Rodomi pranešimai su žymėmis Paveikslėliai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Paveikslėliai. Rodyti visus pranešimus

2020 m. spalio 30 d., penktadienis

promo | Atvirukai ir Knygų Skirtukai

 

Nežinau, kaip jūs, bet visada su vargu ieškau nors šiek tiek unikalesnių atvirukų draugams išsiųsti. Apie visokias Maximas ir pan. net šnekos būt negali, tai gyvenant mažesniam miestuke - rasti kažką gražesnio - jau sėkmė.

Mano Redbubble paskyroje šitą problemą galite išsispręsti (žinoma, jei negalite ja naudotis, visada galite tiesiog susisiekti su manimi, mielai padėsiu - soukyan.jrv@gmail.com).

Tarp daugybės dizainų galite pasirinkti atvirukų, lipdukų, kurie labai tinka laptopui papuošti (just saying), užrašinių, kaukių ir dar visko.

Artėjant Kalėdoms ir Naujiems metams - šis tas unikalaus jūsų mylimiausiems žmonėms ir jums patiems.

2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis

Mary Crow Dog - Lakotų Moteris




Po kelių savaičių vargo baigiau ir Mary Crow Dog knygą „Lakotų Moteris“ (Lakota Woman; „Baltos Lankos“ 2010; ISBN 978-9955-23-386-2; 327p.), kuri beje kaip reikiant prikankino. Tokio padriko ir prastokai išversto kūrinio jau seniai neskaičiau. Aišku, džiaugiuosi, kad perskaičiau, memuarai man visada buvo prie širdies, bet ar nebuvo galima bent chronologijos prisilaikyti?

  „Kaip ir bet kuriam kitam žmogui jam [vaikui] rodoma pagarba, nors jis ir mažas. Jis retai kada verčiamas daryti ką nors prieš savo valią, retai kada būna aprekiamas ir niekas jo nemuša.“ 39p.

  Kaip ir galima spėti iš viršelio ir pavadinimo – knyga apie indėnų sunkią dalį nūdienoje. Visad prijaučiau Amerikos Čiabuviams, tad kaip ir ėmiau knygą dėl tų sentimentų. Smalsumą ji patenkino, papasakojo ir apie ankstesnį gyvenimo būdą, ir apie dabartinį, tikrai daug kalbėta apie ritualus, apeigas, indėnų religiją, visus tuos išgyvenamus stebuklus. Tad ir po knygos – indėnams prijaučiu. Dar guodžia ir mintis, jog pas juos mažiau rasizmo – jei nori būt „kaip indėnas“ – tai tavo odos spalva jiems mažai ką bereikš, ateik, pasveikink Dvasią ir Senolį Meskalą.
  Viskas suprantama. Tai ne knyga apie lakotų moteris. Tai knyga apie lakotų moterį, pačią Mary Crow Dog. Tai jos biografija su visu tuo kas jai nutiko, buvo su ja susiję ir apie visus tuos, kurie jai buvo svarbūs vienaip ar kitaip. Bėda ne tame, kad taip ir nesupratau kada, dėl ko ir ar iš viso ji tą Leonardą Varną Šunį ji pamilo, ir net nekliuvo tas jos „aš šiaip nesimušu, bet kai kraujas užverda, o tai nutinka beveik visomis situacijomis, tai mušuosi ir aš“, nekliuvo ir visa eilė kitų, tiesiog paradoksalių jos išreikštų dalykų. Knygoje trukdė tik jos „suveltumas“. Apie vieną dalyką gali būti pasakojama kelis kartus, per kelis skyrius, vidutiniškai, mažiau, tada daugiau ar net skiriant visą skyrių vien tam reikalui. Kitą kart skyrius pradedamas viena tema, o pabaigoje jau skaitai kažką visai iš kitų laikų, tai kas vyko po kelių metų ir panašiai. Bet čia manau kalti jos redaktoriai ar redaktorius, kad iki galo nesutvarkė teksto, neiškarpė ko nereikia, neperkėlė kur reikia.
  Kas liečia vertimą, tai jau net ir nebepamenu, ar kartais jau neminėjau Violetos Tauragienės? Negaliu sakyt, kad čia tas atvejis, kai geriau skaityti originalą, nors paprastai esu už knygas originalo kalba, jei leidžia galimybės, bet suprantu ir versto žodžio svarbą, svarbą tobulėti vertime ir taip toliau, tad mano lentynose jau senokai randasi po dvi knygas, viena angliška, kita lietuviška, mat noriu ir savus paremti, ir vertimą palyginti, ir originalą perskaityti. Bet šis vertimas... Nedrįstu sakyt „blogas“, mat vienaip ar kitaip – kritiškų dalykų nebuvo, mintis aiški ir nieks nenumirs, jei skaitys tik vertimą, bet vietomis sakiniai išversti pažodžiui, kitais atvejais vertėja nesuprato reikšmės to, ką perskaitė. Be to, nemėgstu kai verčiamas pavadinimas į „kaip tariama“. Tarkim, Deadwood tapo dedvudu, tai aišku nėra blogai, bet man teko galvą pasukt, kas čia po galais per dedvudas! Bet čia tik skonio reikalas.
  Knygą skaityti lengva, geras formatas, bet ne visada įdomu, mat viskas po kelis kart kartojasi. Informacijos vis vien – sočiai, ji nėra absoliučiai sausa, todėl duosiu 6/10 ir pritariančiai palinksėsiu.

