Rodomi pranešimai su žymėmis Klasika. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Klasika. Rodyti visus pranešimus

2022 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

knygos apžvalga | George Orwell "Gyvulių Ūkis"

Autoriai: George Orwell
Pavadinimas: Gyvulių Ūkis
Serija: -
Žanras: Klasika; Politika
Psl.: 192
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Pagaliau perskaičiau George Orwell knygą "Gyvulių Ūkis" (Animal Farm) ir dabar nežinau ar čia juoktis ar verkt.

Apie Knygą: Visi gyvuliai yra lygūs. Įveikę savo žmogų šeimininką jie imasi įgyvendinti utopiją, kur niekas nebus dirbamas iki gyvo kaulo, nebus mušamas, galės išsimiegoti, gaus pakankamai ėdesio, ir kur iš jų neatiminės kiaušinių ir vaikų. Bet ugningi posakiai, skirti pakurstyti pranašumo prieš žmones idealizmui pilvo deja nepripildo. Maistas iš niekur neateina. Jis - auginamas. O tam reikia dirbančio arklio. Arkliui tada reikia daugiau ėdesio, gal net ko nors stipresnio, gardesnio. Bet gardėsių tada lieka mažiau kitiems, mažiau ir sau. O ką jau ir bekalbėti apie tuos, kuriuos galima padaryti iš pieno ir kiaušinių. Arba kuriuos galima nupirkti už pinigus... Ir jei dar dalintis nereikia... Ne. Visi gyvuliai yra lygūs. Tiesiog, kai kurie yra lygesni už kitus.

Mano Nuomonė: Ne veltui ši ir kitos George Orwell knygos yra taip liaupsinamos. Pirmą sykį išleista 1945, o tiek nedaug pasikeitė, totalitarinio rėžimo smarvė tebetvyro ore. Nuostabi knyga apie iškreiptą moralės ir viršenybės jausmą, korupciją ir godumą. Puikiai parašyta, o ir laikas skaityti - pats tas.

Labai gera, 5 iš 5.

2022 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

knygos apžvalga | Johann Wolfgang Von Goethe "Faustas"

Autoriai: Johann Wolfgang von Goethe
Pavadinimas: Faustas
Serija: -
Žanras: Klasika
Psl.: 503
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pradėjau naują gairę pavadinimu "skaityk, kaip piktadarys" ir dabar darau smagiausią projekto dalį - aiškinuosi, kas ją apibrėžia. Tam pasiėmiau paskaityti Johann Wolfgang von Goethe knygą "Faustas" ir, manau, tiko.

Apie Knygą: Faustui nuobodu, tad jis imasi to, ko imasi visi nuobodžiaujantys: kviečia antgamtines būtybes, kad jį palinksmintų, duotų laiko, galimybių ir galių. Ką Velnias, su Dievo leidimu ir palaiminimu, mielai ir imasi daryti. Jis - įsitikinęs, kad taurius norus apie žinias ir atsakymus sugebės paversti tais žemesniais troškimais, geiduliais, tad joks Fausto noras nėra per didelis. Gal tik... Kartais lieka ne visada teisingai suprastas.

Mano Nuomonė: Žinot posakį, kad tik nuobodiems žmonėms būna nuobodu? Manau jis atsirado būtent per Faustą. Arogantiškas be jokios aiškios priežasties jis eina per pasaulį, per gyvenimus, juos niokodamas, nes jaučiasi geresnis, tauresnis už visus, o skaitant jo eilutes tiesiog verkt norisi. Bet antagonistai parašyti tikrai smagiai, tad susiskaitė knyga lyg niekur nieko. Vietomis balsu juokiausi iš paties Velnio nuotykių bandant patenkinti Fausto įnorius, visokių ten raganų ir kitokių būtybių.

Jei nemėgstat klasikos, nesivarginkit ir su šita, nieko ypatingo. Duodu 4/5.

2021 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

knygos apžvalga | Lewis Carroll "Alisa Stebuklų Šalyje"

Autoriai: Lewis Carroll
Pavadinimas: Alisa Stebuklų Šalyje
Serija: -
Žanras: Klasika; Grožinė
Psl.: 96
Įvertinimas: 5/5 | goodreads

Neabejoju, kad Lewis Carroll "Alisą Stebuklų Šalyje" skaičiau, dar būdamas vaikas. Bet po visų tamsių perpasakojimų ir keistų filmų, supratau, kad nebepamenu, kas įvyko originalioje istorijoje, o kas - ne.

Apie Knygą: Alisa per daug nenustebo, kai pro šalį prabėgo baltas kiškis. Atrodė akivaizdu, jog jis kažkur skuba. Juk vis murmėjo sau po nosimi, jog pavėluos ir tikrino savo kišeninį laikrodį, laikytą liemenėje, kurią dėvėjo. Smalsi mergaitė šiek tiek nustebo tik įkritusi per skylę į kažkokią be galo keistą vietą, pilną labai keistų asmenų...

Mano Nuomonė: Daug įdomesnė knygelė, nei maniau, kad bus, ypač turint galvoje, jog ji skirta, kaip ir vaikams. Džiaugiuosi, kad perskaičiau. Tikrai jaučiasi iš kur išniro visi tie baisūs perpasakojimai. Nepaisant to, pasaka gan pozityvi. Na... Bent didžiąją laiko dalį.

Labai mielas mažas skaitinukas. 5/5.

2020 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

knygos apžvalga | Leo Tolstoy "Išpažintis"

Autoriai: Leo Tolstoy
Pavadinimas: Išpažintis | A Confession
Serija: -
Žanras: Klasika; Filosofija
Psl.: 108
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Sumečiau, jog dabar gal neblogas laikas būtų prasinešti pro knygų lentynas ir po karantino - atiduoti ar parduoti nebereikalingas knygas. Ko pasekoj bent dalį jų reikėtų perskaityti. Pradėjau nuo ploniausios rastos, Leo Tolstoy knygos "Išpažintis" (A Confession). Apie tai, kaip jis turėjo tikėjimą, prarado jį, ieškojo ir vėl rado.

