išlikusieji nė neįsivaizduoja, o dažnas ir įsivaizduoti nenori, kas slypi už karantino ribos. Susispietę į gaujas ir gentis, jie tik stengiasi išgyventi, gauti maisto ir vaistų. O pastarųjų ypač trūksta, mat jie patenka tiesiai į Bokštą (Manheteno "Empire State" bokštas, kaip supratau), kur jau Bokšto Vaikeliai jai sotinasi, pamiršę apie kažkokį ten išorinį pasaulį. Juk saulė - degina odą, pilna radiacijos, o gatvėse šlaistosi neaiškūs laukiniai. Geriau ten, viduje, kur vienintelis sunkumas - kaip rasti geresnį vakarėlį už vakarykščią, ir kuo apsisvaiginti šiandien.

Kad jau jiems netrūksta vaistų, mūsų herojai, Dodger ir Twist (Dodžeris ir Tvistas) apsiima jų šiek tiek nusijoti. Viską apgalvoję jie neabejoja savo Gutter Punks sėkme, mat darė tai ne kartą, o ir rizika tik pusėtina. Iki tos akimirkos, kai paaiškėja, jog kažkas visgi šiandien ne taip. "Kostiumai" (apsauga) kažkokie susierzinę nuo pat pradžių, jų daugiau nei turėtų būti, ir jie kur kas atkaklesni vejantis vaikinus su sauja kita antibiotikų. O dar tas keistas susidūrimas su senu gaujos nariu, savo krepšį laikiusiu lyg nuo to priklausytų visa jo gyvastis...

Žodžiu, gerai išsirinkau. Gera knyga. Daug juokelių, herojai - šaunūs. Kruvinos scenos - labai riebiai kruvinos, su spjaudomais dantimis, kanibalais ryjančiais žarnas, ir vienu kitu pernelyg dramatišku įvykiu. Duodu 10-10, nėr ko smulkintis.

2015 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Jeanne DuPrau - Žarijos Miestas



  Jei Tuneliai ir Metro 2033 turėtų vaiką, tai Jeanne DuPrau "Žarijos Miestas" (The City of Ember: The First Book of Ember; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9955-700-74-6; 248p.) būtų būtent tas vaikas. Istorija iš tamsių požemių, su menka ar visai neegzistuojančia idėja apie kažin ten kokį gyvenimą paviršiuje.
  Tamsoje stovi vienintelis šviesos šaltinis - Žarijos Miestas, kur Generatorius, pastatytas beveik dievų - Statytojų, laiko tamsą nuošalyje. Bet generatorius vis genda, o žmonių suprantančių iš kur atsiranda elektra - atrodo nėra. Šviesos kartais užgęsta ir žmonės šnabždasi: kadanors jos nebeužsidegs visai. O juk tamsoje gali būti bet ko, milžiniškų žiurkių, monstrų, aštrių uolų ar bedugnių skylių. Tamsoje nieko nėra tikro, vien tik baimė ir aklumas.
  Linos senelė jau kelios savaitės kaip jaukia namus ieškodama kažko, kas buvo seniai pamiršta. Deja ji ir pati nepamena, kas tai per daiktas, bet vos Lina tą daiktą pamato, iš kart pajunta - tai kažkaip susiję su tuo kitu miestu, kurį ji mato sapnuose. Miestu, kuriame šviesu, daug šviesiau nei Žarijoje. Ar tas miestas Tamsiuosiuose Plotuose? Plotuose, kurių niekas negali išvaikščioti, mat Žarijos mieste kažkoks nešiojamas šviesos šaltinis neegzistuoja.
  Palyginus su Tuneliais ir Metro 2033, ši knyga tikrai lengvutė ir tikrai skirta jaunesnei auditorijai. To pasekoje buvo netgi kiek per paprasta, tad dar nežinau ar imsiu antrą. Bet šiaip jau knyga gera, gan įdomi, dieną praleisti su ja negaila. Duosiu 10-10, mat skųstis kažkuo tikrai negaliu.

