Rodomi pranešimai su žymėmis High Fantasy. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis High Fantasy. Rodyti visus pranešimus

2018 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Knyginiai Faktai | Pagaliau Išverstos!

Aš tikrai nebeatsimenu, kaip ankščiau rasdavau lietuviškų knygų naujienas, mat dabar tai yra beveik netyčinis nuotykis einant ieškoti Raganiaus perleidimų. Jei kas turit patarimų - dalinkitės, labai reikalingi. Ir, taip, bookstagramus jau seku, galit ir savo duot. 

Dabar gi radau jau net tris išverstas knygas iš Jaunimo, Young Adult literatūros, kurios, mano supratimu, mes tikrai dar labai stokojam. Laukiu, kada gi Schwab kokią išvers... Bet, ką turim, tą turim, geriau negu nieko.

Taigi, pagaliau išverstos (o, beje, Metro 2035 atrodo vis dar ir nėra?) :

 Sarah J. Maas trilogijos "Užkerėtas Dvaras" antroji dalis: "A Court of Mist and Fury" - Miglos ir Įsiučio Dvaras, mums išverstas, kaip "Įkalinta Tamsoje", kas tinka knygos siužetui.

Mano apžvalgą galite rasti čia: A Court of Mist and Fury

Aukštoji Fantastika; Jaunimo Literatūra (+18, manau)
 Brandon Sanderson serijos "Miglos Vaikai" pirmoji knyga: "Mistborn: The Final Empire", mums tiesiogiai išversta, kaip "Miglos Vaikai, Paskutinė Imperija". Knyga buvo labai gera, tad nuoširdžiai tikiuosi, jog prigis, ir gausim išverstas visas, tada tikrai mielai nusipirksiu visą seriją.

Mano apžvalgą galite rasti čia: Mistborn: The Final Empire

Aukštoji Fantastika; Jaunimo, Suaugusiųjų literatūra
Stephanie Garber serijos "Karavalis" pirmoji knyga: "Caraval", mums pateikta, kaip "Karavalis", kas turbūt tinka, ir ne taip maišosi, kaip maišytųsi "Karavalas", nors ir skambėtų gražiau. Ši knyga man nepatiko, bet tikrai neabejoju, bus kam bus pats tas.

Mano apžvalgą galite rasti čia: Caraval

Aukštoji Fantastika, Jaunimo, Jaunesnių literatūra

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Pertrauka - Raganius | Likimo Kalavijas


Apsakyt negaliu, kaip džiaugiuosi, kad perleidinėja Raganių. Nors visada būsiu dėkingas tiek Dagonui, už tą pirmą leidimą, tiek Eridanui, už visą seriją, ir dar daugybę nuostabių knygų, bet ačiū ir Almai Literai. Patinka man šitas knygų formatas, patinka man šiti viršeliai.
<3 

2017 m. lapkričio 17 d., penktadienis

Įvairovė: C.S. Pacat - The Summer Palace | Captive Prince 3.5

Gražios tos C.S. Pacat knygos. Vis bandau lėčiau skaityt, bet prisėdi ir jau, žiūrėk, pabaigei. Taip buvo ir su "The Summer Palace" (Captive Prince 3.5; ISBN13 9780987622303; 30p.; Goodreads), suskaičiau per vieną naktį, ką mano pervargus galvelė jau ne dažnai leidžia.

Istorijos veiksmas vyksta po trečiosios knygos, tad jas tikrai reikėtų perskaityti, prieš imant šią. Po žiauraus karo su regentu ir tais, kurie buvo jam ištikimi, ar kitaip nenorėjo pripažinti Damiano teisės į sostą, Damianas ir Laurent pagaliau atgavo savo karalystes. Apsigydę žaidas jie abu grįžo į sostus, kad sutvirtintų savo pozicijas, išvalytų savo šalis nuo opozicijos, ir gal būt, pagaliau, įvestų tvarką. Bet prieš išsiskirdami sutarė, kad kai viskas pagaliau baigsis ir nusistovės, jiedu susitiks vienoje iš Akielo vasaros pilių ir pagaliau pailsės. Ir šiandien atėjo ta diena.

Laurent stebėjo kelią, Akielo drabužiuose, su savo dabar jau kur kas ilgesniais auksiniais plaukais ir neįdegančia, bet nusvylančia oda, ir laukė jame pasirodant Akielo Karaliaus su palyda. Bet Damianas pasuko iš kelio, skubėdamas pagaliau pamatyti savo draugą, savo mylimąjį, ir atvyko ten ankščiau, taip nustebindamas tiek Laurent, tiek ir tą minimalią tarnų, bei sargų atsargą pilyje. Damian skubėjo pailsėti, pasikalbėti ir, Laurent pastūmėtas, gal būt aptarti kurios šalies tradicijų jie laikysis naujoje savo pilyje, ant šalių sienos.

Istorija labai graži ir labai maloniai dar kartą užbaigė knygas (nors yra dar viena trumpa istorija, ir iki jos beveik prisikasiau). Džiaugiuosi, kad šitiem dviem pagaliau yra bent kiek ramybės. Duodu 10/10, nes, nu ką čia su 30 puslapių.

2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

Lynn Flewelling - Shards of Time | Laiko Šukės

Na va. Perskaičiau paskutinę Nightrunner serijos knygą, Lynn Flewelling "Shards of Time" (Laiko Šukės; Nightrunner 7; ISBN 0345522311; 409p.; Goodreads). Ir dar tokia tikrai įdomi papuolė, nors maniau, kad jau praeita buvo geresnė, tai ši tokia nebus. Prie to paties knygoje jau dabar trūko vieno kito mėgto herojaus, nes praeitoje knygoje jie pasirinko kiek lengvesnį, labiau nusistovėjusį gyvenimo būdą, tad prie mūsų Alec ir Seregil nuotykių nebeprisidėjo.

Savo žygdarbiais Alec ir Seregil užsitarnavo titulų ir žemių. Jie mielai priėmė šias dovanas, patyliukais planuodami naują dvarą ir jį supančius laukus paversti nedideliu klanu, kur ankstesni vergai galės gyventi laisvai, darnoje, kaip Seregil žmonių klanai. Ir tai jiems visai neblogai einasi, iki namuose pradeda vaidentis košmariškos būtybės, sugebėjusios netgi pradaigoti vieną kitą darbininką, dirbusį netoliese esančiuose kasinėjimų darbuose, urvuose. Alec ir Seregil nelieka nieko kito, kaip tik skubiai imtis tyrimo, kol neįvyko kas nors baisiau už vieną kitą mirtį.

