Būna man, kad tarp savo "perskaityti" knygų randu tokias, kurias užsirašiau nes kažkur kažką girdėjau, viršelis pasirodė matytas ir panašiai. Tokia yra ir Sylwia Chutnik knyga "Kišeninis Moterų Atlasas" (Kieszonkowy Atlas Kobiet; "Kitos Knygos" 2011; ISBN 978-609-427-042-0; 232p.), kurią per kažin kokį išpardavimą kažkur prigriebiau. Nes viršelis pasirodė pasiutusiai matytas...
Jei knygą pervadintumėm "Kišeninis Žmogaus Atlasas" - ji man būtų kiek suprantamesnė. Žinoma, visos herojės - moterys, Marijos (net ir tas homoseksualus vyras - Marijonas), tad pabaigoje jau buvo aišku kas ir kaip. Ir šiaip jau, pabaigoje TIKRAI buvo aišku kas ir kaip, mat iš pradžių, gal per pusę knygos, man plaukai šiaušės iš siaubo - kas čia po galais vyksta, beprotybė, kaip žiauru ir klaikiai siaubinga! Tai viena iš tų knygų, kur siužetas persmelktas nebyliu noru rėkt, šaukt ir draskytis. Net Salingerio "Rugiuose Prie Bedugnės" prisiminiau, tą sakinį, kaip ten... Kad herojus mielai apsimestų kurčnebyliu ir norint jo ko nors paklausti - reikėtų parašyti raštelį, o jis turėtų į jį atrašyti ir galiausiai visiems taip nusibostų, jog tiesiog liautųsi su juo bendravę. Čia - kažkas tokio. Kiekviena iš moteriškių - priversta tylėti. Mat net jei prabiltų - visuomenei labai, labai nusispjaut. Pirmoji istorija - sunaikinta asmenybė, gili duobė į kurią įtraukė pirmąją Mariją. Antroji istorija - žmonių abejingumas ir pasibjaurėjimas. Trečioji - žiaurus smalsumas. Ketvirtoji - tam tikras proveržis ir gal net kova. Tik su ta paskutine istorija susivokiau ką perskaičiau ir tai buvo vienintelis dalykas, išgelbėjęs šią knygą nuo atsikratymo.
Turbūt nepaaiškinau apie ką ji, ar ne? Knyga - ne kiekvienam. Bjauroka, žiauroka ir kai kuriais atžvilgiais - sudėtinga. Bet man visai patiko, jei ignoruosim tą ir aną, tai galiu duot visą 9/10. Salingeris man patiko.
