Rodomi pranešimai su žymėmis Eridanas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Eridanas. Rodyti visus pranešimus

2023 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

knygos apžvalga | Glen Cook "Niūrūs Laikai" | Juodoji Gvardija 6

Autoriai: Glen Cook
Pavadinimas: Niūrūs Laikai
Serija: Juodoji Gvardija 6
Žanras: Tamsioji Fantastika; Karinis Romanas
Psl.: 316
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Sekanti knyga Glen Cook Juodosios Gvardijos serijoje, "Niūrūs Laikai", stipriai skyrėsi nuo visų buvusių prieš tai. Sudėtingesnė ir kur kas aiškiau nubrėžianti bent abstrakčias linijas link kur šios senosios Gvardijos istorija slinksis toliau.

Apie Knygą: Murgenas - prakeiktas be įspėjimo palikti savo kūną ir stebėti įvairiais laikais vykstančias scenas. Dalykus kurie buvo, net jei jis pats jų nematė. Dalykus kurie vyksta. Ir dalykus, kurie dar tik bus. Ateitis gero daug nežada. Neįsivaizduojamos galios - bunda ir ima bruzdėti, dievai, prieš kuriuos dabartiniai - teatrodo kvailais vaikais. Ir Kranklio likimas, taip... Bet, pirmiausia reikia išgyventi čia ir dabar, nes ir be vizijų apie ateitį - situacija darosi įtempta, įsikūrus tarp priešų, be kelio pirmyn ir be išeities atgal.

Mano Nuomonė: Knyga tikrai kur kas įdomesnė nei prieš tai buvusi, nepaisant to, jog mane labai nervina šokinėjimai laiku. Beveik tiek pat, kiek labai ilgos scenos apie nieką, kurios visiškai nieko neprideda istorijai. Ir nekalbu apie tiesiog jaukias scenas, nieko tokiose blogo, bet čia gi tiesiog vat, kažkas vyksta, įvyksta ir tai daugiau nebepaliečiama, nors tą sekundę turėjo būti labai aktualios naujienos. Bet, visa tai atsijojus, ta pagrindinė istorijos linija - tikrai įdomi. O ir autorius rašo puikiai, tai nepaisant bereikalingų sukomplikavimų - lengvai skaitosi ir išlieka suprantama, kur net su mano semegenim nereikia bijot pamesti giją.

Stiprus 3/5.



2023 m. rugsėjo 6 d., trečiadienis

knygos apžvalga | Glen Cook "Plieniniai Sapnai" | Juodoji Gvardija 5

Autoriui: Glen Cook
Pavadinimas: Plieniniai Sapnai
Serija: Juodoji Gvardija 5
Žanras: Tamsioji Fantastika; Karinis Romanas
Psl.: 346
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Labai jau keistai skaitosi ta Glen Cook Juodosios Gvardijos serija. Pabaigiau "Plieninius Sapnus" ir, nu, gera, tikrai gera. Bet tas visas nelemtas foreshadowing, nu taip nuspėjama, kad vidury knygos galėjau mest ir nupasakot tiesiog, kas bus toliau.

Apie Knygą: Valdovė išgyveno ir yra pasiryžusi Šešėlių Šeimininkams atrašyti tokių velnių, atriekti tokio keršto, kokio jie dar niekad net nesapnavo. Už save ir už savo mylimą Gvardiją. Bet, kad tai padaryti, reikia pasekėjų, šalininkų, ginkluotų karių. Būtų gerai, kad dar ir kompetentingų. Tad, Valdovė imasi darbo, kol priešai nesusekė jos dar tokios silpnos.

Mano Nuomonė: Puikus rašymas, labai gerai rutuliojami veikėjai, dėl kurių nuoširdžiai nerimavau ir džiaugiausi. Bet apsakyt negaliu, kaip sunku skaityti, kai akivaizdūs dalykai pateikiami, kaip "o va čia paslaptis". Skaitytojo teksto suvokimas ar bent nuovokumas - nuvertinami, o pačios istorijos kablys - išsilygina taip, kad jau nebekabina, kad ir kaip norėtųsi .

2/5, bet skaitysiu toliau. Reikia pabaigti, klasika visgi.



