Shusaku Endo - Tyla

 

Nelabai norėjau skaityt Shusaku Endo knygą "Tyla" (Silence; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9988-700-52-4; 248p.), mat nelabai man šiaip jau priimtinos knygos religinėmis temomis. Bet, kad jau pasigriebiau, tai neperskaityti atrodė kažkaip negerai. Perskaičiau tad, ir nenusivyliau.
  Paaiškėjo, jog tai ne ta knyga, kuri tave moralizuoja, tau aiškina, kad Dievas yra ir jis tik vienas vienintelis, kad tai - Meilės Dievas, dėl kurio reikia kariauti, pasaulį krauju dažant, kad visi tą meilę įtikėtų (keista, kaip kažkada persekioti žmonės dabar patys dažnokai rodo savo netolerantiškumą). Tema čia sukasi apie žmogaus buvimą žmogumi, apie jo atjautą, sugebėjimą kitus statyti prieš save. Du kunigai atsiunčiami į Japoniją, kad persekiojimų metu padėtų krikščioniams ir, jei pavyks, kad paskleistų dievo žodį plačiau. Bet misionieriai neįvertino pačių japonų genialumo, jų sugebėjimo perprasti bažnyčios taisykles ir jos skelbiamas tiesas, bei jomis sužaisti taip, jog patiems kunigams tektų susimąstyti. Tad kunigai susiduria su sunkiausia savo gyvenimo misija - atskirti Dievą nuo Bažnyčios. Ir, kaip žinoti, kad tavo veiksmai turi prasmę, kad tavo kančia - ne į tuštumą, jei tavo viešpats - tyli? O kai prabils - ką pasakys?
  Vertimas čia vos poroje vietų šiek tiek kliuvo, bet ten tokie jau anglų kalbos niuansai, nedaugelis turbūt būtų susipratę perrašyt. Knyga daugiau nei iki pusės - itin nuobodi ir sunkiai einasi. Tik kai "tyla" nutraukiama - viskas tarsi sprogsta, mat, atrodytų, nedalomi dalykai - padalomi ir dar kaip. Pabaiga tokia šiaip sau, tad duosiu 6/10, bet manau buvo verta paskaityti.