Apie Knygą: Šiame trumpame biografiniame filosofijos veikale autorius nupasakoja savo gyvenimo niuansus, kurie vienaip ar kitaip suformavo jo tikėjimą ar to tikėjimo stoką. Kas, pradžioje, privedė jį prie tikėjimo, jog nėra jokios aukštesnės galios ir kaip tai paveikė jo gyvenimą. Bei prasmės paieškas, kurios atsirado tiesiogiai iš tikėjimo stokos, kokios jos buvo, bei kokias išvadas jis priėjo.

Mano Nuomonė: Esu visiškai nereligingas. Bet ši knygelė, priklausomai nuo to, kaip ją priimsite, tikrai nieko nebruka. Iš esmės, Leo Tolstoy pametė gyvenimo prasmę ir išėjo jos ieškoti. Pakeliui, eliminuodamas į bendrą vaizdą netikusius atsakymus jis priėjo išvadą, jog gyvenimas, jo prasmė, gali būti apibrėžta tik aplink save, savo elgesį, mąstymą, nes esame atsakingi tik už savo veiksmus ir elgesį. Ko pasekoje, tas nuolatinis klausimas "kodėl mes egzistuojame", į kurį religija taip dažnai atsako "nes taip yra" ima darytis aiškesnis. Jeigu esame, nes esame, ir mūsų esmės priežastis yra apibrėžiama ta pačia mūsų esme, argi tai nereiškia, jog ir mūsų gyvenimo prasmė yra visiškai ir absoliučiai - mūsų pačių rankose? Prasmė yra būtent ta, kuria mes ją padarysime.

Įdomu buvo. Duodu 4/5, nes negaliu apsispręsti, kaip vertinti tokius veikalus. Gal reikia pasidaryti kokią papildomą sistemą biografijoms?...

2020 m. sausio 18 d., šeštadienis

knygos apžvalga | Katherine Paterson "Tiltas į Terabitiją"

Autoriai: Katherine Paterson
Pavadinimas: Tiltas į Terabitiją
Serija: -
Žanras: Grožinė; Klasika
Psl.: 159
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Pamenu, kaip labai mane sužavėjo filmas "Tiltas į Terabitiją" ir kaip ilgai po jo buvo sunku. Sumečiau, jog ta proga verta perskaityti ir Katherine Paterson knygą, kuria filmas paremtas.

Apie Knygą: Džeso gyvenimo šviesa buvo piešimas, tapymas. Jo tėvas tam niekad nepritarė, tad per daug reikštis berniukas progos nesulaukė iki į jo gyvenimą įsiveržė nauja kaimynė, Leslė. Mokyklos sunkumai ir vargai namuose nublankdavo užmarštin, kai abu, peršokę upelį, pasiekdavo savo saugią vietą miške, savo įsivaizduojamą Terabitijos Karalystę, kurią reikia ginti nuo pavojų, monstrų, bei kurios problemas būtina spręsti...

Mano Nuomonė: Tai bene viena gražiausių istorijų, kokias kada skaičiau, su tikrai gražiu filmu. Herojai - ryškūs ir gyvi, o pasakojimas pilnas vaizduotės, magijos ir labai tikro gyvenimo.

Labai gera knyga, kurią tikrai galiu rekomenduoti. Duodu 5/5.

2019 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

knygos apžvalga | Kobo Abe "Moteris Smėlynuose"

Autorius: Kobo Abe
Pavadinimas: Moteris Smėlynuose
Serija: -
Žanras: Klasika; Grožinė Literatūra
Psl.: 241
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Kažkada čia iš bibliotekos atiduodamų nurašytų knygų krūvos pasiėmiau Kobo Abe knygą "Moteris Smėlynuose", bet taip ir gulėjo. Dabar gi sumečiau, reik paskaityti. Pasirodo tikrai labai įdomi ir neįprasta knyga.

Apie Knygą: Vyriškis, išėjęs ieškoti vabzdžių į smėlynus - dingo be žinios, tarsi nušluotas nuo žemės paviršiaus...

Jis tenorėjo rasti naują vabzdžių rūšį ar porūšį ir amžiams turėti vabzdį, su kurio pavadinimu būtų siejamas jo vardas. Smėlynai atrodė menkiausia tyrinėta vieta, tad ten ir išsiruošė. Bet stebint vabzdžius laikas bėga greit, tad kai iš netoliese esančio kaimo atėjo žmonių pasiteirauti kas gi jis toks, jis nepraleido progos pasiprašyti nakvynės. Jie jį atvedė į kuo tikriausią skylę smėlyje, su patrūnijusia trobele, kur gyveno moteris naktimis nukasinėjanti smėlį. Jei smėlio niekas nenukas, jis greit užpildys skylę, o tada pradės laidoti ir kaimą, tad šis darbas yra tiesiog gyvybiškai būtinas. Tik tiek, kad daryti jo niekas nenori.

Mano Nuomonė: Manau patiktų Murakamio mėgėjams. Labai unikalus ir keistas, netikėtas siužetas, pilnas bene siurrealistinių vaizdų. Greit ima jaustis tas negerumas, kad kažkas čia tikrai ne taip, šitoj smėlio duobėj, kur viskas pasidengia smėliu taip, kad net valgyti tenka po skėčiu, o naktį - žūt būt reik tą smėlį nukasti nuo trobelės, kitaip ir jos pačios gali greit nebelikti. Vietomis ir baisu, nes tokiose knygose dažna ta "tikrojo veido" ar tikrosios prigimties tema, kur veikėjų racionalumas po našta palūžta pirmas.

Gera knyga, tikrai galiu rekomenduoti. Duodu solidų 4/5.

