Rodomi pranešimai su žymėmis Maksas Frajus. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Maksas Frajus. Rodyti visus pranešimus

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Maksas Frajus - Amžinybės glėbyje



  Visada malonu matyti autorius minint kitą literatūros kūrinį ir tiksliai žinoti apie ką kalbama. Makso Frajaus Echo Labirintų serijos antroje knygoje "Amžinybės glėbyje" (Volontiery Večnosti; "Nieko Rimto" 2005; ISBN 9955-683-03-1; 396p.) radau ne vieną tokią vietą, bet jau vargiai pamenu kas ten buvo, tad nesigilinsiu.

"- Ramiau, mieloji mano, ramiau! <...>
- Nei aš tavo, nei mieloji! <...>
- Gerai! Svetima ir bjauri!
" 88p.

  Kadangi tai antra knyga, tai jau galiu drąsiai daryti tam tikrus teiginius, tarkim, kad šiose knygose sunku įsivažiuoti. Nuojauta kužda, kad dėl to labai kaltas baisus knygos formatas - stora, tankiai smulkiu šriftu prirašyta knyga gali net ir užkietėjusius Nosferatus išgąsdinti. Bet kai jau persilauži ir įlendi į tą stebuklingą sapnų pasaulį, tai tik laikyk veidą, kad juokiantis neplyštų. Tai, beje nereiškia, kad knyga - vien juokingas rašliavos siuvinukas. Anaiptol. Čia net pastebėt nesuspėji, kaip visi senovės filosofai raudonuot ima - pasirodo, gyvenimo tiesas galima buvo išgvildenti įdomiai ir dar - visiems suprantama kalba.
  Jei, kaip ir aš, užaugot su Šuriko nuotykiais, Operacija "Y" ir dar ten kokia Brilijantine ranka, tai knyga kaip tik jums. Rusiško prieskonio pilnas humoras geras, vietoj, laiku ir toks labai tinkamas. Labai. Knygoj daug ir nuotykių, kurie neleidžia nuobodžiauti, bet smegeninės nieku gyvu nenuvargina. Detektyvinio poreikio surast nusikaltėlį prieš tai atliekant tiems, kurie ir turėjo tai atlikti - turbūt nepajusit. O jei pajusit, tai greit pasimokysit ir imsit tą jausmą ignoruoti - čia tikrai sunku suprast kas dėl ko kaltas, gal dėl to, kad tiesiog ne tame knygos esmė.
  Taip va, antra kieta knyga serijoje. Vėl Maksui bėdos, naujovės ir žavūs nutikimai. O paskaičius turbūt kils didis noras stipriai užsimerkus vidur tamsios nakties pro duris namie pirmyn atgal pašokinėt. Ar čia tik man toks noras kilo?... Dar kilo noras pažiūrėt Tomą ir Džerį. Todėl duosiu dar vieną 10/10, nes juokiaus balsu, sukau galvą ir vos spėjau žymėtis geriausias vietas.

"- <...> Manyje atbunda tarsi poetas, tarsi kažkoks neišnešiotas dievas, besiilgintis savo neįgytos galybės..." 241p.

  Anotacija: "Amžinybės glėbyje" - antroji ciklo "Echo labirintai" knyga. Maksas laimingas. Jį supa draugai ir neduoda užmigti stebuklingi nuotykiai. Tačiau gal viskas kybo ant plauko? O gal jo laimė - tik sapnas?

  Perėjau per tuščius buvusios bibliotekos kambarius, pakilau į trečia aukštą, o iš ten - į mažutį stebėjimo bokštelį. Ten trenkė drėgme ir dulkėmis, todėl ryžtingai atvėriau langą: gaivus Churono vėjas šiam apleistam statiniui nepakenks!
  Žvilgtelėjęs pro langą, iš susižavėjimo palingavau galvą: iš čia atsivėrė nuostabus Echo vaizdas. Juk Gauruotasis Namas - vienas iš aukščiausių pastatų mūsiškėje dviejų trijų aukštų sostinėje.
  Sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau žemyn, į mozaikinį grindinį ir sidabrinę šaltojo Churono juostą. Nuostabusis stebuklų miestas iš mano vaikystės sapnų kažkokia galybe tapo realia, svarbiausia mano gyvenimo veiksmo vieta.
                            Maksas Frajus