Anželika Liauškaitė - Nukarūnuoti Karaliai

  Žinot posakį apie šaukštą deguto, sugadinusį statinę medaus? Anželikos Liauškaitės knyga "Nukarūnuoti Karaliai" ("Obuolys" 2013; ISBN 978-609-403-556-2; 511p.) yra būtent tas šaukštas deguto. Lietuvių moteris rašytojas gyriau ir duok die - tebegirsiu. Vaitkevičiūtės sukti romanai praspjautų ne vieną dabar mums brukamą amerikietišką, Radževičiūtė... Apie ją nė kalbėti nereikia. Ir štai Liauškaitė.
  Apie autorę nieko nežinau, o po šios knygos ir žinoti nebenoriu. Žinau tik tiek, kad knyga turbūt patiks tik vienam kitam šiaip jau skaityti nelinkusiam asmeniui, kuris jaučiasi atlikęs žygdarbį ir todėl giriasi - per šiuos metus perskaičiau 14 knygų! Kaip matot knyga papuošta ant jos viršelio užspaustu burbulu, kuris vėl mums primena, jog kažin koks ten romanas patiko pasauliui, todėl turi patikti ir mums. Čia irgi, mat.
  Knyga apie Elžbietą, studentę iš Lietuvos, kuri kiekvieną kartą pamesta kokio nors garsaus futbolininko ar kieto verslininko - bėga į kitą šalį išsiverkt ir susirast kito klube, į kurį ruošiasi per visą skyrių ir mums detaliai pasakoja, kokius apatinius dėjosi, ką pudrinosi. Tada, kai pastraipa baigėsi su ja tebesėdinčia prie veidrodžio vien su marškiniais - kita prasideda su heroje, važiuojančia metro į darbą. Visi sijonai knygoje - tik pieštukų formos, o man net pagooglint teko kas čia per sijonas... Herojei patinka tik stilingi, klasiški drabužėliai, kuriuos ji perka tik per išpardavimas, nes yra vargšė studentė. Ir vis mums primenama jos pirmoji meilė, su kuria viskas baigėsi nežinia dėl ko, bet baigėsi taip, kaip Twilight'e (ir, žinot, Saulėlydis man buvo priimtinesnis)- ilgai ir nuobodžiai šliaužiant per "aš buvau undinė, aš esu žuvėdra". Tataigi, kai šiaip ne taip perlipam per sijonus ir jos drauges, visas labai identiškas ir beveides, galiausiai galim pamatyti ir ką ji tad veikia gyvenime. Pramoga numeris vienas - skaityti ekonomikos žurnalus balsu, vonioje tarp putų. Pramoga numeris du - bėgiojimas rytais ir detalus pasakojimas koks yra jos kūnas. Pramoga numeris trys - įsivaizdavimas, kaip jos darbdavys, pas kurį atėjo pokalbio dėl darbo įsivaizduoja seksą su ja. Ji įsivaizduoja, kad jis įsivaizduoja.
  Herojė pati sau prieštaravo, t.y. autorė tarsi užmiršdavo ką rašė, o gal nė nesuprato, ir teigusi vieną - stumia savo heroję daryti ką kitą. Ir čia ne tas žmogiškas "na, gerai, prisipažystu...", čia tas "aš tokia, bet ne tokia, bet tokia, bet ne tokia". Detalizuotai nupasakojamas garderobas, veiksmo nėra. Yra vietos ir yra žmonės ir nieko nevyksta, tik mėtomasi Elžbietos vidiniais monologais. O kas dėl knygos buvimo kaip "50 pilkų atspalvių", tai jau iš vis, juokinga ir apgailėtina. Autorė mėgino šokiruoti, o išėjo, kad pati išsigando to ką rašė, mat visuomet suskubdavo pakeisti temą, nutraukti sceną ir grubiai pradėti visai kitur, kaip kad su tais marškiniais ir metro. Kai nusprendė, jog vyrus lovose volioja turbūt ne vienoje knygoje - perėjo prie vienos scenos su narkotikais, kuri taip labai išlipo iš konteksto, kad tik vėliau ją prisiminiau ir susimąsčiau, tai kas per velniava. Kai tai nepavyko ir gal būt autorę pačią nugąsdino - pamėginta sukurti lesbietišką atmosferą, tarp draugių. Irgi, šnipštas. O gale, kur dar sykį pamėginama pateisinti tą rožinį lipuką ant knygos - seksas trise, toks, kad nebežinojau verkt ar juoktis, mat šitą knygą rekomendavau draugei. Galiausiai nupirkau jai saldainių dėžutę, tikiuosi atleis! Žodžiu, knygą norėta pateikti kaip kažką karšto ir erotiško, bet nepavyko. Tad išsiplėtė su istorija, kad tai kompensuotų, o paaiškėjo, kad šioji - nieko verta.. Ir galų gale liko 2/10, bei daug iššvaistyto laiko ir kažkieno pinigų.

M. G. Harris - Nematomas Miestas [Jošua Failai #1]

  Jau seniai norėjau paskaityti M.G. Harris Jošua Failų knygas, tad pagaliau ir ėmiausi pirmosios - "Nematomas Miestas" (The Joshua Files: Invisible City; "Obuolys" 2009; ISBN 978-609-403-037-6; 384p.) - kuri ištisai rėžė akį esamojo laiko šneka. Sakykit ką norit, bet mes esamuoju laiku paprastai nekalbam, tad ir skaityti juo - sunku. Pasiimu puodelį arbatos ir rašau įrašą toliau. Parašau, persirengiu ir guluosi į lovą, nes jau aušta. Gal.
  Tokiu būdu atrodo ir Bado Žaidynės buvo verstos, dėl to ir neskaičiau jų lietuvių kalba, tik šen ten užmesdavau akį pažiūrėt kaip išvertė. Siaubingai nemėgstu, kai žmonės taip rašo ir verčia.
  Bet, grįžkim prie knygos. Jošua - vaikinas tarp vaiko ir paauglio. Jis - mokosi kovos menų, kalba ispanšikai, yra anglas ir Ikso Bakabas. Kas? Ikso bakabas. Kažkoks majų kažkas, neklauskit, nesupaisiau. Žuvo jo tėvas, atrodytų, tiesiog lėktuvo katastrofa. Bet tą pačią dieną, ar naktį, ten pat pastebėtos NSO šviesos, tad knygos pradžioje labai rimtai maniau, jog knyga suksis apie Pilkąją Rasę iš Dausų. Tad, Jošua stveria savo geriausią draugą, merginą, su kuria susipažino rašydamas internetinį tinklalapį, ir keliauja tėvo pėdsakais, kurie veda Majų griuvėsių link. Jei man būtų 13-a, o ne 23-s - ši knyga būtų praktiškai biblija. Deja, man nebe 13, todėl tik šypsausi ir džiaugiuosi, kad autorė puikiai išlaikė tą amžiaus tarpsnį, kai kovos menus gali pavadinti "Flirtu su mirtimi", o tada apsiverkti, kad pramiegojai savo autobusų stotelę.
  Tad, nors esamasis laikas ėdė ilgai ir nuobodžiai, knyga tokia tikrai, visai pusė velnio. Ne "Tuneliai", bet man, kaip nosferatui, mėgstančiam knygas jaunam jaunimui - patiko pakankamai, kad paskaityčiau ir kitą dalį. Duosiu šiai 7/10, galų gale, ir baisiau už esamąjį laiką skaityt tekę.

Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.

Richard Matheson - Aš Esu Legenda

  Oho. Pagal Richard Matheson knygą "Aš Esu Legenda" (I Am Legend; "Obuolys" 2007-2011; ISBN 978-609-403-205-9; 318p.) mačiau bent du filmus. Ir dabar, kai prisikasiau iki knygos ir jos galo, norėčiau pasakyti, kad tie filmai - visiškas šlamštas. Visiškai neatpasakojantys tikrosios knygos istorijos!
  Mūsų herojus, Robertas Nevilis - greičiausia yra paskutinis žmogus žemėje. Per dieną prisidrožęs kuolų jis nuo pat ryto smaigsto juos į komoje miegančius vampyrus (ne zombius), tada veža jų kūnus į epidemijos protrūkio pradžioje tam reikalui iškastą duobę, kuri kaip smilkusi - taip smilksta, ir meta juos ugnin. Kažkur ten, pelenuose, ir jo dukra. Kai monotonija priveikia - jis ima ieškoti naujų būdų kovai su vampyrais, kurių užkratas taip greitai pasiglemžė pasaulį. Jis - jau pripratęs prie vienatvės, savo dienotvarkės, savo paties eksperimentų, vykdomų su kartais sugaunamais gyvaisiais numireliais. Tad kai dienos šviesoje pamato žingsniuojančią moterį - nenuostabu, visas pasaulis apsiverčia. Tik, o jei ji irgi užsikrėtusi?
  Labai įdomi knyga. Iš kart duodu 10/10, jau vien dėl kitokio požiūrio į galimą apokalipsę. Sunku ir patikėti, kad ši knyga originaliai išleista vos per pusšimtį metų daugiau nei B. Stokerio "Drakula".

Goodreads

Sidone-Gabrielle Colette - Brangutis

  Sidone-Gabrielle Colette knygą "Brangutis" (Cheri; "Obuolys" 2010; ISBN 978-609-403-171-7; 318p.) yra viena iš tų knygų, kurios patinka, o kuo - nė suprast negali. Atrodo, neįvyko nieko tokio kažko ypatingo. Ir juk ne pirma knyga, kur tarp kurtizanių stebime augančią asmenybę, jų mokomą ir lepinamą. Šią dar ir nusipirkau netyčia, buvo Obuolio akcija Maximoje, trys už vienos kainą (beje, nors oficialiai tos trys knygos - po penkiolika litų - visas jas per akcijas galima susipirkti po penkis litus), t.y. penkiolika litų už "Aš esu Legenda", už Hellsing ketvirtą manga ir šią knygą. Taip pamąsčiau, tarp vampyrų įterpta, o gal gi... Ne.
  Tokia tad ir istorija. Kurtizanių elito damos paseno. Viena iš jų - užaugino sūnų, 25-erių metų Fredą, kurį visos jos myluoja, popina ir vadina Brangučiu pagal Lėjos papratimą. Bet ateina laikas ir joms savo bendrą sūnų ir, kai kuriais atvejais, meilužį, atiduoti kitai. Atiduoti savo Brangutį į vedybinį gyvenimą. Žinoma, dūžta ne viena širdis, mat meilei amžius nesvarbus.
  Pažiūrėjau ir filmą, kuris tikrai neprastas. Sužavėjo mane tokios detalės, kaip žalio stiklo paauksuotos taurės ir panašiai. Manau filmas netgi kiek geriau paaiškina kai kuriuos knygos/istorijos aspektus, tačiau nesiūlyčiau jo žiūrėti prieš knygą.
  Istorija ištisai voliojo galvoje kažkokią kitą. Gal būt tai Zevrano istorija iš Dragon Age, gal būt kažkas kito. Ką gi, tad, pakvėpavau pudruotu oru, pasigrožėjau kaklaraščiais ir skrybėlaitėmis, o dabar duodu 6/10, nors nesigailiu, kad turiu savo kopiją.

Goodreads

Anne Rice - Prakeiktųjų Karalienė

  Trečioji Anne Rice „Vampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...

  „- Velniai tave griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.