P.S. Filmo nežiūrėjau, bet toks egzistuoja. Jei kas žiūrėjot - parašykit ar patiko, ar verta, o tai man nėr sunkesnio darbo...

Anotacija: <...> ...aš gimiau tarp Šėlstančio Žirgo gentainių. Po to, kai gimė mano sesuo Sandra, gydytojai pašalino motinai gimdą, ją, galima sakyti, sterilizavo be jos sutikimo, kas tais laikais buvo įprasta ir ko buvo atsisakyta vos prieš kelerius metus, taigi neverta to nė minėti. Yra žmonių, kurie mano: kuo indėnų mažiau, juo geriau. Pulkininkas Chivingtonas taip įsakė savo kareiviams: „Žudykite juos visus, didelius ir mažus, iš glindų išsirita utelės!
  Nežinau ar esu baltaodė utelė. Tikiuosi, kad esu. <...> Aš – iyeska, mišrūnė, taip mane vadindavo baltaodžių vaikai.



2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Meilė knygoms


"
Drakula yra mano mylimiausia knyga. Ne dėl romantikos, bet dėl Stoker'io sugebėjimo perteikti tą jausmą, kai esi nemylimas dėl kažko, ko negali pakeisti / dėl kažko, dėl ko esi nekaltas. Jo montras buvo žmogiškas."

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Interviu su vampyru - manga

Manga taps garsioji Anne Rice novelė, pradedanti Vampyrų Kronikas - "Interviu su Vampyru". Ir taps ne bet kaip, bet per Klaudijos perspektyvą.