2019 m. rugpjūčio 2 d., penktadienis

knygos apžvalga | Anthony Hope "The Prisoner of Zenda" | The Ruritania Trilogy 2

Autorius: Anthony Hope
Pavadinimas: The Prisoner of Zenda
Serija: The Ruritania Trilogy 2
Žanras: Klasika, Nuotykiai
Psl.: 157
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Viena iš mano mylimiausių autorių parašė knygą paremtą Anthony Hope knyga "The Prisoner of Zenda". Ir nors greičiausia ją galima skaityti ir šiaip, aš visgi nenorėjau rizikuoti ko nors nesuprasti, tad pirmiausia pasiėmiau šią. Taip, tai antra knyga trilogijoje, tačiau kiekviena knyga, daugiau ar mažiau, yra sava, stand-alone, tad kitų turbūt neskaitysiu. Na... Turbūt.

Apie Knygą: Rudolfas patogiai sau gyveno ir nenorėjo ten kažkuo per daug užsiimti. Bet brolio žmona jį vis magė imtis tai vienos, tai kitos veiklos, iki galiausia jis sutiko vykti į Ruritaniją. Kur jo gyvenimas ėmė ir pasisuko visiškai netikėta, bene fantastine linkme. Vakare išėjęs prasivaikščioti Zendos miestelio mišku, jis sutiko karalių, tada dar nekarūnuotą. Priėmė jo kvietimą į vaišes su jo draugais, kur visi prisilakė iki nukritimo ir... Gavo bene tris mėnesius apsimesti Karaliumi, bei sunaikinti prieš jį sutelktą kabalą. Viso šio nuotykio metu, tarp politinių intrigų, bei tikrų tikriausių galvažudžių, jis ir daug kitų asmenų negrįžtamai pasikeis.

Mano Nuomonė: Čia tokia lyg istorinė Bilbo Beginso, hobito istorija. Labai maloni skaityti, nors pati knyga sausai ir sprangiai parašyta, kaip, beje, visa klasika kokią kada nors skaičiau. Visi herojai buvo vienaip ar kitaip lengvi pamėgti, netgi tie blogiukai, kur irgi, vos ne iš disnėjaus filmų. Tokia tikrai gera knyga lengvam nuotykių troškuliui numalšinti.

Buvo tiek smagu, kad tikrai galvoju, ar nebūtų verta ir kitų dviejų knygų paskaityti. Bet, o jei smagu buvo tik dėl Rudolfo, ir kiti man taip labai nepatiks? Žodžiu, duodu šiai solidų 4/5, nes tikrai nu...

2019 m. kovo 8 d., penktadienis

klasika | Leo Tolstoy "The Kreutzer Sonata"

Autorius: Leo Tolstoy
Pavadinimas: The Kreutzer Sonata
Serija: -
Žanras: Grožinė, Klasika
Psl.: 128
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Skaitant šią knygą nusprendžiau, kad noriu, kažkaip pakeisti savo tvarkaraštį ir ištirpdyti įvairovės skyrelį į bendrą katilą, kad normalizuoti visus tuos "diversity" dalykus. Plius, trys knygos per savaitę yra kiek lengviau, nei keturios. Juoba, kai aš taip tingiu žiūrėt filmų, pagal knygas, kad užpildyti ketvirtadienius. Su knyga nesusiję, sakysit? Bet ji mane ant tiek vat užkniso...

Apie Knygą: Trumpai tariant, nes knyga beje irgi labai trumpa, tai ši visa yra apie vieną nuo proto nušokusį baisų diedą, kuris pats ėjęs ir kairėn ir dešinėn, taip pavydėjo savo žmonos, jog ją be pagrindo nužudė. Iš pavydo be pagrindo, vat ėmė ir nužudė. Tuo jis parėmė visą savo gyvenimo filosofiją, kaip meilė neegzistuoja, o moteris, kuri seksu tikrai niekada nesidžiaugia, tuo jis dabar jau tikrai neabejoja, niekada neprogresuos, nes tarp vyrų ir moterų yra nelygybė. Ir jos ją užpildo ne mokydamosis tapti kažkuo, o mokydamosis vilioti vyrus, kad turėtų pasirinkimo iliuziją. Mat, iš tiesų tai, nieko ji ten nesirenka, renkasi ją, visada. Todėl - meilės nėra, viskas yra iš išskaičiavimo, vienokio ar kitokio.

Mano Nuomonė: Aš suprantu, kodėl šita knyga egzistuoja, suprantu jos mintį, suprantu kam ji buvo skirta. Bet vis tiek, kaip šlykštu skaityt ir girdėt apie tokius diedus. Mano gyvenime toki egzistuoja. Egzistuoja ir moterys, kuriuos bijo juos palikti. Taip, bijo. Daug facebooke matau stiprių moterų, rašančių, kad ei va moterys, palikit tuos toksiškus diedus. Bet, tai lengva pasakyt, šūkaujant iš savo saugaus bokšto. Šita knyga labai gerai parodo tuos kritinius, bet absoliučiai tikrus atvejus, kai toksiškas diedas peržengia visas žmoniškumo ribas. Vien dėl to, jog pamiršo, kad moteris tai irgi yra žmogus, asmuo, o ne nuosavybė.

Knyga, žinoma, pasakiškai gerai parašyta, skaitosi, kaip geras puodelis arbatos. Tai duodu 4/5, už tai. Ir už žinutę, įspėjančią, viliuosi, ir vyrus, nes, galų gale juk, tai gali būti jų pačių dukros, seserys, jei jau ne tiesiog žmonės (nes dažnai skaitom ir apie mokymą, kad ei, juk tai mamos, dukros, seserys, bet ar reikia moteriai epiteto, kad nebūtų nužudyta, nes pasakė ne??). Baisu tik, kad pasaulis, panašu, labai mažai tepasikeitė. Atsiprašau už protrūkį, bet rimtai, per daug mačiau labai baisių situacijų, tai visiems palinkėsiu drąsos, išminties, smegenų ir saugios vietos pasitraukti.