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Šiltas ruduo

Iš kart po serialo "Kaulai" serijos išskubėjau į biblioteką. Rengiausi su mintim, kad lauke ruduo - vėsu. Bet vėsu nebuvo, netgi beveik atvirkščiai. Vėjuota, apniukę, bet tikrai labai šilta. Po kojom raudoni lapai pinasi, aplink kažkoks mažas smagus šunėkas zuja ir tiesiog baisiai karksi varnos.
  Kelias į biblioteką toks nei tolimas nei artimas. Einant vis užuodžiau naujos knygos kvapus, niekaip nesuprantu iš kur jie, mat jokios spaustuvės čia neturim. Nebent iš Vievio kokie kvapai iki čia atsklido, ten yra spaustuvė laikraščių, berods. Kai jau įsukau į paskutinį tiesiai šaunantį taką Kultūros Namų ir Bibliotekos link, pastebėjau būrius žmogelių. Garsiai kalbančių, panašiai apsirengusių (ne vienodai, bet vis tiek panašiai) ir su kuprinėmis. Mokiniai. Kas po du, kas po tris, kas po penkis, o kas - didžiausiose gaujose namo ėjo. Vienas kitas į biblioteką iš kelio įsuko. Šiek tiek daugiau išsuko iš kelio, kad užeiti į Maximą. Turbūt tokio ėjimo gaujoje iš viso mokyklos etapo pasiilgstu mažiausiai.
  Bibliotekon įžengiau paskui jauną panaitę, neduočiau daugiau 12 metų, bet iš kur ten gali žinoti. Nežinau ar iš drovumo, ar nežinojimo, bet savo knygą grąžinus pasišalino nė nespustelėjus kompiuteryje mygtuko "be kvito" (kas reiškia - užbaigti grąžinimą ir nespausdinti kvito). Nepastebėjau ar nuėjo prie jaunimo skyriuje esančių kompiuterių (kas paaiškintų skubėjimą ir išsiblaškymą), ar patraukė laiptais žemyn - namo. O nepastebėjau, nes ji padėjo Lian Hearn knygą "Giedančios Grindys" kurią labai norėjau kuo greičiau perimt savo rankosna. Tiesa, namuose pastebėjau, kad jos gale padarytos kažkokios baisios gilios žaizdos, lyg atsuktuvu kryžmu subadyta ir subraižyta.
  Pačios bibliotekos patalpose kartojau sau - tik apsižiūrėsiu ir pasiimsiu ką nors tik jei labai labai labai labai norėsiu paskaityti, arba knyga bus gerai žinoma ir "norimų" sąraše. Deja išėjau vėl su šešiom knygom (tik vienos trūko iki limito), bet visos reikalingos. Na, gal ir ne visos...
  Pasiėmiau "Avinėlių Tylėjimą" ir "Raudonąjį drakoną". Bibliotekoje vis sukosi kažkoks keistokas vyriškis, klausinėjo bibliotekininkę, kuri darbo šiandien tikrai nestokojo. Galiausia ir mane tarp lentynų pastebėjo, kaip ir "Avinėlių tylėjimą" mano rankose. Nepraleido progos paprašyt ją duot pavartyt, paklaust ar skaičiau ir, lyg nežinočiau, pasakyt, kad tai vienas geriausių psichologinių detektyvų-trilerių. Na kaip po galais galima būtų nežinoti? Kol jis kalbėjo, pastebėjau keletą suintrigavusių knygų, jei gerai pamenu tai Leviso, bet galiu ir klysti. Reik greičiau skaityt ir eit jų paimt, nes kažkas dabar viduj baisiai kirba...
  Dar pasiėmiau antrą "Atėjūno" dalį (tiksliau būtų sakyti, kad tai antra "Echo Labirintų" serijos knyga apie Maksą Frajų) "Amžinybės glėbyje". Negaliu slaukt, kada akys vėl slystelės tomis eilutėmis, o smegeninė parodys to didžiojo miesto mozaikines gatves...
  Lyg tyčia radau ir ketvirtą "Alchemiko" dalį. Jei kas pamenat, tai po knygos "Kerėtoja" (Michael Scott knygos apie Nikolo Flamelio paslaptis), man jos pradėjo visai patikt, nors pirmosios dvi atrodė nuobodokos. Nesakau, kad jos geros, bet ei, jei jau pradėjau - užbaigt reikia.
  Iš "Pasidovanok Sau" skyrelio šį syk nieko netempiau namo. Kažkaip nė viena iš kelių buvusių nepatraukė akies, o aš sau vis žadu su tom knygom nepersistengt, nes jau tikrai nėr kur dėt, visiškai.
  Taip pat beveik baigiau skaityti Ramzio pirmąją knygą "Šviesos Sūnus". Nieko daug nepasakojant - gera mintis, neblogas parašymas, bet...
  Va taip, žodžiu.