Prieš kelis šimtmečius šios žemės buvo valdomos baisios dyrmagnos burtininkės, Mirusio Dievo, Seriamaius garbintojos. Ji maitinosi žmonių gyvenimais ir buvo tokia galinga, kad ją nužudyti net patiems stipriausiems to laikmečio burtininkams nebuvo prošvaisčių. Jiems beliko ją išstumti į kitą šios realybės plokštumą, ir ten uždaryti savo gyvybių, ir daugybės kitų, kaina. Deja, prasidėjus kasinėjimams, trapi magija ėmė byrėti ir vėl prasidėjo mirtys...

Tai va. Išsipildė visos pranašystės, susipynė visos istorijos, ir tvarkingai užsibaigė. Tikrai labai gaila, nors baigėsi viskas ir labai gražiai. Pasiilgsiu herojų, tokių žmogiškai klystančių, darančių savus sprendimus, ir istorijos, kur herojaus veiksmai turi pasekmių. Smagu matyti, kaip viskas pasikeitė nuo pirmosios knygos. 10/10 šiai knygai, ir 9/10 visai serijai. Jei mėgstat high-fantasy, tai tikrai galiu rekomenduoti.

2017 m. spalio 11 d., trečiadienis

Laini Taylor - Strange The Dreamer [1]

Paprašiau rekomendacijos ir gavau Laini Taylor knygą "Strange The Dreamer" (Strange The Dreamer 1; ISBN 0316341681; 536p.; Goodreads). Jau senokai neskaičiau tokio mąsto high-fantasy knygos, su taip neįtikėtinai stipriai sukurtu pasauliu ir herojais jame. Dabar ir aš visiems rekomenduosiu.

Negailestingų dievų valdomoje šalyje įvyko didis karas. Žmonės sukilo prieš dievus, užlipo į jų bokštus, ir išžudė visus, pažymėtus tuo šlykščiu dievystės ženklu - mėlyna oda. Bet dievus pribaigti sunku. Jie priešinosi kiek galėjo ir net mirdami pasistengė palikti neužmirštamų pėdsakų. Pirmiausia jie pavogė dangų. Angelo formos bokštas iškleidė sparnus, ir uždengė jį. Tada paskleidė košmarus šešėlyje. Visi miegantys šventajame mieste sapnuoja baisybes apie virš jų lūmantį mirusių dievų bokštą. Ir galiausia, jie atėmė net pačios vietos vardą. Nuo šiol ši šalis žinoma tik kaip Rauda (weep), vardu, paliekančiu pelenų ir druskos skonį ant lūpų.

Lazlo Strange - našlaitis priimtas vienuolių. Jie rado jį sergantį, lietuje, net papilkusį nuo šalčio. Bet šiluma ir rūpestis vaiką gan greit atstatė, ir dabar jis žinomas Keistojo Svajotojo pravarde (Strange - keistas; Dreamer - svajotojas), mat leidžia dienas tarp knygų, istorijų, visaip mėgindama įrodyti, jog Rauda kažkada buvo tikra šalis, egzistavusi, ir valdyta dievų, o tada užmiršta dėl pikto burto, apėmusio visą pasaulį. Į jo teorijas niekas nekreipia per daug dėmesio. Žmonėms įdomiau jo teorijos apie alchemiją. Tad, kai į jo kraštą atvyko delegacija ieškanti naujų protų ir gudrių žmonių padėti Raudai, jis nė nedrįso svajoti, jog jiems gali prireikti jo - paprasto Svajotojo. Ką, be savo istorijų, jis gali jiems pasiūlyti?

Knyga tikrai, hm, didi. Ir ne tokia tamsi ir rūsti, kaip tarkim The Fifth Season, irgi kolosali knyga. Tikrai labai rekomenduoju visiems, kas mėgsta high fantasy žanrą. Aš kol kas duodu 10/10 ir labai lauksiu antros.

2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Lynn Flewelling - Casket of Souls [6]

Tęsiant tradiciją, turim dar vieną gerą Lynn Flewelling knygą, "Casket of Souls" (Nightrunner 6; ISBN 0345522303; 476p.; Goodreads), deja jau prieš paskutinę serijoje. Nors pavadinimai - pilni spoilerių, o ir iš autorės pusės nėra jokių pastangų išlaikyti įtampą, istorijos vis vien, savaip, geros. Jau dabar žinau, kad tikrai pasiilgsiu veikėjų.

Rhimenee žmones, spaudžiamus karo nepritekliaus, dar užgula ir keistas maras. Žmonės tiesiog krinta ten, kur stovėję, ir lieka miego komoje iki numiršta nuo bado, ar troškulio. Dėl šių simptomų liga vadinama Miegančiąja Mirtimi. Ji ištinka daugiausia varguolius, prašinėtojus, žmones, kurių, atrodo, nieks nepasiges. Niekas nežino iš kur ši liga, kas ją sukelia, ir net ar ji užkrečiama, ar ne. Ir, deja, ne daug kam rūpi nei aiškintis, nei iš vis apie tai kalbėti, iki kristi pradeda kilmingi, aukštuomenės žmonės.

Tuo tarpu mieste pamažėle suveši nauja teatro grupė. Visi juos myli, ir padeda, kuo tik gali, dovanomis, auksu. Juk teatras karo metu - prabanga ir šioks toks prasiblaškymas nuo baisios kasdienybės. Seregil su Alec irgi pasistengia įsilieti į minią fanų, tik kiek atsargiau. Juk, visgi, trupė čia pasirodė tik šiek tiek ankščiau už marą, ir patys pripažino gavę sprukti iš ankstesnių namų, dėl labai jau neaiškių priežasčių.

Taip, istorija nuspėjama vos ne nuo pirmų puslapių. Kaip tie filmai, kur rimtas aktorius vaidina menką rolę, o kažkur ten vyksta žmogžudystės. Miršta Rhimenee žmonės, knyga pavadinta "Sielų dėžute", ir į pagrindinių veikėjų gretas įsilieja dar keli svetimšaliai. Manau iš to jau iš kart aišku kas ir kaip žudo. Bet duodu 8/10, nes, kad ir kaip ten bebūtų, skaitosi lengvai, ir baigėsi gražiai, ir veikėjai malonūs skaityti.

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

Lynn Flewelling - The White Road [5]

Kažkaip, kuo toliau, tuo labiau nesuprantu, kodėl šios knygos pavadintos "Nightrunner" serija. Tas žodis, daugiau ar mažiau, reiškia naktinius darbus, nusikaltimus, tuos tylius. Lynn Flewelling knygose, "The White Road" (Nightrunner 5; ISBN 055359009X; 385p.; Goodreads) įskaitant, to tikrai mažai, bet labai daug visai kitokių, gerų, įdomių dalykų. Bet, rūpi turbūt tai tik man. Pakalbėkim geriau, kodėl ši knyga, po geros, vėl prastesnė.