2015 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija



  Turiu tokią fantastiškai seną, trupančią, papelijusią "Nelson" leidybos kopiją, kuriai turbūt jau koks šimtmetis. Žemiau pateiksiu nuotrauką, įdomumo dėlei. Radau ir lietuvišką kopiją, ir jei kada užtiksiu bibliotekoje - pavartysiu, mat Robert Louis Stevenson "Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde; ISBN 0486266885; 54p.; Goodreads) yra be galo trumpa ir verta perskaityti.
  Misteris Haidas yra siaubūnas terorizuojantis miestą. Nors sunku pasakyti kas negerai jo stote ar veide - jis tiesiog atgrasus ir gąsdina žmones. Čia sutrypė vaiką. Ten jau kažką ir nužudė. Gal ir baisesnių dalykų pridarė, tik nebuvo kas visa tai iki jo atsektų. Ir nieko čia keista, kad toks monstras šitaip elgiasi. Kur kas keisčiau yra jo draugystė su gerbiamu Daktaru Džekilu, puikiu ir maloniu žmogumi. Sunku ir įsivaizduoti jį kompanijoje su Misteriu Haidu, ką jau kalbėti apie faktus, jog Misteris Haidas turi raktus nuo jo namų, o slaptas Daktaro Džekilo palikimas nurodo viską perduoti Misteriui Haidui. Kas gi jis toks, tas Haidas? Iš kur jis ir kokie jo ryšiai su Džekilu?
  Daktaras Džekilas - tikrai labai keistas ir įdomus personažas. Keistas, mat tokio aš dar nemačiau. Atrodytų geras vyrukas, bet štai pergyvena dėl savo negerumo, silpnavališkumo. Juk Drakula buvo tiesiog blogis. Frankenšteino monstras - gėris paverstas blogiu. O čia še tau. Eilinis vyrukas, kuris taip norėjo būti geresnis nei yra, džiaugtis gerais darbais labiau nei piktais, kad ėmėsi tai nagrinėti iš medicininės pusės.
  Halko istorija paremta šia, tad turbūt nujaučiate kas ir kaip. Labai gaila, kad nėra daugiau naujų filmų pagal šią istoriją, juk turime tiek Drakulos, Frankenšteino, Doriano Grėjaus ir kitų filmų. Šie du personažai - nei kiek neprastesni. Tad ir duosiu jiems 10 iš 10, mat paskaityti buvo tikrai labai verta. O tokio ilgio knygelę galima ir eilėje su pirkiniais stovint suskaityt.


2014 m. birželio 27 d., penktadienis

Mary Shelley - Frankenšteinas



  Nieko nežinau apie lietuvišką Mary Shelley "Frankenšteiną" (Frankenstein; "Oxford University Press" ISBN 0-19-281532-6; 223p.), o e-knyga (angliška, bent jau) mačiau jau iš anksto patiekiama be įžangos, antros įžangos, paaiškinimų, pastabų dėl teksto ir prefeiso, ką padaryti siūlau ir jums. Praleiskit VISKĄ ir pradėkit nuo pirmojo laiško, kuriuo prasideda Frankenšteino istorija, kitaip spoilo gausit tiek, kad nereiks ir filmo žiūrėt.
  Iki pusės knygos skaityti buvo ir sunku, ir labai nuobodu. Kaip koks "Inception" filmas: kažkoks vyrukas rašo laiškus savo sesei. Rašo apie išgelbėtą vyrą šiaurės ledynuose, prisistačiusį Frankenšteinu. Tada rašo jo pasakojimą, ir jo atpasakojamą Monstro pasakojimą. Nuobodžiausia buvo skaityti apie jo vaikystę, apie tą merginą, kurios vardą užmiršau, apie jo motinos istoriją iki jo gimimo ir taip toliau. Viso to istorijai tikrai reikėjo, bet buvo labai neįdomu.
  Frankenšteinas sukūrė žmogų, tobulesnį ir visu kuo pranašesnį. Prikėlė jį gyvenimui, bet jis buvo toks šlykštus pažiūrėti, kad jo kūrėjas ėmė ir dėjo į kojas. Be kalbos, be suvokimo monstras liko vienas ir turbūt tik per stebuklą prieš išeidamas sugebėjo kelnes užsimauti. Daug nuotykių, nors ir gan pasyvių, išgyveno iki vėl sutiko savo kūrėją, savo tėvą, kuris vis dar nenustojo juo bjaurėtis iš visos dušios...
  Knyga įdomi tik nuo antrosios pusės, bet įdomi. Ją sunku skaityti, bent jau anglišką, bet įsivažiavus ir tai susiguli. Ir visgi knygai duosiu 9/10. Kodėl? Nes Frankenšteinas yra pats bjauriausias žmogus savo rasėje, kurią taip mylėdamas siekė sunaikinti savo šlykštųjį kūrinį.