2021 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

knygos apžvalga | Dan Abnett "Inkvizitorius: Ateivių kryžius" | Eisenhorn 1

Autoriai: Dan Abnett
Pavadinimas: Inkvizitorius: Ateivių Kryžius
Serija: Eisenhorn 1
Žanras: Kosminė Opera; 40k
Psl.: 320
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Kokia neįprasta istorija. Perskaičiau Dan Abnett knygą "Inkvizitorius: Ateivių Kryžius" pirmą Eisenhorn serijoje, kuri yra tik nedidelė dalis Warhammer 40,000 visatoje ir turiu pripažinti, kad nieko panašaus man dar neteko skaityti.

Apie Knygą: Inkvizitorius Eisenhorn kantriai persekiojo savo priešą iki pat tos nelemtos, ledu ir tamsa apkaustytos planetos. Pergalę apkartino gausybė mirčių, bei supratimas, jog jo priešininkas tebuvo nedidelė dalis kur kas didesnio, Chaosui pavaldaus mechanizmo. Belieka skubiai sekti gija, kol ši dar neatšalo ir viltis, jog dar ne per vėlu sustabdyti grėsmę.

Mano Nuomonė: Knyga labai gerai parašyta, tad jei norite šiek tiek pasipildyti anglų kalbos žodyną, tikrai rekomenduoju ją skaityti originalo kalba. Istorija įdomi, gerai išdėliota, pilna labai plačios ir geros mitologijos, istorijos. Kaip jau ir minėjau, nieko panašaus neteko skaityti. Bet po kelionės klausantis inkvizitoriaus, jo šuolių tarp žavių ir atšiaurių planetų, pažinčių su keistais žmonėmis, ekstremalių kovų, vis artėjant prie Chaoso, to neįsivaizduojamo, protą pavergiančio ir į beprotystę privedančio... Taip, manau tęsim.

Labai rekomenduoju. 5/5.

2020 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

knygos apžvalga | Glen Cook "Ilgėjantys Šešėliai" | Juodoji Gvardija 2


Autoriai: Glen Cook
Pavadinimas: Ilgėjantys Šešėliai
Serija: Juodoji Gvardija 2
Žanras: Tamsioji Fantastika;
Psl.: 226
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Nu va, čia tai suprantu, gera tamsioji fantastika. Perskaičiau Glen Cook knygą "Ilgėjantys Šešėliai", antrą Juodosios gvardijos serijoje. Tokia lyg ir paprasta buvo, bet viskas labai gerai susirišo ir niekad nebuvo nuobodu.

Apie Knygą: Varnas bėgo taip toli, kaip galėjo, vis saugodamas jauną panelę kuri vieną dieną gal būt sutvarkys šį sulūžusį pasaulį, tebegriaunamą dviejų blogių iš kurių mažesniajam tarnavo jis pats ir tebetarnauja jo broliai. Bet dėl neapgalvotų, neapskaičiuotų poelgių, vietoje to, kad tą pasaulį išgelbėtų, Varnas vos visko nesunaikina. O įvykio atgarsiai, žinoma, prišaukia Valdovę, dabar jai tarnaujančius Paimtuosius ir Varno brolius, Juodąją gvardiją... 

Mano Nuomonė: Kartais atrodo, kad skaitai kažkokią paprastą istoriją apie kapų plėšikus ir smuklininkus, be jokios ten magijos, karo. Bet čia pasidalinę vyno buteliu - kapų plėšikas ir smuklininkas išslenka laukan ir traukia link iš akmens išaugusios pilies, iš šešėlių stebimi keistų būtybių ir ne itin draugiškų veidų. Labai gerai skaitėsi.

Tokia tikrai gerai parašyta knyga. Net šiek tiek nostalgiją kelią. Ypač žiūrint į Eridano viršelį, kad ir elektroninį. Duodu 5/5.


2017 m. vasario 21 d., antradienis

Neil Gaiman - Amerikos Dievai

Na, kaip galima vienu metu ir mylėti ir nekęsti knygos? Neil Gaiman ir jo "Amerikos Dievai" (American GodsISBN 9789986971016; 416psl.; Goodreads) man paliko būtent tokį įspūdį. Supratau, kad nemėgstu Gaimano rašymo stiliaus, net labai. Bet siužetai, kiek tekę skaityti - puikūs! Tik įsivažiuoti visada labai sunku.

Po trijų metų kalėjime Šešėlis negalėjo patikėti, pagaliau išėjęs į laisvę. Pagaliau vėl pamatys savo mylimą žmoną Laurą, vėl pradės gyvenimą, iš naujo, tvarkingai. Daugiau jokių nesąmonių...