Sebrahn, vaikas homunkulas, sukurtas iš Alec kraujo Plenimaros Alchemiko. Jis laikytas prastu, nepavykusiu gaminiu, tinkamu tik sukapoti gabalais, jei jo pirminė gydymo funkcija bus per prasta. Bet Sebrahn pasirodo beesantis kur kas unikalesnis, nei bet koks kitas jo tipo kūrinys. Taip pat ir kur kas pavojingesnis, bei naudingesnis. Jis buvo kurtas išgydyti vienam Seregil žmonių klano valdovui, mirštančiam nuo nepagydomos ligos (panašu į džiovą). Tačiau bėgdami iš nelaisvės, Seregil ir Alec, gal ne visai tiesiogiai, sugebėjo nužudyti Alchemiką, ir pasigrobę Alec pranašystės "Vaiką be motinos", paspruko su paskutine to klano valdovo viltimi.

Klano valdovas, kurio vardo niekaip neatsimenu, pasiryžęs bent knygas atgauti, tačiau jei pavyktu pričiupti ir Sebrahn, būtų dar geriau, mat laiko jam lieka vis mažiau, o jo klanas - pavojuje, be jo - žlugs. Taip jau išėjo, kad apie Sebrahn sužinojo ir Alec žmonės, tie paslaptingi atsiskyrėliai. Sebrahn sukūrusi magija priklauso jiems, ir jie nori ją atgauti, pageidautina - kartu su homunkulu. Jų nuožmios ir brutalios klanų taisyklės gąsdina mūsų protagonistų porą net labiau, nei visi Seregil žmonių klanai sudėjus kartu. Mat būtent šie fae žmonės yra priešiškiausiai nusiteikę prieš puskraujus, tokius, kaip Alec, ir nemato jokios prasmės leisti jam likti gyvam.

Žodžiu, juos dabar visi įmanomi elfai ar fėjos - medžioja dėl to alcheminio kūrinio. O tie du ten bando apsispręsti ar atiduoti Alec vaiku laikomą padarą tiems, kurie pažadės jo nenužudyti, ar ne. Kažkaip nemalonu buvo skaityti. Nors visur pabrėžiama, jog tai - ne vaikas, greičiau jau drakonas, atrodantis, kaip žmogus, bet visi Alec aplinkiniai jį laikė vaiku, ir todėl vis atrodė, jog jie apie kažkokį nenorimą vaiką vis - atiduodam, pasiliekam, labai sunku su juo, daug darbo... Nesupratau ir kas per velniava ten su Seregil seserims. Atrodo jos ne visos patenkintos nei jo sugrįžimais, nei jo išėjimais. Žodžiu, šiai duodu 6/10, gal kita jau bus vėl geresnė.

2017 m. liepos 26 d., trečiadienis

Lynn Flewelling - Shadows Return [4]

Tradicija su Nightrunner serija tęsiasi - jei praeita knyga buvo prasta, tai ši bus gera, ir atvirkščiai. Tad ketvirtoji Lynn Flewelling knyga serijoje, "Shadows Return" (Nightrunner 4; ISBN 0553590081; 522p.; Goodreads), žinoma, gera! Šioje ir veiksmo buvo daugiau, ir istorija pasakota sklandžiau, o dar ir alchemijos prisidėjo, tai iš vis, laimė.

Seregil ir Alec grįžta į Rhimenee su viltimi, jog neužilgo galės susikurti naują personą savo Rhimenee Katino darbeliams, mat šis, deja, turėjo "mirti", kitaip net tokie nepastabūs žmonės, kaip Rhimenee aukštuomenė, imtų įtarinėti: keista, kad Katinas grįžta tuo pat metu, kaip ir Lordas Segeril. Deja, ilgai jie ramybės neturėjo, mat vėjų nuotykiai gan greit juos įmetė į vergvaldžių rankas, kurie juos nugabeno į Plenimarą, ir pardavė į vergystę. Čia gi fėjų kraujas - labai vertinamas alchemijoje, ypač tokio reto tipo, kaip Alec.

Seregil tuo tarpu atsiduria savo buvusio meilužio, vyriškio kuris jį išdavė, ir per kurį jį ištrėmė - valioje. Vienintelis džiugesys jo širdyje yra faktas, jog išdavikas - irgi vergas, kad ir koks išaukštintas.

Tuo tarpu toliau pildosi pirmoje knygoje nugirstos pranašystės. Atėjo Alec eilė susidurti su likimu, ta jautriąja jo dalimi, dėl kurios jis dažnai pyksta, ir pats nesupranta kodėl - vaiko. Ši knyga tikrai daug geresnė, nei praeita. Plenimaras - kur kas įdomesnis, nei tos fėjų žemės. Čia jau priminė Anne Rice knygas Claiming Beauty, ar netgi C.S. Pacat Captive Prince trilogiją. Duodu 9/10, ir tikiuosi prie čia buvusių temų dar sugrįš.

2017 m. liepos 12 d., trečiadienis

N.K. Jemisin - The Fifth Season [1]

Ne visai žinojau ką imu, kai pasigriebiau N.K. Jemisin "Penktasis Sezonas" (The Fifth Season; The Broken Earth 1; ISBN 0316229296; 468p.; Goodreads), bet jau po pirmų poros skyrių nebegalėjau jos paleisti. Tokios kolosalios high-fantasy knygos, krintančios ir po mokslinės fantastikos skėčiu, dar neteko skaityti. Mistborn / Final Empire gal šiek tiek jai prilygsta pasauliu, bet tai ir viskas. Visa kita - neregėta, nematyta.

Tėvas Žemė pyksta ant tų mažų padarėlių, kurie trypia jo paviršių. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip yra, bet jo pykčio įrodymai - visur. Žemė nuolat keičiasi, paviršius dreba, veriasi, pasipila lava. Nuolatinis seisminis aktyvumas išmokė žmones gyventi kitaip, ir, greičiausia natūralios evoliucijos dėka, tarp jų ėmė rastis kitokių būtybių. Būtybių, kurios gali eiti per akmenį, lyg per vandenį. Ir būtybių, kurios gali nuraminti drebančią žemę, ar iš jos iškelti kalnus. Pastarieji gimsta tarp žmonių. Net ir kūdikis lopšyje gali numalšinti drebėjimą. Bet paaugęs - supykęs gali sunaikinti ištisus kaimus, ir iššaukti naują Sezoną. Tokie vaikai dažnai nužudomi iš baimės. Rečiau - atiduodami Sargams, kitokio tipo Orogenams, kurie nedvejodami vaikus pribaigs, jei šie nesugebės susivaldyti.

Damaya buvo viena iš tų laimingųjų, vaikas, kurį atidavė Sargui. Ją mokė, ja rūpinosi. Ir, kai jos galios, daugiau mažiau, buvo įvertintos - suvedė ją į porą su vienu iš aukščiausio lygio Orogenų. Jos - iš niekur atsiradusi galia, su jo labai atsargiai koreguota kraujo linija. Eksperimentui. Pažiūrėti, koks būtų jų vaikas. Bėda ta, jog jiedu vienas kitam nelabai patinka, o čia ne tik reikia mėginti pastoti, bet dar ir vykti į ilgą misiją, kurioje nuotykiai apvers ne tik jų gyvenimus, bet ir visos žmonijos.