  Filmas puikiai patobulino idėją, tad pažiūrėti jį tikrai rekomenduoju.

2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis

Richard Matheson - Aš Esu Legenda



  Oho. Pagal Richard Matheson knygą "Aš Esu Legenda" (I Am Legend; "Obuolys" 2007-2011; ISBN 978-609-403-205-9; 318p.) mačiau bent du filmus. Ir dabar, kai prisikasiau iki knygos ir jos galo, norėčiau pasakyti, kad tie filmai - visiškas šlamštas. Visiškai neatpasakojantys tikrosios knygos istorijos!
  Mūsų herojus, Robertas Nevilis - greičiausia yra paskutinis žmogus žemėje. Per dieną prisidrožęs kuolų jis nuo pat ryto smaigsto juos į komoje miegančius vampyrus (ne zombius), tada veža jų kūnus į epidemijos protrūkio pradžioje tam reikalui iškastą duobę, kuri kaip smilkusi - taip smilksta, ir meta juos ugnin. Kažkur ten, pelenuose, ir jo dukra. Kai monotonija priveikia - jis ima ieškoti naujų būdų kovai su vampyrais, kurių užkratas taip greitai pasiglemžė pasaulį. Jis - jau pripratęs prie vienatvės, savo dienotvarkės, savo paties eksperimentų, vykdomų su kartais sugaunamais gyvaisiais numireliais. Tad kai dienos šviesoje pamato žingsniuojančią moterį - nenuostabu, visas pasaulis apsiverčia. Tik, o jei ji irgi užsikrėtusi?
  Labai įdomi knyga. Iš kart duodu 10/10, jau vien dėl kitokio požiūrio į galimą apokalipsę. Sunku ir patikėti, kad ši knyga originaliai išleista vos per pusšimtį metų daugiau nei B. Stokerio "Drakula".


2013 m. balandžio 23 d., antradienis

Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 [2]



  Ši Dmitry Glukhovsky knyga, "Metro 2034" ("Novelita" 2012; ISBN 978-609-95436-2-8; ) tokio gilaus įspūdžio gal ir nepaliko, bet vieną dalyką patvirtino - tai tos knygos, kurias perskaičius neįmanoma iš kart griebt kažko kito. Reikia bent dienos, kad viskas susigulėtų ir sugebėtum paleisti istoriją ir jos veikėjus.
  Istorija tęsiasi ir šį kart ji sukasi apie medžioklį Hanterį, kuris praeitoje knygoje vadintas Chanteriu. Ėmėsi kiti verst, daug geriau išversta, bet daug versta dalykų, kurių mano supratimu arba nereikėjo versti, arba nereikėjo aiškinti tiksliai nežinant ar paaiškinimas teisingas. Ne per daug, tad apie tai užsičiaupiu. Dėl to ką padarė prieš metus, prieš ką pakėlė ranką praeitoje knygoje, ne tik Hanteris bet ir Artiomas šiek tiek pamišo ir tik vienas iš jų sugebėjo sugrįžti į "priežasties gyventi" vėžias. Nors turbūt abu tebesiekia kokio nors atleidimo sielai.
  Metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų ir blogiausia - ligų proveržių. Kaip kovoti su maru, kuris kartą jau nusinešė per porą tūkstančių Metro gyventojų? Vaistai? Neegzistuoja arba yra nežinomi. Tėra tik viena visa apvalanti priemonė - ugnis. Bet koks žmogus, koks tamsusis herojus sugebės pasmerkti dvi ar net tris stotis mirčiai, tam, kad išgyventu likusieji?
  Šį kartą istorija bandė virsti epu, o epai neapsieina be didingos ir tragiškos meilės istorijos. Tam reikia dviejų absoliučiai skirtingų padarų. Tarkim - viskam abejingos žudymo mašinos, bene grįžusios tiesiai iš pragaro, ir naivios būtybės, kuri tiki atleidimo ir stebuklo galia. Atrodo net iki pusės knygos mane vertė dantim griežt Sašos, tos naiviosios septyniolikametės būtybės (o Hanteriui beje kiek? Keturiasdešimt?)  pakvaišusi meilė, mat rėmėsi ji tokiais pasisakymais kaip: "Jis norėjo, kad dukra užaugusi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai."... Ir vis vien turėdavau sau iš nagų plėšt skaityklę, mat priežastis skaityti sekė priežastį. Tai čia žiūrėk, senio Homero filosofija, neįdomu man, Artiomas įdomiau prisigalvodavo, negi pabaigsiu po jo? O, o štai Hanteris veikia, dar šitą paskaitysiu. Ak, skyrius baigėsi, negi paliksiu naują net nepradėtą... Galiausiai vėl dvidešimt lapų šiandien teturėjau.
  Nepaisant visko, knyga kupina įtampos, įdomybių ir taip toliau. Tai ne ta 2033-ųjų knyga, kur nieko nėra tikro, tik juoda tamsa. Čia gi - viskas realu, tik Mirtis - abejotina. Ir nors iki trečdalio knygos sau sakiau, kad neturiu už ką šios knygos dėt prie mėgiamiausių, bet kai šiandien užverčiau paskutinius lapus, ir išgirdau ausyse tvinkčiojant pulsą, kai epilogą antrą kart griebiausi skaityt, kad tik įsitikinčiau, jog viskas buvo taip, ir ne kitaip, tapo aišku, kad prie mėgiamiausių ji keliaus. 10-10.