Yra tas posakis: mes planuojam, Dievas juokiasi. Šešėlio žmona žuvo autoavarijoje vos diena kita prieš jam išeinant iš laisvę, kartu su jo geriausiu draugu, su kuriuo ji miegojo. Šešėlio pasaulis pasviro, ir tą slydimo akimirką, kai viskas, tokiu kryčio kampu atrodė netikra, jis priėmė darbą iš šalia atsiradusio nepažįstamojo. Ir jei manė, kad tai, kaip nors palengvins smūgį - labai klydo, mat jo pasaulis tuoj dar labiau pasikeis.

Šalia jo sėdintis vyrukas, reikalaujantis jo atlikti įtartinai paprastą darbelį, yra vienas iš senųjų Dievų. Vienas jų, tų kuriuos į Ameriką, tą Naują Drąsų Pasaulį atsivežė imigrantai. T.y. dar su daug jam teks susipažinti. Tarp šių senųjų dievų ir naujų, modernių, nuo interneto garbinimo pampstančių dievukų vyksta karas. Karas būtent dėl to garbinimo, aukų, to dievų "maisto", kurio visiems tiesiog neužtenka. Ypač dabar, kai dauguma naujų pagonių net nežino vardų tų, kuriuos garbino buvę prieš juos. Ir Šešėliui čia teks neišpasakytai sudėtinga rolė, su vienintele paguoda - nerealiame pasaulyje gali vykti nerealūs dalykai. Pavyzdžiui, mirusi žmona gali ateiti su tavimi pasikalbėti, ir paaiškinti kodėl permiegojo su tavo geriausiu draugu.

Istorija tikrai labai įdomi. Džinas iš Arabijos Naktų vairuoja taksi. Meilės ir vaisingumo deivė dirba naktine plaštake, ir reikalauja savo klientų ją garbinti bent akto metu. Technikos dievukas - jaunas ir riebus vaikis, negalinti suvokti, kaip dar esama vietų, kur internetas veikia tik pajungiamas storu kabeliu. Dievai iš visų pasaulio pakampių, radę, kaip bent šiek tiek prasimaitinti šiame pasaulyje, gyvena savo gyvenimus, iki vienas viršiausias ima ir nusprendžia - metas susidoroti su opozicija. Skamba kažkaip pažįstamai, ar ne? Duodu 9/10, nes nors Gaimano stilius man labai nepriimtinas, istorija buvo net labai verta dėmesio. Tikrai gaila, kad neperskaičiau jos ankščiau, dar tais laikais kai stropiai pirkau visas šio leidimo Eridano knygas.

2014 m. sausio 17 d., penktadienis

Robert Sheckley - Korporacija "Nemirtingumas"



  Keista, kaip steampunk tapo tokiu solidžiu žanru, o štai cyberpunk pateikiamas kaip sub-žanras, jei iš viso paminimas. Robert Sheckley knygą "Korporacija Nemirtingumas" (Immortality, inc. ISBN 9986-486-13-0; 223p.) ėmiau kaip sci-fi, mokslinę fantastiką, kurios mano smegeninė išsiilgsta, kaip ir mokslinės literatūros. O čia pasirodo kur kas geriau! Kiberpankas. Cyberpunk.
 
  "- Supraskite, misteri Bleinai, kad žmogus - tai ne jo kūnas, nes kūną jis gauna atsitiktinai. Žmogus - tai ne jo gyvenimo būdas, nes jis dažnai sąlygojamas būtinybės. Ir ne talentai, kurie būna įgimti arba išsivysto ankstyvoje vaikystėje priklausomai nuo aplinkos, kurioje žmogus auga. Ir ne ligos, kurioms jis gali turėti įgimtą polinkį, ir ne aplinka jį formuluojanti." 191p. Vert. Živilė Samėnaitė (vertimas labai geras)

