Kai herojai daugiau ar mažiau parašyti gerai, kai knyga padrika, bet gerai suprantama, kai istorija, atrodo, moko gerumo ir meilės, o tau joje patinka tik vienas herojus - žudikas, asasinas (assassin) pravarde Šakalo Galva, tai gal ir reikėtų susiprasti tokių knygų taip dažnai neimti ir neskaityti. Kam peikti kažką, kas kitą įkvėps ir padarys geresniu žmogumi? Kita vertus, nenorinčių atsimerkti neprivers jau niekas ir gal kas nors dabar taip ir pasakys - Nosferatu, užsimerkei, užsispyrei ir dabar zyzi! Nepykit, aš pasistengsiu gražiai apie Elif Shafak "Keturiasdešimt Meilės Taisyklių" (The Forty Rules of Love; "Tyto Alba" 2012; ISBN 9789986169154; 400p) knygą.
Ela man iš karto sukėlė įtarimų. Idėja, kad skaitau knygą kuri pakeis heroję man labai patiko, juk žinot, na, o gal ir nežinot, kaip labai man patiko Kinė Siuvėjėlė ir Balzakas, galvojau ir čia bus kažkas tokio. Kažkas tokio ir buvo, tad gal čia ne tiek ta tema "meilė yra svarbiau už absoliučiai viską" pakišo koją, kiek tas kitas posakis, kad visos grožinės knygos per du šimtus puslapių jau kvepia grafomanija, pilstymu iš tuščio į kiaurą. Nežinau, tikrai nežinau! Bet štai jums istorija: namų šeimininkė šiaip ne taip pasiryžta imtis darbo. Turi tris vaikus, neištikimą karjeristą vyrą ir šiaip jau nežinia iš kokio neturėjimo ką veikti tik užsiminė apie galimybę dirbti, o čia žiū vyras jau ir surado jai šį tą paprasto ir malonaus. Kažkoks ten darbas leidykloje, ji skaitys knygas, rašys ataskaitas, o kažkas aukščiau spręs ar tą knygą spausdinti ar ne. Pirmoji knyga ir baigta. Atrodo, kad autorius kalbasi tiesiog su ja, štai ji pasakė tą ir aną savo dukrai, o autorius jau teigia, kad tokia idėja yra neteisinga. Ela susigundo tam autoriui parašyti ir į bendrą istoriją, knygos gabalus, gauname jos el. laiškus.
Stipriai užkliuvo faktas, kad knygos galas pateikiamas knygos pradžioje. Labai retais atvejais tai veiksminga, o šiuo atveju tai jau viską iš manęs iš kart atėmė. Šamsas mirs, bus nužudytas to vieno įdomesnio herojaus, apie kurį praktiškai nieko ir nepavyko sužinoti. Taip, kalbu apie Šakalo Galvą, o ir veiksmas vyko Altairo-post-Altairo laikais, tai ten daug dalykų ir gandų mane domino, gaila, kad vietoje jų daugiau vystė juodosios magijos šnabždesius. Ir Elos likimas iš kart gražiai pateikiamas, tad vienintelė paslaptis buvo paties autoriaus Azizo likimas.
Grubiai imant, knyga apie meilė, jos svarbą ir dievo atradimą savyje. Tad dabar net nežinau, kaip ją vertinti, daug duoti nenoriu, bet nuvertinti irgi negaliu, iš mano asmeninės pusės tai būtų neteisinga, nes knyga parašyta tvarkingai, su savitu chaosu, ir herojai, bent dauguma jų, gerai sulipdyti. Turbūt duosiu 6/10, ir nuo rekomendacijų susilaikysiu. Manau ji patiks mano mamai, tad jai ir perduosiu.