2013 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis

Edgar Allan Poe - Auksinis Vabalas



  Edgar Allan Poe knygą, kuriai neatspyriau po Kim Newman "Anno Dracula: Bloody Red Baron" knygoje sutikto vampyro Poe, "Auksinis Vabalas" (Poetry and Tales; ISBN 978-9955-23-651-1; "Baltos Lankos" 2013; 246p.) sudaro šios istorijos (vaje, koks ilgas ir sudėtingas sakinys gavosi):
  Ašėrių Namų Žlugimas (The Fall of the House Usher);
  Žmogžudystė Morgo Gatvėje (The Murders in the Rue Morgue);
  Malstremo Gelmėse (A Descent Into the Maelstrom);
  Šulinys ir Švytuoklė (The Pit and the Pendulum);
  Auksinis Vabalas (The Gold Bug);
  Akiniai (The Spectacles);
  Pavogtas Laiškas (The Purloined Letter);
  Amontiljado Statinė (The Cask of Amontillado);
  Varliūkšis (Hop-Frog);
  Pas mus gan įprasta knygą užvadinti kurios nors vienos istorijos pavadinimu, tad čia nė neturiu priekaištų dėl "blogai pateikto pavadinimo", bet kartais labai norisi pilnų pavadinimų ir anglų kalba, mat aš be jų tiesiog negaliu.
  Kiekvienas pasakojimas - savitas. Vieni - baisūs, kiti - detektyviškai sukti. Treti gi - juokingi. Poe - na, jo detektyvai man ne itin prie širdies buvo, bet jis savo trūkumus moka galantiškai užpildyti informacijos, suprantamos, kiekiu - kodėl yra taip, o ne kitaip. Privengta ir paranormalių reiškinių, kiek pamenu, lyg ir beveik viskas (nes ne viskas) buvo racionaliai išaiškinta (nors aš ne prieš antgamtinius įvykius) ir šen, ir ten. Nors vienoje istorijoje labai jau tikėjausi iš ugnies išlindusio demono, nekalbančio žmonių kalba, o ten ėmė ir paaiškėjo...
  Iš devynių istorijų ne itin įdomios buvo gal tik trys. Tai labai gera knyga pradedantiems (kitu atveju manau daug kam patiktų tas garsusis Varnas, ar kaip ten lietuviškai) pažintį su Poe (nors man labiau patiktų pažintis su vampyru Poe), mat knyga lengva ir aiškiai parodo koks savitas yra autoriaus stilius. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir ieškosiu kur čia pagarbiau įbrukus į lentyną, gal prie Wilde, mat nedėsi gi į bendras makalynės stirtas...

  Trumpai apie istorijas: pirmoji - baisoka, iš tiesų pašiurpino mane vienas nutikimas prieš pat pabaigą, dėl to ir nusprendžiau, kad knyga man matyt patiks. Antroji - ne itin įdomus detektyvas. Tiksliau, įdomu tol, kol nepradeda aiškėti, tai kas gi tas žmogžudys. Trečioji - ši man nepasirodė įdomi. Apie žvejį, kuris pateko į vandens sūkurį ir išgyveno. Ketvirtoji - irgi, ne itin įdomi, apie inkvizicijos kankinamą vyruką, kurį vis kitokiomis taktikomis mėginama priversti nusižudyti. Penktoji - įdomi istorija apie piratų lobius ir nuotykius jų ieškant. Akiniai - labai juokinga istorija apie, dovanokit, kad taip išsireikšiu - žlibus bernus. Pavogtas laiškas - tarsi antrosios knygos istorijos tęsinys, su tais pačiais veikėjais, ne itin kuo pasižymi, bet lengvai susiskaito. Amontiljado Statinė - na, čia tai jau vienintelius pliusas buvo karnavalo aprašymas, kitu atveju istorija parodo koks žiaurus gali būti kerštautojas. Varliūkštis - irgi, žiaurus kerštas, bet savaip įdomi.

2013 m. liepos 6 d., šeštadienis

Aleksandras Diuma - Trys Muškietininkai


 

Och, kaip savimi didžiuojuosi, kad apsiėmiau ir perskaičiau Alexandre Dumas "Tris Muškietininkus" (Les Trois Mousquetaires; "Vaga" 1984; 317-301p), kuri nors ir lengvai skaitosi, bet vis vien privertė paprakaituot. Prisipažinsiu, jog be animacinių filmukų kažką su muškietininkais matyt teko tik "Žmoguje su Geležine Kauke", o ir tik po šio pasiskaitymo sužinojau, jog esama ir daugiau šio autoriaus kūrinių apie šiuos keturis vyrukus.
  Knygoje garsusis šūkis "vienas už visus ir visi už vieną" nuskamba vos porą kartų. Tokia didybė ir grožis dažnai keičiamas humoru pritinkančiu ir mūsų laikams. Ir šiaip jau, istorija man pasirodė panašoka į parodiją visų tų meilės romaniūkščių, kuriuos nuolat gauname - viena mergina, visas būrys ją mylinčių vyrų, visi jos siekia, iš kailio neriasi ir taip toliau. Čia gi vyriškiams dovanojamos dovanos, brangios ir "ilgalaikės" lyginant su ta trumpalaike meile, kurią meilužės siūlo. Sakau "ilgalaikės", mat jos dažnai pravalgomos, pralošiamos ir prageriamos, t.y. vyriškiai nepasidrovi būt išlaikomi damų. Dar gi, neriasi iš kailio keldami jų pavydą ir apsukinėdami savo priešininkus. Na, o kartą pripažinta meilė gali ir iš jų pusės išblėsti, jei dama dingo, buvo pagrobta, nužudyta ar kitaip - sumažėjo kontaktų su ja.
  Bet aš čia ne apie tai ką reikia. Kur kas įdomiau buvo skaityti, kaip d'Artanianas siekė savo vietos tarp muškietininkų. Be galo daug intrigų teko išnarplioti, kol priešas tapo draugu, draugas priešu, o visi žiaurieji - gavo atpildą. Antroji knyga tuo pasirodė kur kas įdomesnė, nors ten labai daug pasakota esant tolokai nuo pačios ketveriulės, bet kai tik jie grįždavo į sceną - galima buvo tikėtis įvykstant kažką permainingo. Patiko man šis ketvertas. Labai skirtingi žmonės, su savo paslaptimis, savo žaizdomis ir randais. Patiko ir tai, kaip jie ryžtingai kovojo ir susiprasdavo, kada paklausyt protingesnio draugo patarimo, ar apskritai - sustot sava valia.
  Tad taip, muškietininkams pavesti svarbūs darbai buvo šauniai, muškietomis ir špagomis, įvykdyti, ir kaip jie džiaugėsi atlikę pareigas, taip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau. Prie mėgiamiausių dėt negaliu, nors tikrai patiko, tad duosiu tik 9/10. Ir, prie progos, nusipirksiu naują leidimą, koks jis ten bebūtų. Mat kol savo perskaičiau, tai pusė lapų išsilakstė.

