Sutemų Archyvas | Nosferatu | Vampyrų Maskaradas (Vampire the Masquerade)

INSTAGRAM

Talentai ir patrauklumas visada traukė nemirtinguosius. Vienas toks, iš Antrosios Kartos, taip toli praeityje, kad sunku net įsivaizduoti, sužavėtas gražaus ir įgudusio medžiotojo Absimiliar, jį pavertė vampyru. Bet vyriškio tuštybė jį apakino. Pastebėjęs virsmo metu gautą nediduką randą, Absimiliar sužvėrėjo ir nužudė savo kūrėją. To pasėkoje, teismui grįžęs Kainas, prakeikė jį ir visą jo klaną – šlykštumu.

Tapę siaubūnais žmonėms jie kėlė įtūžį keliančią baimę, tą tokią „griebkit šakes ir fakelus“. Tad medžiotojai turėjo išmokti slėptis tiek toli nuo akių, tiek ir tarp pačių žmonių. Nuo ežerų ir upių dugnų, kur medžiodavo praeivius. Iki apsimuturiavusių vargetų. Nuo urvų ir katakombų. Iki, galiausiai, kanalizacijos tinklo.

Virsmas šio klano vampyru tapo traumuojančiu, košmarišku procesu. Jo metu kūnas siaubingai deformuojasi. Nelaimingieji virsta vampyrais su smegenų pažeidimais ir negali išgyventi patys. Kiti gi miršta dar prieš tapdami nemirtingais.

Absimiliar vyriausieji, vadinami Nictuku (niktuku), pasižymi bene akla ištikimybe savo kūrėjui. Išskyrus vieną. Pabėgusi moteris pasislėpė ir, anot legendų, yra atsakinga už moderniosios eros Nosferatu klaną. Žinoma, Absimiliar visko taip lengvai nepaleido ir, jei tikėsim gandais -tebemedžioja visą Nosferatu klaną, su viltimi, kad juos išnaikinęs – išpirks savo nuodėmes prieš Kainą.

Šiandien Nosferatu, kaip ir galima būtų spėti iš visos tos istorijos, laikomi Prakeiktu Klanu. Dramatiška kūno transformacija, izoliuojanti juos nuo likusio pasaulio, su sąlyga, kad iš viso išgyvena virsmą, natūraliai virsta cinizmu ir pagieža. Pikdžiugiškai į savo košmarišką klaną jie mėgsta įtraukti grožio kupinus gyvenimus: menininkus, aktorius, filosofus, modelius. Bet nestokoja ir pragmatizmo, tad, kaip tada, taip ir dabar, talentai irgi patenka į akiratį. Ypač tie iš technologijų srities, ko nemirtingu testamentu virto Kevin Mitnick, prastai pagarsėjęs socialinis inžinierius. Jį rasti galima Nosferatu urve, pirmame Bloodlines žaidime. Technologijų svarba kyla iš natūralaus prisitaikymo. Jau nuo seno pagarsėję, kaip informacijos brokeriai ir lygių neturintys šnipai, interneto ir savo sukurto vampyrų tinklo pagalba jie tapo jėga, su kuria tenka taikstytis net ir labiausiai nosį riečiantiems klanams.

Nepaisant tos pagiežos, Nosferatu pasižymi gan stipriu empatijos jausmu ir yra linkę padėti žmonėms bėdose. Gavę ta bjaurų ir izoliuojantį lazdos galą, jie neretai finansiškai remia vaikų namus, saviugdos organizacijas, reabilitacijų centrus ir netgi fiziškai atgraso kitus vampyrus, kai jie per daug įsisiautėja skriausdami tuos, kurių gyvenimas ir taip nelepino.

Ištikimybė klanui nosferatams yra svarbiausia. Tokiu būdu jie palaiko stiprų tarpusavio tinklą, kuriame visi turi kur apsistoti, kuo maitintis ir netgi gali gauti darbą, jei tokio reikia. Gyvenimo stilius dažniausiai šeimyniškas. Kokioje nors saugioje vietoje kitą kartą rasti galima net iki tuzino nosferatų. Hierarchija, žinoma, pagal amžių.

Bendrai imant, Nosferatu yra vienas mylimiausių mano klanų. Galima teigti, jog tai yra mano ištakų istorija, nes savo Skaitančio Nosferatu vardą pasirinkau būtent dėl jų (su mintimi, kad nosferatu sulyginti su žiurkėmis – labai tiko, nes ne vieną skaitančią žiurkę tebeturim Lietuvos knyginėje scenoje ir dabar, o aš pradėjau, kaip Bibliotekų Nosferatu). Antri jie man tik Lasombra klanui. Bet apie tuos jau kitą kartą.