Pirmoji Dalis: Metro 2033

Žudo šios nelemtos knygos, tęsinys dar galai žino kur, o man norisi daugiau turbūt labiau mesti rūkyti bandančiam, praleidusiam pusdienį be nikotino... 

2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

Dmitry Glukhovsky - Metro 2033



Vėl rusų autorius imasi rašyti postapokaliptine tema, ir vėl nenuvilia. Dmitry Glukhovsky, su savo neįtikėtina, filosofiška siaubo ir žmogiškumo kupina knyga "Metro 2033" ("Didlaukiai" 2011; ISBN 978-609-95217-2-5; 447p.) pradžiugino turbūt net labiau nei koks nors ten "Raganius iš Didžiojo Kijevo". Tik, kaip man dabar paaiškint, kas gi ten tokio įvyko?
  Kai skaičiau, beveik ištisai klausiausi šios dainos "Phoenix" (viskas legalu), ar šios muzikos, nežinau, kaip pavadinti. Automatų salvės, ir tie keli žodžiai "Deadman walking" (mirtininkas eina), ar "will we ever be free?" (ar kada būsim laisvi?), labai tiko prie bendro vaizdo to, kas liko iš žemės. O liko nedaug, tik tamsūs, baimės ir mirties kupini tuneliai, kuriuose pasislėpė žmonijos likučiai po to, kai ant jų gražiosios Maskvos numetė branduolinį ir biologinį ginklus. Už tunelių ribų - radiacija, mutantai, monstrai ir dar viena mirties forma.
  Artiomas, jaunas vaikinukas, atsidūręs metro tuneliuose būdamas apie trejų metų. Jis sunkiai beprisimena savo motiną, bet gyvena su dėde Saša, kurį kuo tvirčiausiai laiko savo patėviu. Galų gale, tai jis išgelbėjo jį nuo to, kas pražudė jo motiną ir visą stotį. Ir atrodo, na, gyventų jie sau ramiai, betgi ir jų tunelyje kažkokia velniava dedasi. Iš viršaus, pro kvailų berniūkščių paliktą angą iki stoties prišliaužti vis bando juočkiai. Mutantai stora juoda oda, akimis be vyzdžių, su kraupiais telepatiniais sugebėjimais. Net patyrę kariai nenori nugaros tuneliui atsukti, ir atgal grįžta atbulomis. Kiti gi pasiduoda juočkių įtaigai ir vis mažiau nori gyventi, nebemato prasmės. Mat kai tamsoje išgirsti kauksmą - jau vėlu. Šūviais juos vos pavyksta pakirsti, mat jie stojas ir eina toliau, iki belieka tik gabalai, kurie pavieniui judėti nesugeba. Ir blogiausia, kad jų vis daugėja, o šaudmenys - aukso vertės.