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Syrie James - Dracula, My Love



 Manau jau imat pastebėt kuris vampyras man pats mylimiausias? Bet štai, jei ne mano mylima draugė iš Gyvenimas Su Iltimis, šios knygos galėjau dar ilgai nerasti. Knyga toji būtų Syrie JamesDracula, My Love“ (Drakula, mylimasis / Drakula, mano meile; „Avon“ 2010; ISBN 978-06-192303-6). Tai jau trečia knyga, kuri kankino mano juodą širdelę noru pamatyti buvusią Valachiją, dabartinę Rumuniją, Budapeštą, Tirgovištę...

  „Since the moment we met, it has been a test of strength and will to keep my hands and teeth of you;“ 315p.

  Knyga perpasakoja Bram StokerDrakulą“ iš Minos Harker perspektyvos. Šį kart Mina nenutyli nieko ir pasakoja atvirai, smerkdama save, ir vis dar kraujuojančia širdimi dėl to kas įvyko.
  Drakula, žavingas vyriškis su šimtmečiais už jo. Aštraus ir išlavinto proto jis galėtų pakerėti turbūt bet kurią moterį, juoba suderinus visa tai su tuo gražuolio veidu. Tačiau jį sudomina viena, pilka pelytė. Mina iki šiol nebuvo sutikus tokio asmens, tad beabejo, lieka suintriguota. O pats Drakula, neskubėdamas moko ją gyventi už siauro ratelio ribų – nebijoti, tvirtai siekti norimų dalykų ir... Na, dar šiokių kitų reikalų, kuriuos Mina paskui „permoko“ savo vyrą, kuris beje, nieko nė neįtaria. Istorija gan žavi, su intriga.
  Smagiai ten viskas rutuliojasi, ne taip sausai, kaip Bramo veikale, bet tiek pat įdomiai, jei ne daugiau. Autorė skyrė daug dėmesio užmirštiems dalykams, pavyzdžiui, Minos tėvų klausimui, Drakulos... sužadėtinėms. Pats Drakula labai šauniai paaiškina kiekvieną savo blogą darbelį, viskam yra paaiškinimas, pateisinimas. Kartais net juokinga būdavo, mat Liusė, išeitų, vos ne verste privertė Tamsos Princą gert jos kraują. O paskui dar ir Minos sūnus, toks nuostabiai nepanašus į tėvą, bet toks labai primenantis patį Drakulą...
  Taip tad, tai dar viena Drakulos versija, bet nė trupučio nenuvylė, netgi mielai dėčiausi prie savo klasikos. Duosiu 10/10 ir dėsiu prie mėgiamiausių knygų, net jei tai ir nėra pats stipriausias kūrinys. Parašytas įtaigiai, smagiai, neleido nuobodžiauti. Ir, lygiai kaip ir E. Kostovos „Istorikė“, vėl pakurstė tą norą pakeliauti, kurį minėjau prieš tai...

Anotacija: Who is this magnetic, fascinating man? And how could one woman fall so completely under his spell?
  Mina Harker is torn between two men. Struggling to hang on to the deep, pure love she’s found within her marriage to her husband, Jonathan, she is inexorably drawn into a secret, passionate affair with a charismatic but dangerous lover. This haunted and haunting creature has awakened feelings and desires within her that she has never before known, which remake her as a woman.
  Although everyone she knows fears him and is pledged to destroy him, Mina sees a side to him that the others cannot: a tender, romantic side; a man who’s taken full advantage of his gift of immortality to expand his mind and talents; a man who is deeply in love, and who may not be evil after all. Yet to surrender is surely madness, for to be with him could end her life. It may cost Mina all she holds dear, but to make her choice she must learn everything she can about the remarkable origins and sensuous powers of this man, this exquisite monster, this… Dracula!

2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Bram Stoker - Svečiuose pas Drakulą




  Po pirmosios Bram Stoker knygelės „Svečiuose pas Drakulą“ (The Dracula Visitor; „Europa“ 1994; ISBN 9986-436-61-3; 80p.), kuri taip ir vadinasi, nežinojau ar verkt ar juoktis, tai pasijuokiau. Atrodo ši istorija yra pačios knygos „Drakula“ juodraštinis variantas, kuris, ačiū jo našlei, išvydo dienos šviesą. Bėda ta, kad istorija tiesiog komiškai baigiasi. Nieko blogo, ne, ne, bet gerai, kad jis visgi pasirūpino viską padoriai išrutulioti, o ne paliko tą „kaip anglas Valpurgijos naktį nuotykių ieškojo ir kaip jį Drakula išgelbėjo“ reikaliuką. Smagu buvo, rimtai. Duosiu kokius 7/10 vien dėl to.

Antra istorija vadinasi „Abelio Begeno Sugrįžimas“. Šioji visai nesužavėjo. Šiokio tokio siaubuko buvo, bet nebuvo Drakulos, tad sumečiau – naiviai tikėjausi, kad visose šešiuose jis apsireikš.
  Istorija pasakoja apie du šaunius vaikinus ir vieną gražuolę, kurią jie abu mylėjo, o ji mylėjo save. Kad ją vesti vienas vaikinas pagalbos tikėjosi iš Dievo, o kitas iš Velnio. Pasakojimas taip greit pratraukiamas pro akis, kad taip ir lieki be konkretesnio įspūdžio, tai duosiu kokius 4/10, taip.