  Istorija prasideda 1959-aisiais ir, atrodo, būtent šiais metais ši knyga išleista pirmą kartą. Tomas Bleinas važiuoja iš darbo, apie 75 mylių per valandą greičiu, tiesiog pasibaisėtinai greitai tų laikų automobiliams. Ir, žinoma, kadangi tai tik knygos pradžia, o veikėjas kažkoks atbukęs ir tarsi apdujęs - atsisako jo automobilio vairas ir jis rėžiasi į kitą automobilį, spėjęs, kaip Stiklo Karoliukų knygos veikėjas, pamanyti, jog tai gal ir visai įdomu būtų patirti, tą mirtį, tik gaila - tokia nuobodi! Avarija, mat. Bėda ta, kad tuoj po šito jis pabunda, apsuptas gydytojų, žurnalistų ir neaiškių aparatų. Jis filmuojamas, klausinėjamas ir galiausia vos ne išspiriamas iš ligoninės, kaip nebereikalinga istorija iš žurnalo. Galvoje žinios tik tokios: dabar 2110, mes jus atgaivinome išplėšę iš laiko ir perkėlėme jus į kūną-nešėją (savižudį, kuris už galimybę gyventi po mirties, sutiko atiduoti savo jauną kūną kitai "sielai"). Gatvėje stovi savižudžių būdelės, pavojingi tipai verbuoja siūlydami "transplantą", preparatą, kuris laikinai tavo sąmonę perkelia į kito žmogaus, kad savo kailiu patirtum ką reiškia būti talentingu muzikantu, juodadarbiu fermeriu, Naktine Plaštake, ar dar kuo. Čia turčiai samdo medžiotojus, kad juos sumedžiotų ir užmuštų, mat nori mirti smagiai, su trenksmu ir, kaip jie sako, laiku. Čia - moksliškai įrodytas Pomirtinis Gyvenimas, į kurį patekti gali kiekvienas, kuris stengiasi lavinti sąmonę, arba kuris susimoka didžiulius pinigus, kad tą jo sąmonę apsaugotų. Arba tiesiog - laimės kūdikis. Kas ten deja nėra žinoma, tačiau tai vis viena atima daugelio mirties baimę, juk netenki tik šio nuobodaus kūno ir šio nuobodaus pasaulio. Tik va, ką daryti žmogui iš 59-ųjų, kuriam čia ne tik nenuobodu, bet dar ir baisu. Juoba, kad iš "nereikalingos istorijos", jis staiga tapo rakštim sėdimojoj...
  Įdomi knyga. Tokio labai kažko lyg ir nevyksta, stebim žmogaus bandymą prisitaikyt ir kai jau atrodo - va, dabar bus gerai - viskas ima komplikuotis. O dar tie Zombiai, tos sąmonės, kurios įlindo į mirusį kūną, vienas jų vis persekioja Bleiną, nors ir nekenkia, bet ei, juk vis vien nemalonu... Žodžiu, smagiai praleidau laiką, duodu stiprų 9/10, neblogas toks apsirikimas buvo...

2013 m. balandžio 5 d., penktadienis

Jack L. Chalker - Medūza




Minėjau ar ne, kad Konfederacijos žudikai, tai – assassin‘s? T.y. Asasinai? Na, nesvarbu. Štai ir baigiau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto keturias knygas, t.y. paskutinę iš jų – „Medūzą“ (Medusa; „Eridanas“ 1997; ISBN 9986-36-024-2; 207p.) ir dėka pradėtos kitos knygos – pamiršau jau vakar įdėti šitą... na... Kas čia, ne apžvalga, net nežinau kas. Apie knygą tad...
  Pagaliau paįvairino mums salotas. Nelabai gardžiais prieskoniais, nes mano supratimu ši agento kopija buvo pati šauniausia savo paprastumu ir žmogiškumu, tad nereikėjo taip žiauriai, bet bent jau paįvairino. Šis agento kūnas priklausė keturiolikmečiui, azijietiškų bruožų vaikinui, kuris keršydamas už sužlugdytą tėvą, kuris rods nusižudė, sugebėjo ne tik prieiti prie tų itin svarbių asmenų, bet dar gi prisinešti tokį prieštvaninį ginklą kaip durklas, kuriuo ir nuplovė suteptą garbę. Tik įtakingos likusios šeimos dėka Konfederacija pasitenkino jo ištrėmimu į Vardeno Deimantą, mat tokia geniali galva – pernelyg pavojinga, kad liktų laisvėje, gyva, netgi su psichologiniu perprogravimu, taip dažnai taikomu plastikinėje visuomenėje.
  Medūza – atšiauri, šalta planeta, kurioje beveik nėra nusikalstamumo, žmonės klusnūs ir visiški avinai, kuriuos reik pastumt, kad suprastų – ei, reikia eiti. To pasiekta įtaisius MST ar kaip ten, t.y. – jus stebi dieną naktį, ištarsit ne tokį žodį, žengsit žingsnį ne ten – džiaukitės, jei jus tik įspės. Kiti gi dingsta ir tuo viskas baigiasi. Vardeno Organizmai čia žmones padarė tikrais chameleonais, tad dar viena atšiaurumo įdomybė – savitas identiteto praradimas. Jei šeimoje su, tarkim, keturiomis moterimis ir dviem vyrais, staiga tampi trečiu vyru – greičiausia po kurio laiko virsi moterimi. Greičiausia dar ir nelabai išvaizdžia moterimi. Bet ei, gera žinia ta, kad tavo skrandis mielai suvirškins net medieną. Mat Medūzoje svarbiausia – išgyventi. Palikuoniai, pilnas baltymų pilvas ir organizmo prisitaikymas prie oro sąlygų, štai ko reikia, ir Organizmai padarys viską, kad būtent taip ir nutiktų.
  Pagaliau išsiaiškiname, tad kas gi tie didieji Ateiviai, kas iš tiesų yra tie Vardeno Organizmai ir kas iš tiesų juos sukūrė. Jei gerai supratau, tai viskas nuėjo velniop, bet buvo tikrai įdomu, bent jau į galą, ypač jei užblokuoji galvoje tą vietą apie tai, kas nutiko ketvirtajai Agento kopijai. Tad knygai štai, galiu duoti 8/10 ir dėt į šalį. Verta buvo perskaityt, net jei pradžioje sunkiai įsivažiavau. 