  Istorija vėl pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm“) gyvų likusių vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga, manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje. Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.

  Na va tad, su nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas, net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų. 

Filmas tuo tarpu pasižymi tiesiog nuostabia roko muzika, tikro, sunkaus roko, o ne to ką dabar dažnai maišo su roku. Po knygos beje filmas man nebeatrodo toks įspūdingas, nors garso takelio klausyčiau ir klausyčiau, ir klausyčiau dar. Tad be baimės galit skaityt knygas jau pažiūrėję filmus. Iš ties, tai būtent taip ir rekomenduočiau. 



O čia viena iš mylimiausių mano dainų iš filmo (ir knygų), kuriuose Lestatas išduoda vampyrų paslaptis niekuo nebetikintiems mirtingiesiams 

Vallerie Tasso - Nimfomanės užrašai

 Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.

  „Prieš savo valią staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p. 

   Knyga lengvai skaitosi ir kaip supratau, pasakoja apie pačią rašytoją, tiksliau, ji pati pasakoja apie save, mat knyga – dienoraščio tipo. Prancūzė Val nupasakoja itin įdomų savo gyvenimo tarpsnių, kai yra priverčiama išmokti keisti odą kaip gyvatė ir susitaikiusi su kuo nors nemaloniu – tuoj pat rasti kaip prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ir per ilgai savęs nesigailėti. Buvo ir itin įdomių dalykų, tarkim jos buvusio kaimyno Felipės darbas – pardavinėti roles. Už pinigus jis žmogų viena dienai paverčia nuotykio herojumi, tarkim, ateinat ir paprašot – noriu, kad mane pagrobtų, o išgelbėtų kokia žavi damulė iš indėnų genties – ir jis tą suorganizuoja. Knygoj labai gerai viskas paaiškina ir stebėtinai glaustai. Smagiausia man buvo visgi tiesiogiai nepateiktas klausimas – jei plevėsa vyras – eržilas, tai kas tokią pat moterį daro kale? Kadangi knygos herojė – savotiška nimfomanė (galėčiau ginčytis), tai beabejo iki paskutinio puslapio spėja permiegoti su nemaža eile vyrų, o visgi abejoju ar atsirastų daug perskaičiusių knygą ir blogai atsiliepusių apie heroję (bent jau ta konkrečia prasme). Gali pasirodyti, kad knyga apie seksą, bet tuo aš vėlgi, abejoju. Žiūrint kas labiausia akis badys, mat kas nors vis vien badys, visada bado.

  Na, ir kaip visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai, tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas – dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10, vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit susirast. 

(Treilerio šį kart nedėsiu)

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.

Chuck Palahniuk - Pasprink

 

Tie kas skaitė Chuck Palahniuk knygą „Kovos Klubas“ paėmę į rankas „Pasprink“ (Choke; „Obuolys“ 2009; ISBN 978-609-403-024-6; 304p.) net jei bus nematę autoriaus, turbūt iš kart supras kas gi ją parašė. Tas pats maištas prieš standartus, tvarką, tas pats išprotėjimas, kuris atrodo ir progresuoja ir gyja lygiai tiek pat, bangomis. Tas pats srautas nuostabių minčių, kurios iš žmonių visumos ištrauks individą.

„Tikriausiai Dievas norėjo, kad mes patys susikurtume savo išganytoją, kai būsime pasirengę. Kai mums jo labiausiai reikės.“ 277p.