Trečia istorija vadinasi „Kruvinos Rankos“.
  „Nors mano draugas įnirtingai gynėsi, buvo matyti, kad širdies gilumoje jis labai norėjo priimti mano pasiūlymą.“ 34p. Aha. Draugas gynėsi, kad netoleruoja laktozės, bet mačiau, kad jis labai nori stiklinės kefyro, tai per prievartą sugirdžiau.
  Dar viena komiška istorija. Sakau komiška, bet autorius iš tiesų nebandė savo siaubo istorijų padaryti juokinga. Tiesiog visokie King‘ai ir Lovecraft‘ai tiek išlepino, kad šitas skaitant juokinga buvo. O gal man tiesiog su galva negerai.
  Lengva istorija apie sąžinės iškankintą vyruką, kuris ieško savo nuodėmės išpirkimo. Beabejo – tradicinio, kai savo gyvybės kaina išgelbėji ką nors kitą. Įmaišytas lašelis misticizmo su angelais ir tuo viskas pabaigta. Nei blogai, nei gerai, net nežinau kaip. Duosiu 5/10 ir nepeiksiu.

Ketvirtoji istorija vadinosi „Žiurkės-Duobkasiai“. Na... Tarkim, gyveno kartą šaunus ir turtingas anglas, įsimylėjo, bet jos tėvai draudė jai tekėti iki jaunikis bus išbandytas. Metus uždraudė matytis, taip atseit meilę tikrindami. O anglas iš nuobodulio, jaunystės, paikystės ir kvailystės, šiukšlyne, taip, šiukšlyne, draugų ir nuotykių ieškot nuėjo. Rado. Ir dar kokių. Duosiu 4/10, daugiau negaliu.

Penkta istorija (sumaišiau, ana buvo penkta, o šita – ketvirta) vadinosi „Auksinių garbanų paslaptis“. Ši istorija jau šiek tiek geresnė, bent jau klasikiniu siaubu kvepia. Pasakojimas aišku vėl visiškai paprastas, apie neaiškų vyruką ir žiežulą kerštingąją. Bet va, jau miruoliai apsireiškia ir kiek geriau baimė perteikiama. Duosiu 6/10.

Na ir paskutinė istorija vadinosi „Čigonės Pranašystė“. Et, dar viena ne itin kokia istorija. Kaip ir teigia pavadinimas, ji apie čigonės pranašystę. Labai matyta situacija, kai žmonių gyvenimus tiesiog juodai sujaukia visokios pranašystės, tikros ar ne, kaip horoskopai, aiškiaregiai ir panašiai. Nesakau, kad tuo tikėti nereikia, tiesiog nereikia dėl to išprotėti, kaip, kad čia žmonės beveik padarė. Duosiu 6/10.

Bendrai imant knygelė rekomenduotina dviem žmonių tipam. Tiem kurie domisi Bram Stoker darbais ir gal net istorijomis apie Drakulą (bet tada užtenka perskaityti pačią pirmą istoriją, kurioje jis minimas) ir tiems, kurie laukia kažko eilėje, mat knyga prablaškys, bet nepavergs dėmesio. Duosiu kokius 5/10 apskritai imant ir pliusiuką už tai, kad autorius visgi išplėtė Drakulą iki geros istorijos.



Anotacija:  Šioje knygoje spausdinami 6 airių kilmės anglų rašytojo, siaubo (gotikinės) literatūros klasiko Bremo Stoukerio (1847-1912) apsakymai. Pirmasis apsakymas – „Svečiuose pas Drakulą“ – tai „juodraštinis“ garsiojo Bremo Stoukerio romano „Drakula“ variantas. Pirmą kartą šis apsakymas išspausdintas tik po rašytojo mirties, jo našlės ponios Florensės Brem Stouker rūpesčiu.  

2012 m. kovo 11 d., sekmadienis

Gustav Meyrink - Golemas



Pirmieji Gustav Meyrink knygos „Golemas“ (Der Golem; „Tyto Alba“ 2005; ISBN 9986-16-406-0; 254[2]p.) skyriai tiesiog laužo galvą kažkokiais nesuvokiamais, lyg karščiuojančio žmogaus regėtais vaizdais. Bet kai tampi vienu asmeniu, kai herojus pagaliau tampa vienu asmeniu, tapatybė patvirtinama, knyga nebepaleidžia.
  Okultinių ir kabalistinių reiškinių pilna knyga pasakoja apie vieno žydo, Antanazijaus Pertrano gyvenimą. Dabar tiksliai nebepasakysiu, bet viskas prasideda lyg ir nuo golemo pasirodymo žydų kvartale, Prahoje. Pačią istoriją tenka stebėti atidžiai, tad tai ne pirma knyga kurią imčiau atsipalaidavimui, mat tarp kasdienių dalykų – intrigų, gemų raižymo, žemiškų stebuklų darymo ir ištiso detektyvo, kuris beje turi to Dostojevskiško prieskonio – visur matyti ženklai, simboliai, senosios žinios. Manau skaityti tapo lengva, kai patį Petraną uždarė į kalėjimą – kontaktai su išore liko apriboti, vaizdai perteikiami aiškiau, mat kliudė limitas tų keturių sienų ir mažo langelio. Bet autorius ir ten rado ką stebuklo-tipo-magiško parodyti, tarkim įdomiai funkcionuojantį žmogų-somnambulą.
  Pats parašymas geras, geras ir vertimas, pasakojimas pateikia ir informacijos, kuri tikrai bus įdomi, ir tiesiog geros istorijos pilna. Su posūkiais ir puikiai išlaikyta intriga. Labai geras derinys viso to, ko reikia gerai, šiek tiek fantasmagoriškai knygai. Bet visgi patiks tikrai ne visiems, o nepatikti gali dėl to, kad pati savaime yra sunkoka, o pradžia – šiek tiek gąsdina painumu, mat sunku atskirti sapną nuo realybės. Vis tiek knygai duosiu stiprų 8/10 ir prisiminsiu kaip tikrai neprastą skaitalą.

Anotacija: Gustavo Meyrinko „Golemas“ – siaubo ir mistinės literatūros klasika, įkvėpusi daugybę XXa. Literatūros ir kino kūrėjų. Pagrindinio veikėjo ligotai sąmonei senovės baidyklė Golemas ir paslaptingieji Kabalos mokslai tampa keliu į pagijimą, laimę ir ramybę.