Gruodis su Drakula | Su Gimtadieniu Mane!

Anot Rumuniško Wiki apie Vladą Smeigiką, jis mirė Gruodžio 14 dieną.

Na, o aš Gruodžio 14 dieną gimiau. Taip, dar vieni metai aplink Saulutę padaryti, tolyn ant šio nuostabaus erdvėlaivio, skriejančio sau kosmosu galai žino kur, mūsų mielos Žemės.

Ta proga, noriu paprašyti jūsų mano vardu (t.y. mane paminint gera mintimi ar žodžiu, ir pasiteisinant, kad dėl manęs gi) pasilepinti. Leisti sau ilgiau pagulėti šiltoje lovoje, pažiūrėti dar vieną seriją mėgstamiausio, ar naujo, užkabinusio serialo, perskaityti dar lapą ar visą skyrių geros knygos, pasilepinti bet kuo, kas jums neša laimę, džiaugsmą ir motyvuoja eiti pirmyn.

Norintys taip pat galit man atsiųsti palinkėjimo žinutę socialiniuose tinkluose ar čia, palikti kokį komentarą. Arba, jei mėgstate labiau apčiuopiamas dovanas, niekada neatsisakysiu kavos: Ko-Fi

Ačiū, kad esat

- Nosferatu (Vakaris)

Dracember | Nosferatu ir Bela Lugosi atvirukai

Pagerbiant tuos du seniausius filmus, kuriuos peržiūrėjau ir aprašiau Ego Noctis blogui, du mano senoki, bet mylimi darbai. Nosferatu - Atgimimas, ir Bela Lugosi Drakula.

Abu galite įsigyti įvairiais formatais mano Redbubble paskyroje

👑

Skaitantis Nosferatu

 

Kaip manote, ką skaito mano alter ego?
(nuoširdžiai norėčiau išgirsti jūsų mintis)

Labai gražiai atrodo atvirukuose ir lipdukuose (ypač permatomuose (transparent), nes jie be baltų kraštų). Pirkdami ir mane paremsite, už ką būsiu amžinai dėkingas

REDBUBBLE | IG 

Eric Griffin - Tzimisce [2]

Kad ir kaip stengiausi užtęsti skaitymo procesą, visa baisiausio vampyrų klano, net ir Sabato sektoje, didybė mano rankose jau baigėsi. Eric Griffin antroji Vampyrų Maskarado: Klano Novelių knyga "Tzimisce" (ISBN 1565048024; 273p.; Goodreads) kol kas buvo pati kruviniausia vampyrų knyga kokią skaičiau. Ko pasekoje noriu pridėti įspėjimą: tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

Sabatas ir Kamarila (Sabbat ir Camarilla) yra dvi vampyrų klanų sektos. Kamarila tiki Maskaradu, t.y. kad mes galime ir privalome sugyventi, ir, kad vampyrai slepiasi ne tik dėl žmonių, bet ir savo pačių saugumo labui. Tuo tarpu Sabatas mano, jog žmonija turi būti sunaikinta didesnio gėrio vardan. Ką ten, turi ateiti pasaulio pabaiga, Gehena, ir viską sunaikinti. Ir štai, po be galo ilgų planų - tam pasiruošta. Pirmoji ataka įvyko praeitoje knygoje, Toreodorės Viktorijos Eš (Ash) surengtoje puotoje, kurioje dalyvavo keletas rimtų politinių taikinių, tarp jų ir kažkurios ten valstijos princas.

Tamsi naktis atrodo dar tamsesnė nuo Lasombros šešėlių, mat klanas nusimetinėja savo fizines formas ir kaip vienas, klampia tamsa apgobia viską, ką pasiekia. Jei sustosi ir įsižiūrėsi, atrodo, kad pastatai kažkur eina, juda. Ir gerai, kad tamsu, mat tai kas juda - karo gūliai (ghouls), kelių metrų aukščio, pilni rankų, kojų, dantų ir nagų, su vieninteliu troškimu - naikinti. Košmariški padarai tiesiai iš Tzimiscių dirbtuvių plūsta per kiekvieną įėjimą, ir kraujas kuris ką tik liejosi iki kelių - senka nuo jų paklaikusio troškulio. Ar krito priešas ar draugas - jau nebesvarbu. Ir viso to centre stovi Saša Vykos, viena iš galingiausių gyvų Tzimisce klano narių. Ji nebepanaši į nieką žmogišką, ir tai - jos pačios valia. Ji čia tam, kad įkvėptų. Ji čia, tam, kad Sabatas pagaliau triumfuotų ir ateitų Gehena, pabaiga.