  Knyga pasakoja apie vaikiną, na, vyruką vardu Viktoras. Jo būdas toks, elgsena tokia, kad knygos pabaigoje sunku ir prisiminti, tai kuo gi jis buvo vardu. Visas jo gyvenimas – iškraipytas meilės siekimas. Seksoholizmas. Baimės. Springimas dėl galimybės sukurti herojų, dėl galimybės būti savimi, silpnu, verkiančiu vaiku. Jis nori būti reikalingas.
  Istorija vaizduoja daugiausia tris vietas – darbą, slaugos kliniką ir namus. Darbe Viktoras yra septyniolikto amžiaus airis-samdinys. Ten jis kemša šlamštą į vaikų galvas, nes pamažėle jį ima užknisti tų mažių barbariškumas, grubi nepagarba viskam. Slaugos klinikoje jis lanko motiną, tačiau jos suskystėjusio protelio dėka Viktoras tampa viskuo tik ne jos sūnumi – Viktoru. Vieną syk jis advokatas, kitą syk dar kažkas. Jam nerūpi. Svarbi tik baisi kaina už mamulės gydymą, kurią jis vos išgali sumokėti. O namuose jis auka, kurią kažkas išgelbėjo. Čia jis rašo padėkos laiškus šimtams – ačiū už sveikinimo atviruką, beje, man trūksta šiek tiek grynųjų protinio danties operacijai.
  Ir tai dar ne viskas. Sąlyginai plonoje knygoje taip stipriai perkoštas Viktoro gyvenimas, jo bjauri vaikystė, jo išprotėjusi mamulė, jo bandymas pereiti dvylikos etapų išgijimo nuo seksoholizmo stadijas. Ketvirtoji – turi užsirašyti visą savo gyvenimą, visas savo nuodėmes. Ten jis ir užstrigo, tad protarpiais tarp scenų matome Viktorą vis kvailesnėse situacijose su moterimis. Tik jo draugų dėka matome Viktoro gerąsias puses – jo medicininį išsilavinimą, jo slepiamą gerumą.
  Knyga parašyta labai gerai ir išversta taip pat gerai. Palahniukas visada turi ką pasakyti, tiek daug, taip stipriai, kad kurį laiką ir pats vaikštai persismelkęs kažkokia šizofrenija, pamišimu. Nežinia ar tampa lengviau ar sunkiau suprasti pasaulį po to, kai jis išgvildenamas visai iš kitos pusės. Net nežinau ar kas nors ką nors supras iš šio bandymo aprašyti knygą, bet mano galvoje, kai ką tik padėjau šią knygą, verda tikrų tikriausias Pirmapradis Sultinys. Duodu knygai 9/10 ir rekomenduoju. Bet tik tiems, kurie žino pirmąsias dvi Kovos Klubo taisykles. Kiti – rizikuokit savo pačių sąskaita.

P.S. šią knygą įdėjau į sena.lt jei kas norėtų.

Anotacija: Viktoras Mačinis sukūrė planą, kaip gauti pinigų, reikalingų sumokėti už sergančios motinos priežiūrą: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų“. Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai... Be to, Viktoras pramogauja su draugeliu, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Juk ne taip paprasta atrasti save.
  Tai nepaprastai originalus, šmaikštus ir žaižaruojantis kandumu kūrinys.

Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas

 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...

Charlaine Harris - Dead in the Family

  Ne kartą tyliai ir ne visai tyliai pykau ant visokių skaitytojų-skaitovų, už purkštavimą dėl absoliučiai nereikšmingų dalykų. Kai knyga laikoma prasta vien dėl, tarkim, fakto, kad joje aprašomas ir banalus meilės romaniūkštis, man tai tolygu teiginiui, kad filmas buvo blogas, nes nepatinka ta aktorė ar aktorius. Po galais, juk ne ten žiūri! Panašiai vis nutinka ir su Charlaine Harris Sukės Stekhous serijos knygomis. Dabar baigiau dešimtą „Dead in the family“ („Gollancz“ 2010; ISBN 978-0-575-08934-1; 311p.) ir džiaugiausi kiekvienu knygos lapu, nepaisant to, kad ne visiems patinka istorija apie merginą, kuri kreipia dėmesį kaip kas apsirengęs, kas su kuo draugauja ir taip toliau. Juk tai tik šalutiniai dalykai, jie neturi sugadinti puikios istorijos, kuri užkabina pradžioje ir iki paskutinių lapų neleidžia atskleisti atsakymų į „kas“, „kur“, „kodėl“, „su kuo“.

„He put his arms around me. This was 'hug Sookie' season, and no one had told me ahead of time.“ 229p.

  Dešimta Sukės (Sookie Stackhouse) knyga, kaip išduoda pavadinimas, sukasi apie šeimą. Ne tiek jos pačios, kiek tų jai artimų. Ypač vampyrų. Pagaliau gausim susipažinti su tikruoju Eriko (Eric Northman) kūrėju (ne, jis nebuvo Godfrėjus-Godrikas (Godfey-Godric), nors amžius tas pats ir šiaip jau... buvo keli panašumai) ir vienu Rusijos caraičiu iš Romanovų. Sukė atras kiek kitokią savo pusę, o vilkolakiai ją supažindins su savo teismo procesais, kuriuose jai teks itin įdomi rolė. Džeisonas (Jason Stackhouse) irgi gaus pasireikšti ir paaiškės, kad jis ne visiškas kvailys. O Sukė vis labiau ir labiau ims suvokti kokia didelė jos dalis – tiesiog žmogus. Senstantis žmogus. Tai beje buvo gan juokinga. Ir šiaip jau juokų čia netrūko, autorė vietoj ir laiku ką nors vis pakišdavo, visą knygą aplanksčiau kai žymėjausi.
  Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!