2011 m. liepos 10 d., sekmadienis

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.


Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.
Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant
sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more
than nothing
Nothing keeps me up at night
I toss and turn over nothing
Nothing could cause a great
big fight"
Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"



 
Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.


Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.


2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Walter Wangerin "Jėzus"



Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Markizas de Sadas "Meilės Nusikaltimai"



Markizo de Sado knyga "Meilės Nusikaltimai" (Les Crimes de L'Amour; 1993m; ISBN 99-86-473-00-4; p197; MAXIMA) pasiekė mano nagus po ilgų paieškų bibliotekoje. Teko skaityti jo "Teresę", teko susidurti su juo "Laturo Kataloge" ir tenka pripažinti - šiame (lyg ir) keturių dalių kūrinyje pasigedau tvirto stiliaus, su kuriuo jį siejau.

"-Ponia, jūs žinote, kokios grandinės mane laiko, ir jei, užuot juos sutraukiusi, teiktumėtės dar labiau jas suveržti, tai aš, žinoma, būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje." 121psl.

Kiekviena istorija turėjo kažką neblogo, savito ir labai tragiško, tačiau tam laikmečiui būdinga kalba mane ėste ėdė. Toks tempimas, toks siaubingas tempimas tam, kad pasakytu du svarbius žodžius... Iš vienos pastraipos vienas geras sakinys išeitų, o visą kitą lengva ranka būtų galima užbraukti. Žinoma, ne man spręsti, turbūt yra kas nors, kam patinka toks pompastiškumas, tokios vingrybės ir kartojimasis.
Tačiau, kaip ir minėjau, istorijos vis vien neblogos. Smagu ir, kad autorius kartais tarsi nutraukdavo rašymą ir kreipdavosi tiesiogiai į skaitytoją. Paskutinė istorija iš vis krito kaip akmuo iš giedrutėlio dangaus, tad knygos tikrai nepeiksiu.
Jaučiu pareigą įspėti, kad jautresnių sielų žmonės tikrai pasibaisės jo kūriniais, tad neturėtų savęs žaloti juos skaitydami.
Duosiu knygai 6/10, mat visgi kankino mane toks lėtai tempiamas tekstas. Tikėjausi stipresnių kirčių, o ne plekšnojimo ir grąsymo. Knyga aišku papasakojo keturias (lyg ir) siaubingai tragiškas istorijas apie tiesiog siaubingą žmogaus likimą, ir padarė tai neprastai, tad vis vien 6...
Na o dabar pasiėmiau skaityti Walter Wangerin "Jėzus". Kažkokiu būdu per perskaitytus 50 puslapių sugebėjau nemažai prisijuokti...

Kažkas (tikrai ne aš) knygoje buvo pataisęs vieną kvailą klaidą. Pataisyta teisingai, ten tikrai turėjo būti Kurvalis, o ne de Sen Pra.

2011 m. birželio 21 d., antradienis

Jerome David Salinger "Rugiuose Prie Bedugnės"

Jerome David Salinger ir jo garsioji knyga "Rugiuose prie bedugnės" (The catcher in the rye) pasiekė ir mano nagus. Šiaip paimiau. Klasika, galvojau. Ir gerai padariau!


Iš pradžių knyga manęs kažkaip nežavėjo, paisto pasakotojas bala žin ką, bet kuo toliau tuo aiškesnė jo pozicija darosi. Nieks tarsi normaliai ir nepaaiškinama, tačiau kai pasakotojas į tą painiavą atsako "Suprantu. Tikrai." - skaitytojas, jei tik jam proto pakanka, irgi supranta. Ir kuo toliau tuo geriau viskas ėjosi. Tokia nežmoniška painiava, jaudulys ir paprasčiausias žmogiškumas labai slegia kai supranti, kad nuo to laiko, kai ši knyga buvo parašyta - žmonija tik dar labiau degradavo.
"Į bedugnę žmogus krenta ir krenta, ir net dugno pasiekti negali, o tik nuolatos krinta žemyn ir žemyn."
Bet smagiausia buvo kai atsimušiau į Ghost in the Shell naudotą "Laughing man" eilutę:
"Štai ką padarysiu - apsimesiu kurčnebyliu. Tikrai šitaip galėsiu išvengti tų prakeiktų idiotiškų nereikalingų pokalbių. Jeigu kas norės man ką pasakyti, turės parašyti ant popierėlio ir duoti man paskaityti. Ilgainiui jiems tai įgris iki gyvo kaulo, ir aš likusią gyvenimo dalį pragyvensiu su niekuo nesikalbėdamas. Visi manys, kad aš vargšas nelaimingas kurčnebylis, ir duos man ramybę."
Angliškai buvo taip: I thought what I'd do was, I'd pretend I was one of those deaf-mutes. That way I wouldn't have to have any goddam stupid useless conversations with anybody. If anybody wanted to tell me something, they'd have to write it on a piece of paper and shove it over to me. They'd get bored as hell doing that after a while, and then I'd be through with having conversations for the rest of my life.

Ši pastraipėlė geriausiai nusako visą knygą. Iki ko žmogus žmogų stumia. Duosiu 10/10 ir turbūt eisiu paieškoti kur šią knygelę nusipirkt. Tokią reikia turėti namų bibliotekoje.
Tiesa, jo knygos turi daug biografinių detalių, daugiau nei pačios galimos biografijos, mat šios išsako paties autoriaus požiūrį į gyvenimą, pasaulį. Jis rašo jau nuo penkiolikos, o "Rugiuose prie bedugnės" yra pirmasis iš stiprių jo kūrinių, kurie buvo išleisti.
O dabar turbūt imsiu Rasos Žalynaitės knygą "Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje". Ją pasiėmiau dėl tam tikrų sentimentų...

2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Michael Scott "Kerėtoja"



Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.