Knyga labai išmaniai žongliruoja tarp karo, kankynių, ir mėsmalių scenų, bei politinių pasisėdėjimų, pasikalbėjimų. Už lango - ugnimi valomi vampyrų egzistencijos (ir to, kas juos išžudė) įkalčiai, o jie, to pasaulio didingieji, čia, saugiai, su kraujo rezervais, aptarinėja, kas kokią valstiją perims. Knygos protagonistė irgi viena iš "blogųjų", bet viskas taip pateikta, taip paaiškinta, kad kartais imi džiaugtis jų pergale, ir susivoki, kad tai ne tie, už kuriuos turėtum sirgti, tik kai kam nors performuojama kaulų struktūra, kad labiau atitiktų jų nesveiką grožio suvokimą (tai - skausmingas procesas, moraliai labai paveikiantis procedūros aukas). Ir tai dar ne viskas. Karo metu ir didžiausi priešai kartais tampa draugais, tad šioje knygoje kiek geriau susipažįstam ir su kitų klanų sugebėjimais, bei kodėl vieni, o ne kiti tapo politiniais šulais. Knygai duosiu 9/10, daugiau negaliu dėl pačių paskutinių skyrių. Tie skyriai buvo įžanga į Gangrelių klano knygą, ir man pasirodė itin geri. Tad čia toks preemptive evaluation. 

Bram Stoker - Drakula

   Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram Stoker „Drakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.

(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)

  Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo, kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.

  Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai patiko.

  Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų, kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas, kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10 ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip tariant. 

GooReader

Tikras bibliotekų nosferatas greičiausia nesibodi skaityti ir elektroninių leidinių (nosferato idealas man yra tas "pogrindžio žiurkė" / Sewer Rat iš Vampire the Masquerade: Bloodlines). Google jau senokai pateikė savo knygų saugyklą GoogleBooks, kuri nors ir šauni, bet ne visada labai patogi, todėl jie pateikė ir dar kai ką (argi reikia stebėtis? Tik ne po Google Chrome, ne ne.). Tokį nuostabiai švarų, nedidelį ir super-patogiai-paprastą įrenginuką jūsų, mūsų ir kiekvieno nosferatiškos prigimties asmens kompiuteriui. GooReader. Tai nemokama, švari, apie 5MB tesverianti programėlė, kurią pasijungę gausite visus GoogleBooks pateikiamus leidinius. Pavartę žurnalą ar knygą ir susidomėję, bet pastebėję, kad nebeturite laiko - galėsite įsidėti jį į savo biblioteką. Iš pastarosios pasiimsite ir - prašom. Atverčia ten, kur baigėt. Taip pat paiešką galima nustatyti, kad ieškotų tik pilnos peržiūros leidinių, t.y. su visais lapais, o ne ištraukų arba su trūkstamomis dalimis. Aš asmeniškai ėmiausi skaityti Bram Stoker "Dracula", mat angliškos versijos net akyse regėti neteko, labai įdomu tad buvo. Tikrai labai patogu, paieškos langelis nedidelis (dydį galit pasikoreguot, jei mėgstat išsiplėst), o jei norit pavartyt knygą - ją spustelit ir ji tuoj pat atsidaro naujame lange, net nepastebėsit to, taip švariai viskas veikia. Pasididinsit ir versit lapus kaip tikrus, skaitydami du puslapius viename lange, perversit puslapį spustelėję mygtuką, pasiimsit žymeklį ir pasibrauksit įdomesnę vietą, o pavargę tiesiog išjungsit tą knygos langą (nepamirškit išsisaugoti knygos į biblioteką).
Jei kas leistų nakvoti bibliotekoje - taip ir padaryčiau. Ir vartyčiau, vartyčiau, vartyčiau, nes perskaityt nėra kada, bet bent "paskaitinėti" tai tikrai spėčiau ištisas lentynas. O čia štai, prašom - kiek turi laiko, tiek. Nori arbatos? Tik iki virtuvės ir atgal. Pavargai? Rytoj prašom tęsti.
Visiems rekomenduoju, absoliučiai. Žurnalai, knygos, laikraščiai. Viskas ko gali prireikti, arba beveik viskas.