Na, kaip ir sakiau, knyga tikrai nuostabi. Čia visko tiek daug, ir viskas - taip įdomu! Negaliu net aprašyti, reiktų kokių penkių lapų. Rimtai, jei mėgstat high-fantasy, tai imkit. Duodu 10/10, ir duočiau dar daugiau.

2017 m. liepos 2 d., sekmadienis

Lynn Flewelling - Traitor's Moon [3]

Lėto siužeto, ir rimtų įvykių jame tik prieš pat istorijos pabaigą tradicija tęsiasi ir trečioje Lynn Flewellin knygoje, "Traitor's Moon" ("Išdaviko Mėnulis"; Nightrunner 3; ISBN 0553577255; 540p.; Goodreads). Bet jau pripratau, ką ten, pripratau su prieš tai buvusia knyga. Kai pamėgsti herojus, ir jie tampa tavo rutinos dalimi, tai visas tas siužetas tampa antraeilis, nebe toks svarbus.

Karas už vartų. Skalos didžiausia viltis - Aurenan uostai, ir gal būt net jų kariai. Mirštanti karalienė duoda paskutinius įsakymus. Įpėdine taps vyriausia dukra. O jaunėlė keliaus į Aurenan, bene nemirtingų fėjų kraštą, ir mėgins išsiderėti pagalbos. Jos vyresnioji sesuo tam prieštarauja, dar princesei nepalikus namų, tačiau, kaip sustabdyti jau išjudintą planą? Ypač, kai su Klia keliauja ir Seregil. Jam atsivėrė durys namo, namo, iš kurių buvo ištremtas. Tad su spurdančia, neramia širdimi, jiedu su Alec iškeliauja su Klia į Aurenan, legendų kraštą.

Aurenan pilnas pulsuojančios magijos, miražų, apsireiškimų, vaiduoklių, dvasių, paslapčių, ir drakonų, kurie bando tave pakramtyti, jei pasirodai vertas tokios garbės. Vieninteliai tikrai erzinantys padarai ten buvo patys gyventojai, fae. Atleisk, Seregil, bet tavo žmonės tikri šikniai. Ilgų gyvenimų dėka jie išmoko niekur neskubėti, tad bet kokios derybos, kelionės, ir atsiprašant, vakaronės, užsitęsia per mėnesius. Garbė - įstatymas, bet visi už nugaros rezga planus, mat pagerinti savo klano gyvenimą, net jei tai visiškai sužlugdys ir sunaikins kitą - irgi savotiška garbė.

Gal ir gerai, kad nepadarė ten kažkokio Žiedų Valdovo miško, kur viskas gražu, magiška, ir teisinga. Vietoj to gavome žmones, kuriems tradicijos taip giliai sulindo į užpakalius, jog jau per gerkles lenda. Knygai galiu ramiai duoti 8/10, ir tikrai skaitysiu toliau, kad ir kaip ten būtų su to siužeto tempu.

2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

Kristin Cashore - Fire [2]

Neseniai perskaičiau pirmą Graceling Realm knygą, ir deja ji man nelabai patiko. Tik tiek, kad galėčiau paimti ir antrą. Ir dabar, kai jau perskaičiau Kristin Cashore "Fire" (Ugnis; ISBN 0803734611; 480p.; Goodreads), nežinau, kaip pasiimti trečią, ir prisiversti pabaigti trilogiją, mat ši man visai nepatiko.

Knygos veiksmas vyksta prieš Graceling knygą, už kalnų, kurie skiria Septynias Karalystes nuo šios vietos. Čia nėra Apdovanotųjų, bet yra monstrai. Monstrai, tai padarai, kurie yra tokie intensyvūs savo nuostabia išore, ir savo egzistencija, kad žmonės kartais savanoriškai išeina priešais plėšrius padarus, kad būtų suėsti. Jų buvimas, jų balsai, jų išorė - hipnotizuoja. Fire, Ugnis, yra moteris monstrė. Su ugnies spalvos plaukais, nežemišku grožiu, ir sugebėjimu įtakoti mintis, bei norus: ji geidžiamiausia moteris bet kur, kur įžengia, ir pats geidžiamiausias ginklas.

Vis augant karo grėsmei, Ugnies miesto valdovui, jos mylimam draugui, reikia pagalbos ieškant sąjungininkų. Kad jų surasti, pirmiausia reikia žinoti iš kur visi tie šnipai. O, kad tai sužinoti, užtenka turėti Ugnies galių: įlysti į jų galvą, ir įtikinti juos, jog jie labai nori pasipasakoti. Deja Ugnis ne taip lengvai įkalbama padėti, mat šią galią jai, nori nenori, tenka naudoti nuolatos, vien tam, kad nebūtų užpulta, sužalota, išprievartauta, ir nužudyta. Mat jei monstras vilkas tenorės ją suėsti, tai paprasti žmonės, ypač žmonių vyrai, kurie stokoja valios, išsireiškia kur kas žiauresniais pažadais apie tai kas bus prieš, ir po to, kai jie sugebės iki jos prisikasti.

Knyga labai nemaloni skaityti. Pradedant tuo, kad autorė tikrai mielai ir plačiai pasakoja apie žmones, kurie iš niekur nieko atbėga su peiliais rankose, bandydami užmušti Ugnį, ir jų žodžių poveikį jai, nuolatines ašaras iš širdgėlą, kad ji tokia nuostabi. Baigiant jos nuolatiniu verkimu dėl to, kad negali turėti vaikų, kurių labai nori. Kur nepasisuksi - išdavystės, žiaurumai, užgauliojimai, ir jokio veiksmo. Jie ilgai keliauja iš vietos į vietą. Ilgai toje vietoje tūno, nes reikia savaičių, kad įkalbėtų Ugnį padėti ten, kur ją vedėsi būtent tam, kad padėtų, kur ji PRAŠĖSI, argumentuodama, jog galėtų padėti. Tada dar savaitės kitos, kad ji ką nors iš tų reikiamų žmonių išpeštų, mat ji žinoma nenori naudotis galiomis, ir bando juos paveikti vien savo buvimu viename kambaryje. Vienintelė tikrai įdomesnė dalis knygoje buvo monstrai, ir faktas, jog knyga yra bene priešistorė anoje knygoje dominavusiam karaliui Lekui. Tad po viso šio vargo duodu 4/10, ir žiūrėsim, kaip ten bus su trečia.