Yen Press, grafinių novelių ir mangų leidėjai Hachette'e ketina paversti Anne Rice "Interviu su Vampyru" į naują grafinę novelę su ta pačia istorija, bet nauju požiūrio tašku: Istorija bus pasakojama Klaudijos, vaiko, kurį Lujis (Luisas) pavertė vampyru. Naujokė Ashley Marie Witter (Ešlė Merė Viter) iliustruos istoriją, kurią visą išleis vienoje knygoje apie 2012 metų rudenį. 
"Interviu su Vampyru" yra pirmoji Anne Rice knyga iš dešimties, kurios sudaro Vampyrų Kronikų serijas, o pati Anne Rice sakosi esanti suintriguota šia idėja perpasakoti jos istoriją iš kitokios perspektyvos: "Per visas Vampyrų Kronikos knygas spėjau į istoriją pažvelgti iš kelių skirtingų herojų perspektyvų, todėl tikrai manau, jog tai pilnai įmanoma", sako Anne Rice. "Lestatas juk papasakojo visai kitokią istoriją nei Lujis. Kuriuo iš jų tikit?"
Yen Press jau turi savo istoriją su vampyrais - jie jau adaptavo Stephanie Mayer "Saulėlydį" į geriausiai parduodamas grafines noveles per 2010 metus, ar bent jau taip mums teigia Nielsen BookScan.
Anne Rice užaugo skaitydama "Classics Illustrated" (Iliustruota Klasika) komiksus ir siaubo komiksus, tokius kaip "Pasakėlės iš rūsio". "Prisimenu, kaip skaičiau "Džeinę Eir" Klasikos komiksuose ir kaip labai man patiko detalės ir galimybė matyti pamišėlę palėpėje, tuose mažuose komiksų rėmeliuose ir taip stebėti visą novelę tarsi suvaidintą", ir priduria "Tai kas mane visada traukė - visuomet buvo labai detalu (detalizuota), parodomieji (demonstraciniai, vaizduojamieji) piešiniai, priešingai nei kokie nors abstraktūs darbai. Norėdavau matyti daug sodrumo ir daug detalių." Grafinės novelės, kaip ji teigia "turi laisvę, sukurti visą visatą su visomis jos detalėmis ir, palyginus su filmais, pigiai."
"Žiūriu į piešinius, kostiumai tokie detalūs, o mano darbe kostiumai beveik prilygsta pačiam veikėjui," kalba Anne Rice. "Jie jau patys yra dalis darbo. Tai ko ieškau filmuose arba tokio tipo knygose yra pati esybė - barokinės detalės, geidulingumas, prašmatnios šukuosenos, plaukai, intriguojantys veidai ir gilumas - šioje "Interviu su Vampyru" versijoje tai matau."
Rašytoja-iliustratorė, kuri gyvena Medisone (Madison), Wis. piešė du "webcomics" (sakykim: Internetinius komiksus) - "Reign of Adeodatus" ir "Scorch" ir perdavė juos komiksų antologijai "The Eternal Sad", bet šis projektas buvo jos pirmasis pilnametražis darbas, grafinė novelė. Tai Yen Press vyriausiojo redaktoriaus, JuYoun Lee nė kiek nejaudina, jis netgi pridūrė, kad Yen Press bestselerių adaptacijos, tokios kaip James Patterson "Maximum Ride" ir Mayer "Saulėlydis" - abi buvo debiutinės knygos jų iliustratoriams. "Nesvarbu kokie jie nauji šiame darbe, aš tikiu, kad autoriai puikiausiai žino, kaip paversti kiekvieną puslapį vizualiai gyvu ir tvirtu." - sako Lee.
"Su "Interviu su Vampyru" teko gerokai pakrutint smegenis ir daug aptarti, mat norėjome žinoti, kad suprantame Klaudiją taip gerai, kaip tik įmanoma," sako Lee. "Dailininkui (ar iliustratoriui, o gal tiesiog menininkui), ypač jei jis naujokas, viso ko ašis turi būti veikėjų supratimas."
Tai nėra vienintelė Anne Rice antgamtinių darbų transformacija. Kiti leidėjai, IDW, ruošia Anne Rice "Servant of the Bones" (Kaulų Tarnas) į vieno-numerio komiksą, o keletas kitų Anne Rice darbų, įskaitant ir "Interviu su Vampyru" jau buvo pateikti, kaip komiksų serijos 1990 metų pradžioje. Režisierius Neil Jordan netgi perkėlė knygą į filmą 1994-aisiais.
Anne Rice sako, kad vėl grįžti prie savo pirmojo bestselerio, išleisto 1976 metais, buvo tarsi apsilankymas pas senus draugus ir ji nė kiek neprieštarauja, kad kažkas kitas prie jų dar prikiš nagus: "Man Vampyrų Kronikos jau visiškai baigtos. Dabar jau rašau ką kitą, todėl kitų žmonių adaptacijos mano istorijoms man visiškai priimtinos."

 Atsiprašau už tokį grubų vertimą, bet skubėjau pranešt. Ir nepykit, kad grafinę novelę sustandartizavau į manga - paprastų komiksų aš nemėgstu, o tas parodomasis paveikslėlis labai pritinka mangai, tad jei suklydau - suklydau iš aklo susižavėjimo. Tikrai būtų įdomu į viską pažvelgti dar ir iš Klaudijos perspektyvos, mat Anne Rice teisi, primindama mums, kad Kronikų pradžią savaip tarsi išgirdom du kartus - kuriuo iš dviejų ten buvusių ir dalyvavusių vampyrų tikime? Tad Klaudija gal net taps atsvara vienam ar kitam vampyrui.

2011 m. liepos 10 d., sekmadienis

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.


Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.
Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant
sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more
than nothing
Nothing keeps me up at night
I toss and turn over nothing
Nothing could cause a great
big fight"
Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"



 
Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.


Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.