„  I love spring for all the obvious reasons. I love the flowers blooming; I love the birds twittering; I love the squirrels scampering across my yard.
   I love the sound of werewolves howling in the distance.
    No, just kidding.“ 37p.

  Tad taip, pirmyn, griebkit knygas, pažiūrėkit serialą, praskaidrinkit savo pilką gyvenimą baltomis iltimis, raudonu krauju ir juoda, karšta Luizianos naktimi. Knygai duosiu 10/10, nors norėjau balą atimti už keletą kvailokų reiškinių, bet paskui jie man pasirodė absoliučiai nereikšmingi. Tai tikrai viena geresnių knygų serijų apie vampyrus iš žmogiškosios pusės (Anne Rice tarkim pasakoja iš vampyrų pusės), o netgi net ir ne tiek apie vampyrus, kiek apie antžmogiškus padarus bendrai imant, tokiam plačiam spektre, kad man jau „Kovos Klubą“ primint pradeda – jie tiesia mūsų kelius, jie gydo mus kai sergame, jie ruošia mūsų maistą ir taiso mūsų automobilius...







Anotacija: It‘s all about family... Sookie Stackhouse is dealing with a whole host of family problems, ranging from her own kin (a non-human fairy and a telepathic second cousin) demanding a place in her life, to her lover Eric‘s vampire sire, an ancient being who arrives with Eric‘s „Brother“ in tow at a most inopportune moment. And Sookie‘s tracking down a distant relation of her ailing neighbour (an ex), Vampire Bill Compton.
  In addition to the multitude of family issues complicating her life, the werewolf pack of shreveport has asked Suokie for a special favour, and since Suokie is an obliging young woman, she agrees. But this favour for the wolves has dire results for Suokie, who is still recovering from the trauma of her abduction during the Fairy War.

Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka: 

Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family, Dead Reckoning;

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas

„Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.

  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas Harris „Raudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...

Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.

Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Jessica Gregson - Angelų kūrėjos

 

Nusišypsojau, kai baiginėjant knygą, ar ją įpusėjus, priėjau sakinuką "Vargšai šunsnukiai" 202p. Labai gerai apibūdina moterų dalią šioje knygoje. O gal tiksliau - labai gerai apibūdina jų vyrus.
  Sunku pasakyti apie ką ši Jessica Gregson knyga "Angelų kūrėjos" (The Angel Makers; Obuolys 2008; ISBN 978-9955-700-53-1; 304p.). Prasidėjo nuo keistuolės mergaitės, prietarų, tuomet perėjo prie moteriškos išminties, pribuvėjų, meilės paieškų, o užsibaigė vos ne "dzin-šei paslaptimis", moterų ryšiu, ryšio laužymu ir visu būriu suimtųjų. Vienos - gyvenimo priverstos. Kitos - bjaurios ir tiek.
  Taigi. Ramiame Falučkos kaimelyje perversmą padarė karas - savi vyrai ir vaikinai (sūnūs, draugai, giminaičiai) išvyksta kovon, svetimi atvyksta joms jaukti gyvenimų, ką daro tiesiog stulbinamai lengvai, turint galvoje, kad esti belaisviai su apribotomis teisėmis ir pasivaikščiojimų teritorija. Vienų moterų vyrai buvo bjaurūs, jas labai skriaudė ir visaip žemino. Kitų buvo geri. Trečių atrodė puikūs. Bet po kelių metų visi grįžo vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sužaloti. Protiškai ar fiziškai. Ir gal būt tai nebūtų pasaulio pabaiga, juk moteris - nuostabiai kantri būtybė. Tačiau vyrai-belaisviai, kuriuos dauguma spėjo pamėgti ir net pamilti, o jie taip pat nestokojo nuoširdžių jausmų, turi išvykti, mat karas baigėsi ne tik jų oficialiems vyriškiams, bet ir jiems patiems.
  Žiaurūs vyrai kare sužvėrėjo dar labiau. O geri vyrai tapo žiauriais. Ar galima pateisinti nusikratymą vyru, labai subtiliu būdu, bet vis vien nusikratymą, jei jis moterį mušdavo kas dien iki sąmonės netekimo ir netgi mėgino nužudyti vaiką josios įsčiose?
  Čia ima aiškėti angyalcsinalo - angelų kūrėjų, moterų, kurios nelegaliai atlikinėjo abortus svarba. Jos pirmos suprato gyvybės ir prioritetų gyvybėse reikšmę.
  Pasakojimas įdomus ir labai neįprastas, bent mano akimis žiūrint - tikrai ne tas standartinis. Keliose vietose lyg pasimesta ir pamiršta apie ką kalbėta, kas sakyta, nes vaizdas rodomas neatitinka to, kas buvo pasakyta pasakotojos. Tai tikrai nėra tobula knyga, bet skaitosi lengvai, net jei vietomis ir užtęsta, bet už tad nenuobodi, mat net užtęsimas - pateikia naują baimę, naują siaubą, naują reikalą padaryti sprendimą. Tad knyga ne pati geriausia, bet ne prasta, tikrai. Duosiu 6/10 ir dėsiu į šalį, nes dabar į rankas imu vėl nebe grožinę literatūrą, o šlakelį okultinės/ezoterinės - Dieter Breuers "Velnio Vardu: Šiek tiek kitokia raganų ir jų persekiojimo istorija".