2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Kristin Cashore - Graceling [1]

Kažkada, jau tikrai senokai, sekiau YouTube vloggerę Katers17 (dabar KateInRealLife). Visada mėgau skaitančius žmones, ir dar labiau mėgau tą knygų sukeliamą chaosą. Jei neklystu, tai Kristin Cashore "Graceling" (Graceling Realm 1; ISBN 015206396X; 471p.; Goodreads) ji skaitė prieš Bado Žaidynes, ir tai buvo viena iš pirmųjų knygų, kurias prisidėjau į "perskaityti" (to-read) sąrašą Goodread'uose. Ir dabar, po milijono metų, pagaliau griebiau ir perskaičiau. Ką ten, netgi fizinę kopiją turiu...

Graced, kas spėju verstųsi, kaip "apdovanotieji", nėra labai mėgiami, ar mylimi. Dvi skirtingų spalvų akys reiškia, kad net jei tavo dovana tėra nuostabūs pyragai - tave stengsis nukišti ten, kur būsi nematomas, ir niekam dėl tavo akių plaukai nesišiauš. Žinoma, yra ir tokių, kurių dovanos rimtos, klastingos, ar net žiaurios. Katsa, moraliniu pavadėliu laikoma paties karaliaus, buvo apdovanota žudymu. Jo įsakymu ji kankina, luošina, ir pribaiginėja tuos, kurie kuo nors neįtiko karaliui. Net jei jie kaltę išpirko, jo ego lems įsakymą, ir jai beliks paklusti, nes ji - tik įrankis, ir turėtų jaustis pagerbta, jog dirba pačiai savo karalystės galvai. Tad net labiausiai nekęsdama savęs dėl to, ką turi daryti, ji nusijuokia į princo Po veidą, kai šis paklausia: o jeigu tiesiog, na, nepaklustum? Jam prireiktų armijos, kad ją sutramdytų, tad iš tiesų, ko ji bijo?

Tuo tarpu, kitoje karalystėje vyksta keisti dalykai. Legendomis apipintas karalius, mylimas našlaitis be vienos akies, kuriam karališkoji šeima, neturėjusi savų vaikų, paliko karalystę, pagarsėjęs savo gerumu ir meile visiems nuskriaustiems, pakliūva į Po akiratį. To karaliaus valdose vyksta be galo keisti dalykai, pradedant begaliniais kiekiais sužalotų gyvūnų, ir nuo nepaaiškinamų ligų mirštančių vaikų, ir baigiant keistu jo subjektų elgesiu, jų nesuvokiamu noru jį ginti ir užtarti...

Knyga turi labai įdomų konceptą. Apdovanotieji turi skirtingų spalvų akis, o ir jų dovanos tokios įvairios, kad būtų buvę galima dar daug prikurti. Bet pati istorija pasirodė, na, tokia šiek tiek prėskoka. Kažko trūko, kažkur praslydo paviršiumi, į kažką - niekas nereagavo. Veikėjai įdomūs, mintis irgi, tai mielai paskaitysiu daugiau, bet kol kas duodu tik 7/10, daugiau nėra už ką. Tik dar kartą pabrėšiu, kad idėja gera, ir verta laiko.

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

V.E. Schwab - A Conjuring of Light [3]

Taip tad baigėsi mano kelionė po Londonus. Taip gražiai užbaigtos knygos, kaip ši V.E. Schwab "A Conjuring of Light" (Shades of Magic 3' ISBN 0765387468; 624p.; Goodreads) dar turbūt neteko skaityti. Kai kurie dalykai taip ir nebuvo aptarti, ir, kadangi buvo laikyti neapkalbėtinais - tai atrodė natūralu. Kiti - gavo visus taškus ant -i. Kaip ir praeitą kartą, įspėju, bus spoilerių, skaitykit, tik jei skaitėt praeitą knygą.

Turbūt esate ir jūs pagalvoję apie tą konceptą, kai Dirbtinis Intelektas ima save suvokti, ir kokios gali būti to pasekmės. Mūsų "pilkajame" pasaulyje, nors ir ne Londone, šis konceptas yra turbūt pats įdomiausias, ir knygas apie tai vadiname moksline fantastika, o ne tik ten, kažkokia fantastika. Panašiai ir raudonajame pasaulyje, Kell pasaulyje, jo Londone. Tik vietoje kompiuterių, ten - magija.

Kažkur, kažkaip, kažkada, kažkokie kerai įgavo sąmonę ir ėmė save suvokti už burtininko valios. Ar tai įvyko per klaidą, ar dėl garbinimo dabar sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, šis padaras, save laikantis dievu, naikina Kell Londoną, bandydamas kuo plačiau užmesti savo įtakos tinklą, pavergti kuo daugiau gyvųjų, ir išsunkti iš jų viską, kas įmanoma, kaip iš asmeninės armijos, ar savomis kojomis ateinančio molio kitokio pasaulio statyboms.

Kell užsibrėžęs šį padarą sustabdyti, arba mirti bandant, o kelios galvos visada geriau nei viena, ar netgi dvi. Tad Alucard, Lila, jis pats, ir jo kalinys patraukia į labai skubią kelionę atviron jūron, kur esama turbūt juodžiausios iš juodųjų rinkų. Jei kažko nori, jie turbūt turi. Jei kažko reikia, turbūt pavyks ką nors išsiderėti. Tuo tarpu Rhy belieka bandyti išsaugoti Londoną esant pačioje jo širdyje, vien su pažadu, kad nekrės šunybių, galinčių lemti jo gyvybę, iki Kell grįš. Deja, lengviau pasakyti, nei padaryti, ypač, kai grėsmė kyla ne tik iš monstro lauke, bet ir išdavikų viduje.

Patiko man, kad po juodąjį Londoną nieks nesišlaistė, ir tas mitas beveik pilnai ir liko mitu. Patiko ir pabaiga, nes vienaip ar kitaip, viskas išsisprendė. Patiko ir, kad pabaiga tokia, na, nors tvirta, bet ne solidi. Jei prireiktų, galėtų būti ir ketvirta knyga, bet jei nebus, tai viskas užbaigta, ir skaitytojo dūšioj ramu. Duodu 10/10 ir kai netingėsiu, visą trilogiją padėsiu prie mėgiamiausių. Labai rekomenduoju geros fantastikos (fantasy) mylėtojams, unikali istorija.

2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

V.E. Schwab - A Gathering of Shadows [2]

Supratau, kad neaprašiau dar šitos tik tada, kai beveik baigiau trečią. Taisau klaidą, leiskit papasakot kokia nuostabi buvo ir ši V.E. Schwab trilogijos Shades of Magic knyga "A Gathering of Shadows" (ISBN 0765376474; 512p.; Goodreads). Tik įspėju, jei neskaitėte pirmos, tai kaip ir knygų anotacijose - čia irgi bus spoilerių pirmai knygai.