  Metro esama narsių karių, vadinamų Medžiokliais ir Stalkeriais. Jie eina į paviršių, apsiginklavę nuo galvos iki kojų, su apsauginiais kostiumais, ir parneša to, ko žmonėms apačioje labiausiai reikia - degalų, šiokių tokių maisto produktų, medienos ir taip toliau. Iš tiesų tai, jei gali susimokėti, gali prašyti ko tik nori - fotelio, knygos, grotų, kur ankščiau kaimyno langus paviršiuje dengė. Tie patys vyrai paviršių spėja ir patyrinėti. Jie - geriausia ką žmogus turi tarp savęs ir monstrų. Ir štai vienas toks, kažin kur nugirdęs apie Artiomo stoties juočkius - užklysta ten. Artiomas jam tiek nuoširdžiai, kiek gali, nupasakoja kaip jo spėjimu tie juočkiai sugebėjo jų stotį rast ir per kur jie lenda. Artiomo įtikinėti, kad pavojus - rimtas, beabejo nereikia, tad kai Chanteris jam perduoda užkimštą gilzę ir įspėja, kad jei po poros dienų negrįš - tuoj pat mautų į Polisą įspėti kitų, Artiomas nors ir su baime, bet išeina pasitikti likimo.
  Va čia ir prasideda visa tai, nuo ko neįmanoma atsiplėšti. Ar įsivaizduojat gyvenimą, kai tamsoje negali tikėti nė viena savo jusle? Kai tavo geriausias draugas, su kuriuo bendravai nuo penkerių - gali pasirodyti, tik tavo vaizduotės padariniu? Kai žmogus krenta negyvas prieš tai tau pasakęs - manęs čia nebėra. Eini tamsoje, nė savo kūno joje nebesuvokdamas, ir tik skaičiuoji pabėgius po kojomis. O prie tavęs artėja žingsniai. Aidas? O gal tikri žingsniai? Sustoji, ir žingsniai stoja. Eini - ir žingsniai eina. Ir staiga prie ausies tau kažin kas nežmogiškas liepia sustoti, palaukti, mat toliau eiti kol kas pavojinga...
  Nesugebėsiu jums perteikt kiek daug neįtikėtinų dalykų yra šioje knygoje. Kaip viskas puikiai gula į vietas, kaip autorius gerai užrišo beveik visus mazgus. Ir kaip skausmingai viskas baigėsi, man iki šiol ausyse tvinkčioja.
  Taip, vertimas prastokas, redagavimo žymių beveik nerasta, bet skaitydavau iki pradėdavo aušti, o tada ilgai neužmigdavau, mat iš galvos neišeidavo tuneliai, garsai, vaizdai. Rusiškas humoras aišku kiek suminkština tą apvalkalą, bet po galais, na ir pasakojimas. Su tokiu įkarščiu jokio tęsinio neieškojau, juoba, kad tęsinį jau ir pradėjau. Duodu knygai 10/10 ir keliu į mėgiamiausių sąrašą. Ir nieko čia dorai net nepapasakojau, bet patys pagalvokit, tekste trūko raidžių, net žodis kartais "dingdavo", o aš tik puse sakinio tai paminėjau. Net su "Raudonuoju Drakonu" juk daugiau siutau.

  Yra ir FPS žaidimas, jau po mėnesio bus ir antras, dar nežaidžiau ir nežinau ar žaisiu, FPS man ne itin patinka, bet jei kas jau turėjot progą uždėt ant jo/jų leteną - pasidalinkit įspūdžiais ir su manim.