Susan Cooper "Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas"

Baigiau skaityti (na... baigiau prieš keletą dienų, bet tai nesvarbu) "Tamsa kyla; Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas" (The Dark is Rising; Obuolys 2007; ISBN 978-9955-700-33-3; 304p.) ir tenka pasakyti - tikrai tokia visai nebloga fantasy knyga. Šiek tiek dark fantasy, šiek tiek juokingų situacijų. Ne itin gera, bet tikrai nėr bloga ir nuobodi. Lyginant su Alchemiku (neskaitant "Kerėtojos") - knyga geresnė. Lyginant su Bartimėjaus Trilogija - prastesnė.

"Sek Ženklus... Apsaugok Šviesą. Keliauk Laiku."

Knyga taip lengvai, kiek temptai, bet neįkyriai pasakoja apie vaiką, berniuką konkrečiai, kuris yra septinto sūnaus septintas sūnus ir todėl yra kažkuo kitoks nei visi. Per vienuoliktą savo gimtadienį staiga sužino, kad nėra toks kaip visi, gal yra... Na, geresnis, magiškesnis, nežinau net kaip pasakyti. Aišku prasideda jovalas, bet nėra visiškai kvailų situacijų, ar bandymų apsimest, kad "nieko aš jums ten nepasakiau" kaip, kad bandė daryti Alchemiko autorius. Manyčiau tinka ir visai jauniems vaikams, nors kažko labai gero neturi, tinka ir kiek vyresniems, tokiems kaip aš, skaitytojams, kurie jau prisiskaitė Poterių ir Beginsų, todėl myli fantasy ir per daug neputoja, kad pagrindiniui veikėjui dar tik vienuolika.
Taigi, berniukas vardu Vilis ieško tam tikrų ženklų. Jį persekioja toki gan kieti tipeliai. Yra ir neutralių, kurie paskui verčia savo odas. Yra ir tokių, kurie niekam netarnauja, nes patys yra labai keisti ir labai pavojingi. Puikiai pasinaudota mitologija ir net šiek tiek istorijos. Gan smagu skaityti apie šeimyną, kuri manau daugeliui primins Vyzlių raudongalvį būrį.
Knyga nėra HariPoteriška. Tai nėra ir Alchemiška knyga. Nuo ŽiedųValdoviškos iš vis labai toli. Kūrinys gan unikalus, bet... na, dviračio iš naujo neišradinėjo, bet manau tai galima laikyti ir pliusu, mat kaip jau minėjau - nebuvo įkyriai užtęstų scenų, neaiškaus tempimo ir pan. Veiksmas keitė veiksmą, nebuvo to "mečiau į orą, nukrito į šulinį, iš ten į upę, iš upės į jūrą, o ten jį prarijo žuvis, tą žuvį kitą... o man rast reikėjo būtinai". Viskas žingsnis po žingsnio buvo pasiekta, be PonoBeaniško išsidirbinėjimų.

Žodžiu privėliau čia kaip reikalas, tad eikim prie esmės - fantasy su lašeliu dark fantasy ir šiek tiek humoro, istorija nebloga, nėr nauja, bet parašyta gerai, todėl visai maloni. Duosiu 8/10 ir ieškosiu tęsinių. Ir filmą pažiūrėsiu, nes man atrodo toks tikrai buvo... tuoj užmesiu akį į YouTube.

Iš ties, radau... Palyginus su knyga - LABAI keistai atrodo... Jau iš kart matau, kad nemažai, labai nemažai keista. Vis tiek pažiūrėsiu, gal bus neblogas.
O kol kas tiek.
Dabar aišku skaitau ten tą Burtininką. Kol kas tikrai neblogas.

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

Michael Scott "Kerėtoja"

Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.