Kell ir Rhy jungia magiškas ryšys, kuriuo Kell užtikrino savo brolio išgyvenimą. Ir per tą ryšį vis daugiau prateka. Iš pradžių tik skausmai, mat jei mirs vienas, mirs ir kitas, tad nenuostabu - jei dursi vienam, skaudės ir kitam. Bet kuo ilgiau jie taip supančioti, tuo geriau abu jaučia ir vienas kito vidines būsenas, ir tai - varo iš proto. Rhy, negalėdamas to daugiau pakęsti apsisprendžia: brolis turės dalyvauti magiškų kovų turnyre, ir nuleisti bent šiek tiek magiško garo, kol jie vienas kito nepasmaugė. Žinoma, turint galvoje, kad jis - galingiausias žinomas burtininkas pasaulyje, teks tai padaryti slapta...

Delilah Bard pastatė ausis, kai kapitonas Alukardas, po ilgų mėnesių jūroje ir svetimuose krantuose, pasuko laivą namų, Londono link. Jis planuoja dalyvauti magiškų kovų turnyre, o Lila, kaip tyč, ką tik atrado turinti magiškų sugebėjimų...

Tuo tarpu baltajame Londone, tame išsunktame, vyksta neįmanomi dalykai. Į sostą sėdo legendinis herojus, legendinis karalius, kuris anot pasakų vaikams - sugrąžins į šį Londoną magiją, ir viskas bus, kaip seniau.

Negaliu nustot žavėtis herojais, ir kokie jie skirtingi. Būna, kad ir kaip ten kokį nors mėgsti, bet jauti, jog to veikėjo tikslas - paklausti pirminio visų tų reikiamų klausimų, ir pakliūti į visas tas atitinkamas bėdas. Čia gi to nėra, visi veikia savarankiškai ir galai žino, kas ten juos sutempia kartu. Patinka man ir, kad Kell su Rhy, tokie panašūs ir tokie skirtingi. Paprastai tas burtininkas būna tylus ramus knygų krimtikas. Čia gi lauk antausio, jei išvedei iš kantrybės, kurios, dievaži, daug tikrai nėra. Lila irgi, turbūt žaviausia moteris, kokią kada radau knygose. Duodu dar 10/10, ir greit bus apie trečią.

2017 m. sausio 28 d., šeštadienis

Lynn Flewelling - Luck in the Shadows



Lynn Flewelling
knyga "Luck in Shadows" arba "Sėkmė Šešėliuose" (Nightrunner 1; ISBN 0553575422; 479p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur temos ir veiksmas atrodo tiesiog idealūs, bet atskirti vienas nuo kito ilgais, bereikalingais aprašymais ir kitais veiksmais. Tai, greičiausia, yra daugumos high-fantasy knygų turimas trūkumas. Mat, kaip gi lengviau supažindinti skaitytoją su magiškai pastatytu miestu, jei ne išmesti herojų į priverstinį pasivaikščiojimą jame, tarkim, išbandant naujai perkamą arklį, kur veikėjas sutiks kitus, vienkartinius, asmenis.

Seregil - lygių neturintis plėšikas. Persirengimų meistras su šiokiu tokiu pusėtinai apgailėtinu talentu magijai. Alec, tuo tarpu, tėra tik vargšas našlaitis medžiotojas. Pagaliau sugautas brakonieriaujant ir įmestas į požemius jis randa sėkmę šešėliuose (šis posakis kartojamas gan dažnai, tęstinumas man visada priimtinas), mat Seregil, bėgdamas iš tos pačios skylės, kartu prigriebia ir jį. Laimingas ištrūkęs, Alec nesitikėjo toliau sekusių nuotykių, kelionės į magišką miestą, pažinties su burtininkais ir mitinėmis būtybėmis, bei tokios gausybės pavojų.

Viename iš darbų, Alec - pirmajame, Seregil nukniaukia magišką artefaktą iš be galo pikto (lyg ir) burtininko. Deja, savo jėgas jis pervertino, mat artefaktas greitai ima nuodyti jo gyvenimą ir kraują. Seregil, persekiojamas keistų vizijų, ima nerimauti, ar spės grįžti pas savo mokytoją, iki tos vizijos privers jį iki nebevaldomo kraujo ar savos mirties troškulio. Alec nerimauja nei kiek ne mažiau, mat be Seregil šioj svetimoj žemėj jis daugiau nieko neturi.

Alec istorija tikrai be galo maloni skaityti. Toks paprastas vaikis ir staiga visos smagiausios svajonės - išsipildo. Juk visi turbūt esam pasvajoję apie keliones, nuotykius, įdomius žmones. Ir Seregil - ne standartinis herojus blizgančiais šarvais. Jei ne ilgi pilstymai iš tuščio į kiaurą, kai skiriamas ilgas skyrius aprašyti į kokius gyvūnus virto kuris herojus - knyga būtų ideali. Duosiu 8/10, ir imu skaityti kitą, mat knyga per daug jauki, kad mesčiau seriją vien dėl tempiamos gumos.

Ačiū Įkvėpimo Šaltiniui už rekomendaciją!

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

C.S. Pacat - Captive Prince: Kings Rising [3]

Stengiausi skaityt lėtai, po mažai, bet baigėsi ir nors tu ką. C.S. Pacat Captive Prince trilogijos paskutinę knygą "Kings Rising" (ISBN 174348495X; 385p.; Goodreads) baigiau vakar, 4h ryto, ir dar ilgą valandžiukę galvojau, kaip reikės viską aprašyti, ir ar turėčiau parašyti dar vieną, papildomą įrašą visų trijų knygų verdiktui. Po to dar galvojau, ką gi visgi reiškia žodis "verdiktas"... Žemiau gali būti spoilerių, tad nenorintiems skaityti: knygos tapo mano visų laikų mėgstamiausiomis. Jokių didelių aukų, kad būtum su tuo, su kuo nori būti (tarkim, Morganos Kryžiuje ten tos meilės seilės su vampyru baigėsi tuo, kad jam teko tapti žmogumi; filmuose dažnai vienas ar kitas poros dalyvis nevyksta į koledžą ir panašiai, kad liktų pora, ir t.t.), klastingos politinės kovos, kuriose išverstakailiai tuos kailius dar intensyviau išvertinėja į kitas spalvas, ir tie idealūs visų mazgų atmazgiojimai: nenuspėti istorijos posūkiai, paviršiun iškilusios tiesos ir priežastys...

Tiek Verės, tiek ir Akielos sostai užimti uzurpatorių, abu tikrieji paveldėtojai - maišomi su purvais. Abu jie turi per mažai, kad dar ką nors prarastų, tad atrodo logiška sujungti pajėgas ir stoti į bendrą kovą dėl savo karalysčių. Galų gale, juk aplink Kastor, Damiano brolį, stovi būtent Regento, dabar jau Verės Karaliaus žmonės. Jo planai padėjo pražudyti Damiano tėvą, ir gal būt - daug kitų, stovėjusių tarp jo ir Verės sosto. Mano priešo priešas...