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Maksas Frajus - Atėjūnas



Nubudau vien tam, kad užbaigčiau 20mt pasiliktų puslapių iš Makso Frajaus knygos "Atėjūnas" (Čūžak; Nieko Rimto 2005; ISBN 9955-9543-7X; 422p.), taip. Tenka pripažinti klaidas ir ne tik atsiprašyti, kad suabejojau bibliotekininkės skoniu, patarimais, bet dar ir pridėti šią knygą prie mėgiamiausių.

"Pakeliui mudu smagiai tylėjom. Kuomet su žmogumi yra apie ką pakalbėti, tai rodo abipusę simpatiją. Kai turite apie ką drauge patylėti - tikros draugystės pradžią." 67p.

  Labai šauni knyga, tarsi fantasy detektyvas, pilnas labai gero humoro, smagių situacijų ir nuobodulį išvaikančių nuotykių. Viena iš tų retų knygų apie kurias mintys sukasi netgi kai baigi skaityti, ar tik padarai pertrauką.
  Sunku nusakyti kokio tipo tai knyga. Bet didžiai abejoju ar paliktų bent vieną abejingą. Štai, skeptiškai žiūrėjau, net po pirmo skyriaus, kuris visgi buvo neblogas, o dabar galvoju ar tik neverta jos nusipirkti (o jei kas padovanot norit, tai... ). Daugiau ar mažiau knyga tarsi teigia, kad visada atsiras išeitis. O jei nepritampi, tai gal ir neturi pritapti, nes esi kitos dėlionės dalis.
  Pasakojime apstu visai ne HariPoteriškos magijos. Baisu ir sudėtinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, o vėliau susipažįsti su tokiais savotiškais ir savito humoro kupinais vyrukais, kad ima atrodyti - pft, matai kiek nedaug visgi reikia.
  Knyga puikiai išrutuliota, baisiai glaustas tekstas, daug puslapių, bet vardan viso kas jum šventa - patikėkit, verta. Dozė gero humoro, smagių nuotykių, neblogo detektyvo ir šaunios magijos tikrai padės atsipūsti nuo realybės, po darbų ir rūpesčių. Duodu 10/10 ir imu į rankas kitą knygą - Jude Deveraux "Emilės Angelas". Šią autorę mėgstu, nes gal 13 paskaičiau romaną, dovanotą giminaitei ir tvirtai nusprendžiau, kad norėčiau būti kaip K.T. Nežinot? Tai paskaitykit "Legendą". Be to, jau pirmi puslapiai priminė "Puolusį Angelą", kurio irgi nepabrukau. Nors ir saulėlydiškas, bet ne toks ėdantis nervus, be to, jaučiu simpatiją tiems, kurie gyvena besikankindami (todėl šiek tiek nusivyliau "Altorių Šešėliu", mat Liudas jungą nusimetė...).

"Atėjūno" anotacija:
"Atėjūnas" - pirmoji knyga iš Makso Frajaus romanų ciklo "Echo labirintai". Pagrindinis herojus - Maksas - atsiduria nepaprastame, susapnuotame pasaulyje ir patiria ten begalę nuotykių, randa tikrų [originale parašyta "tikų"...] draugų kompaniją ir pradeda pats kurti stebuklingą savo gyvenimą.

Daugelis autoriaus kuriamų situacijų yra tikrai juokingos, nors jo kūryba niekada nestokoja ir tikrojo egzistencinio liūdesio.
     Jurga Ivanauskaitė

Jūsų rankose - knyga su žaliu katinu, keistai žvelgiančiu tarsi iš Anapus. Jums veriasi elegantiški paprasto, rafinuotai juokingo, pavojingai užburiančio pasaulio erdvės... Kažkada ir aš šiek tiek nepatikliai atvėriau pirmuosius šio pasaulio puslapius - vartus. Gal esu per daug romantiška ir vaikiška (paišau sparnuotas avytes ir angelus), bet ši knygų serija mane užbūrė. Dabar aš vėl laisva, tačiau kartais taip ilgiuosi tos nepamirštamos viešnagės šios knygos puslapiuose!
     Sigutė Ach