Michael Scott "Magas"

Michael Scott knyga "Magas" yra antroji iš ilgokos serijos (apie aštuonetą knygų, iš kurių jau turime tokia tvarka - Alchemiką, Magą, Kerėtoją ir Burtininką). Pirmąją skaičiau jau senokai ir manęs ji nesužavėjo. Tuo metu sirgau Hariu Poteriu, tad maniau - gal dėl to? Deja. Antroji knyga paliko tik tokį įspūdį, kokį palieka neblogas posūkis ir ne itin nuobodi istorija.
Pernelyg jau autorius mėgino mėtyt pėdas ir pavėluotai kurti vingius. Iš pradžių tarsi pateikia sprendimą, o tada bando jį užglaistyti. Pabaigoje vis vien pasinaudoja tuo pačiu sprendimu.
Dabar pasiėmiau trečią knygą "kerėtoja" ir žiūrėsiu kaip toliau eisis. Juk pasitaiko, kad pirmos knygos serijoje "nekabina".
Manau jos patiktų jaunesniam skaitytojui, kuris mėgsta magiškas istorijas. Na, gal nuo 10 iki 15 metų jaunuoliam, neskiriant pagal lytį, mat čia užteks visko abiem. Tad blogo nieko nesakysiu, bet duosiu tik kokius 5/10.

Anne Rice "Lestatas"

Anne Rice "Lestatas" ("The Vampire Lestat"; Leidykla - Obuolys; Metai - 2010; ISBN 978-609-403-068-0; psl - 798) šiemet atguls prie mano mėgiamiausių knygų.
Kadangi pirmoji knyga, kurioje sutikau Lestatą de Lionkūrą buvo "Blackwood Farm" - jis manęs tikrai nesužavėjo. Quinn Blackwood tuo metu imponavo labiau su visomis tomis smulkmenomis, o Lestatas ir jo lengvas pamišimas buvo tik pašalinis reikalas. Bet po šios knygos jau tenka abejoti ir mąstyti kuris tad kronikų vampyras man patinka labiausia?
Lestatas - jaunas aristokratas, vilkžudis, tvirtas medžiotojas užsispyrimu primenantis kitą mėgiamą asmenį. Bet jo manjakiškas užsidegimas kokia nors kvailyste mane kas kart prislėgdavo, mat žinojau - greit jam nepraeis. Ir būtų visai nieko, jei tie jo įnoriai nebūtų tokie... Na... Lengvabūdiški? Kvaili? Keisti? Vaikiški? Bet jis vis vien išlaiko žavesį. Medžiotojo prigimtis jame vis vien matosi. O žavėjimasis to vertais asmenimis pakelia jį laipteliu aukščiau.
Bet mano mėgiamiausias būtų Marijus. Nesakysiu kodėl, perskaitę suprasit ir jei esat Nosferatai ar Knygų Žiurkės - turbūt irgi pajusit tam vampyrui simpatiją.
Bet kur aš čia?
Knygoje, tokioje žaviai storoje, buvo dvi idealios vietos - pradžia ir pabaiga. Vidurys labai užtęstas tuo, kas manęs visai nedomino. Bet kiekvienam juk neįtiksi. Štai pradžioje tikrai susižavėjau Lestato ryžtu, pamačiau tą jo pusę, kurios kitose trejose Vampyrų Kronikos knygose kurias perskaičiau - nemačiau. Nustebau, kai supratau jog tai ne vien... Ne vien Lestatas. Labai sunku paaiškinti, ypač kai nesupranti, kas dedasi nuosavoje galvoje.
Pabaiga patiko nuo akimirkos, kai Lestatas sutiko Marijų iki pat paskutinių puslapių. Net ir Luisas čia pasirodė padoresnis, be to kvailo inkštimo ir verkšlenimo. Paaiškinti keli dalykai iš ankstesnės knygos ir įžengta į trečiają - Vampyrų Karalienę. Perskaitę suprasit, kad kuriant filmus buvo peršokta tik pati Lestato istorija, jo pradžia ir tas ištęstas vidurys, bet visa kita - sujungė juos abu į vientisą visumą.
Dar kažką norėjau pasakyti...
Turėkit omenyj, kad kai Anne Rice kūrė kronikas - Lestatas nebuvo jos pagrindinis veikėjas. Juo turėjo tapti Luisas. Tačiau žavusis de Lionkūras pavergė knygas ir pasakojimai vienaip ar kitaip dabar priklauso jam.
Duosiu 9/10 dėl užtęsto vidurio. Visa kita buvo šaunu ir įdomu, nors šiek tiek neramino ta mintis apie prakaitavimą krauju... Žinoma, logiška, bet...