Damianos apkaltinamas savo tėvo nužudymu, Laurent - karalystės išdavyste. Regento žmonės - visur, ir kėslai seka kėslus. Kyroi nenori padėti Verės princui, ir abejoja savuoju, tad suvienyti dvi tokias skirtingas armijas pasirodo gali būti daug sunkiau, nei atrodo, t.y. net turint bendrą priešą. Akielos Kyroi, žiūrėdami į Laurent, mato jaunuolį, kuris laikė jų princą vergu, padarė iš jo savo meilužį, nuplakė jį beveik iki mirties, ir dar gi reikalauja Delpha miesto, taip sunkiai laimėto. Net ir Damianos suvokia, kad Laurent turi savo planų, ir jie nebus atskleisti, iki bus įvykdyti, tad savo žmonių atsargumą supranta. Bėda ta, kad jam be galo patinka šalia turėti tą šviesiaplaukį Verės princą ir jei tektų rinktis tarp savo karalystės, ar jo...

Graži knyga. Be galo patiko, kad istorijos posūkiai neturėjo jokių užuominų, tad ir nuspėti nebuvo iš ko. Per visas tris knygas persipynusios šalutinių herojų istorijos pasirodė esančios pačiomis reikšmingiausiomis. Patiko politinė pusė, valdžia prieš teisėtumą, atsargūs žingsniai karo lauke, neįtikėtinos pastangos išsaugoti gyvastį ir herojų charakterių išlaikymas. Pokyčiai, žinoma, yra. Laurent ir Damianos kovojo vienas prieš kitą, vienas šalia kito, ir vienas už kitą, bet jų abiejų esmės išliko tokios pačios, ar bent jau knyga užbaigta, prieš įvykstant pokyčiams. Viskas labai gerai ir tvarkingai užraukta, ir nors mielai paskaityčiau dar vieną tęsinį - gyventi jau galima ir be jo. Knygai duodu 10-10, dedu prie mėgiamiausių, ir manau, visgi, parašysiu tą verdiktą visoms trims.

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

C.S. Pacat - Captive Prince: Prince's Gambit [2]

Šitos knygos man buvo būtent tai, ko skaitant visada ieškodavau. Sunkus nuspėjamumas, siurprizai, posūkiai, politika be ilgų išvedžiojimų, istorijos glaustumas, kur jau tikrai nieko neišimsi, jokių ilgų išvedžiojimų, monologų, pamąstymų, ir preliudijų į tai, ir apie tai, ką reikės padaryti. Daug kas, netgi, liko visiškai nuslėpta, su pačiomis menkiausiomis nuorodėlėmis į tai kas bus...
Žodžiu, skaitydavau nuo antros valandos nakties, iki maždaug keturių. Nuo keturių jau liepdavau sau dėt ją pagaliau ant lentynos prie lovos ir miegot, bet kur tau... Tada dar ilgokai niekaip negalėjau prisiverst pradėt aprašinėt. Iki galiausiai, įkišau nosį į trečią knygą... Taigi, C.S. Pacat ir jos Captive Prince trilogijos antroji knyga: Prince's Gambit (ISBM 0425274276; 216p.; Goodreads).

Regentas kursto karą su Akielos, ir vienintelis žmogus galintis jį sustabdyti: Verės princas, Laurent. Damen, savo šalies labui, pasiryžta prie jo prisidėti, ir prireikus, ginti savo paties gyvybės kaina šiame žiauriame žaidime dėl Verės sosto. Tai, žinoma, būtų kur kas lengviau padaryti, jei Regentas nebūtų jo prispaudęs vykti į pasienį, atlikti karinės pareigos. Kiekvienas žingsnis ten link - pasikėsinimas sužaloti, ar nužudyti, ir kiekviena pergalė prieš tai - pažadas, jog jie žengė arčiau kažko baisesnio ir žiauresnio. O ir pats Laurent ne toks asmuo, kurį galima lengvai prižiūrėti. Jo nepasitikėjimas kitais - pagrįstas. Tad, kai jis tyliai sau planuoja žingsnius, Damen belieka stengtis neatsilikti. Čia juos sučiumpa ir bando nužudyti, čia jau kažkas gelbsti, žingsnis ir pergalė Regentui, žingsnis ir pergalė Laurent.

Kitoje šios karo palapinės pusėje Laurent plėšomas tarp dviejų ugnių. Atrodo, jog vieninteliai žmonės, kuriais jis gali pasitikėti, yra tie, kurie atvirai pasisakė esą jo priešai. Kaip, kad tas Akielos vergas, miegantis ant savo pagalvių paletės. Jis pasiryžta žengti drastišką žingsnį, ir paprašyti pagalbos iš netikėčiausio šaltinio...

Nebuvo nė lapo, kuriame būtų buvę nuobodu. Skaičiau ir graužiausi, kad negaliu sustot, ir pasilikt daugiau rytojui. Tad galiu duot tik 10-10, mat, po galais, jau pradėjau trečią...

2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Brandon Sanderson - The Final Empire [Mistborn #1]

Pirmiausia tai, pažiūrėkit, koks gražus viršelis! Tikiuosi, kada galėsiu juos įsigyti. Paprastai mėgstu minimalizmą, bet čia - gero meno pavyzdys.

High-fantasy labai mėgstu, todėl nesmagu suprasti, jog labai retai jai turiu laiko, ir pripažinti, kad ne tiek ir daug jos tekę perskaityti. Laimei, vis gelbsti knygų klubas, paskaitau, ko šiaip neskaityčiau. Šį kartą tai buvo Brandon Sanderson "Mistborn: The Final Empire" (Mistborn #1; ISBN 076531178X; 541p.; Goodreads), kuri nenuvylė ir paliko labai gerą įspūdį.

Dieną iš dangaus vis krinta pelenai, viską sutepantys tamsiomis, juodomis ir pilkomis dėmėmis, kurias skaa vos spėja valyti ir plauti. Tuo tarpu naktį tą bjaurų dangų paslepia kai kas baisesnio: tirštas, tyvuliuojantis, sūkuriuojantis rūkas. Toks gilus ir neperregimas, šaltas ir drėgnas, jog į jį joks sveiko proto skaa nedrįstu eiti. Juk jis slepia pabaisas, Gimusius iš Rūko (mistborn), Rūko Šmėklas (mistwraith) ir dar galai žino ką. Ir jei buvai toks kvailas, kad išėjai į rūką, tavęs greičiausia nebeįleis namo. Kas ten žino, gal tu esi ta pati Rūko Šmėkla, vilkinti žmogaus kūną. O gal esi kilmingas Alomanseris (Allomancer, arba Mistborn), ir atėjai tik tam, kad išsivestum jų dukrą, ar juos pačius nužudytum savo malonumui. Tas rūkas niekad nieko gero nežada...

Šis pasaulis pilnas unikalios magijos: vieni gali praryti metalus ir juos deginti, gaudami galių stumti arba traukti, paveikti emocijas, arba sustiprėti. Kiti į metalus gali talpinti prisiminimus, savo jėgą, jaunystę. Rūke iš ties esama keistų būtybių, iš dangaus iš tiesų krinta pelenai, o žmones, visas rases be išimties, valdo eilinis žmogus, kažkada tapęs Dievu. Ką jau bekalbėti, apie paprastesnes keistenybes, legendas, paslaptis, prarastas žinias, ir būtybes, kurių neturėtų būti, kaip kad Inkvizitoriai, su metalo strypais vietoje akių.

Knyga labai įdomi. Pagrindinis herojus neįsimyli herojės. Jis ne kažkoks ypatingai galingas ar talentingas, bet moka rasti reikiamas savybes kituose. Jie visi gyvena viename mieste su dievu. Ir bando jį nuversti... Herojė, Vin, nėra užsispyrusi Merė Sju, ji mokosi, prisitaiko, ir netgi pamėgsta maudynes su kvepiančiais muilais, bei sukneles. O aplink juos esantys žmonės turi ir savo gyvenimus. Žodžiu, knyga labai unikali, ir man be galo patiko. Labai gaila vieno ar dviejų istorijos posūkių, bet ką padarysi, buvo verta. Knygai duodu stiprų ir pilną 10-10, mat nėr čia ko, per retai aš tokių gaunu.

2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

David Gaider - The Calling [Dragon Age 2#]

Pagaliau gavau progą paskaityti ir antrą Dragon Age knygą, antrą, šį kart daug artimesnę priešistorę pirmam žaidimui - Dragon Age: Origins, David Gaider "The Calling" (ISBN 0765324091; 444p.; Goodreads). Kol kas abi knygos pasirodė labai paprastos, bet pilnos įdomių, spragas iš žaidimų užpildančių dalykų. Tie, kas žaidimų nežaidėte - nebėda, jas galima ir, kaip tiesiog fantastikos knygas sau suskaityt, ir daug neprarast. Esmę tikrai suprasit, ir kas tas Dragon Age žinosit.

The Chant of Light (Šviesos Giesmė) pasakoja apie Tevintero magus, Magistrus, kurie įžengė į Fade (sapnų ir dvasių pasaulis, kai užmiegame - patenkame ten, kai mirštame - pro ten keliaujame kitur, burtininkus ten nuolatos suvilioti bando demonai, ir jei jiems pavyktu, jie galėtų įžengti į žmonių pasaulį burtininko kūne) fiziniuose savo kūnuose. Jie atvėrė Aukso Miesto (rojaus ekvivalentas) vartus, žengė per pilies koridorius, ir rado Kūrėjo (Maker) sostą - tuščią. Jų arogancija sutepė visa ką aplink, kol galiausiai Aukso Miestas tapo Juoduoju Miestu (Black City, nuo to momento prarastojo rojaus ekvivalentas), ir nuo šiol ten net sapnuose bijoma įžengti. Patys Magistrai buvo ištremti, gilyn į požemius, toliau nei bet kokie Gilieji Keliai (Deep Roads), kada nors išrausti nykštukų, kur jie virto pirmaisiais Darkspawn'ais. Čia savo korupcija naikino viską, ir kūrė tokius pačius kaip jie. Vedami tik vieno, paskutinio jiems likusio instinkto, jie rausiasi pro tunelius, kartais išlipdami net į paviršių, ieškodami belaikės Dainos ištakų, vienintelės jų protus pasiekiančios šviesos, dainuojamos Senųjų Dievų, miegančių giliai po žeme. Radę, būdami tik bevaliais padarais, jie negali atsispirti impulsui, ir tuos dievus sutepa ta pačia tamsa. Ir tokiam Suteptam Dievui pabudus, grėsmė kyla visai egzistuojančiai gyvasčiai, nes prasideda, tai, ką Grey Wardens (Pilkieji Sargai) vadina "Blight", kai darkspawn's kylą į paviršių, vedami Arkdemono (Archedemon, to sutepto dievo), siekdami jį užimti ir sunaikinti.

Grey Wardens, gal todėl ir Grey - pilki, mat stovi tarp paprastų žmonių ir tų demonų. Ritualas juos užkrečia ta pačia tamsa, kas leidžia jiems tiek jausti, kur tie padarai yra, tiek ir juos nugalėti. Kai tamsa juos apima per stipriai, jie ima girdėti tą pačią Dainą, kurią girdi ir Darkspawn. Tada, kad išvengtų tokio baisaus likimo, kaip virtimas demonu, jie išeiną į Giliuosius Kelius, seniai nykštukų apleistus, kur iki mirties kovoja, stengdamiesi su savimi anapilin pasiimti kuo daugiau šių prakeiktų būtybių. Visas šis procesas ir vadinamas Šauksmu - The Calling.

Genevive brolis, nors jau kažin kiek laiko praleidęs požemiuose, vis dar gyvas, kas jai kelia siaubą. Jos brolis turėjo retą dovaną jausti, kur yra Senieji Dievai. Ir nors Darkspawn įkaitų neima - kažkas ten vis vien vyksta, ji tai tiesiog žino. Didžiausia bėda dabar ne įkalbėti kitus Wardens keliauti su ja ieškoti jos brolio, o rasti, kas juos ten nuvestų. Mat esama tik dviejų žmonių, kurie galėtų tai padaryti, ir vienas jų: pats Fereldeno karalius, Maric Theirin. Sekantis pasirinkimas, ne ką geresnis, mat jis - Maric'o dešinioji ranka, Warden'ų nemėgstantis Loghain Mac Tir.

Knyga tikrai lėta, to neneigsiu. Daug ėjimo ir pažindinimosi. Daug veiksmo iš geriausių Origins žaidimo detalių, tarsi sustumtų į vieną, tad net drįsčiau rekomenduoti knygą skaityti jau po žaidimų. Bet neįdomu tikrai nebuvo. Gaila tik vieno, kad tai turbūt paskutinė Dragon Age knyga, kurioje dieną išgelbsti Loghain ir Maric. Tie du tokie sakyčiau nemirtingi. Knygai duosiu 8/10, daugiau negaliu, o mažiau - nenoriu.

Faktai tiems, kas jau žaidė žaidimą, ir nežino ar skaityti:
1. Susipažinsit, su Alister'io mama.
2. Susipažinsit su Architektu.
3. Turbūt imsit nemėgti Orlais taip pat, kaip Loghain.

2015 m. gegužės 11 d., pirmadienis

George R.R. Martin - Varnų Puota



  Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.
"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.
  Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...
  Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...