2013 m. kovo 30 d., šeštadienis

Jack L. Chalker - Charonas



  Kai knyga tempiasi taip ilgai, o jos apimtys tokios mažos - imi įtarti, kad tau nepatinka. Būtent taip vis pamąstydavau, kai baiginėjau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto ketverių knygų serijos trečiąją - Charoną (Charon; "Eridanas" 1997; ISBN 9986-36-022-6; 207p.), su kuria kaip žinia užtrukau.

  Iš kart paprašysiu dovanot už klaidas, dirbu ne prie įprastinio aparato, dar neįpratau, klaviatūra kažkokia keista ir panašiai...

  Pirmiausia tai prisijuokiau iš knygoje vis dažnėjančių tokių... Na, tokių nesutikimų. Tarkim, atvyksta tas Agentas į karščiausią įmanomą planetą ir jo bendražygei pasidomėjus iš kur pasijuto ta vėsa - gidai paaiškina, kad oras vėsinamas oru nuo požeminių upių, kurių Charone daug, o jei reikia bet nėra, tai sukurta ir keletas nenatūralių. Po kurio laiko tas pats Agentas sėdi sau kažkur ir postringauja pats su savim - oras drėgnas, bet vėsus, kaip po galais jie jį kondicionuoja?? - Ar jau pamiršai, ar tiesiog negirdėjai? Kitą syk mergina jam sako - nėr kur skubėt, eime paėsim, jie čia bus po poros dienų... Po pietų, ji jam vėl sako - nagi, paskubėkim, jie gal būt jau čia!
  Šioje planetoje Vardeno Organizmai dar labiau pamišę. Čia gi veikia kažkokia kaip magija, kaip galinga įtaka. Gerai išlavinęs savo organizmus "magas" štai ims ir užsirūstins ant tavęs. Bet kas tu? Žmogus? Nejuokauk. Ne. Tu - šuo. Taip. ŠUO. Ir čia Vardeno Organizmai, gavę signalą "ei, mes - šuo", tuoj pat iš pradžių iliuzijos pagalba paverčia tave šunimi, o tada tolygiai ir kuo tikriausiu šunėku, kuris ir elgiasi  ir mąsto, ir taip toliau, kaip kuo tikriausias šuo. Viskas labai pavojinga, o paaiškinimai apie tai - tokie painūs ir neaiškūs, kad galiausiai pritariamai palinksėjau, kai autorius nelabai užsiėmė ta magija iki paskutinės, žūtbūtinės kovos su Charono Valdove.
  Nors ne itin buvo įdomu, pradžioje - kaip visada, labai užtempta, o tada viskas pasipila, lyg iš prakiurusio vamzdžio, bet visgi buvo geriau nei anoje knygoje, Cerberyje. Bent jau buvo aišku, kad žmones nužudė, kaip nužudė ir panašiai. Žinoma visiškai neaišku kaip vienai merginai į vieną galvą sukišo dvejas smegenis, arba kam to reikėjo, kai akivaizdu - eksperimentas idiotiškas ir mestas. Arba kodėl mergina vergiškai puolė tarnauti Agentui vos sulaukusi draugiškesnio žodžio. Bet štai, še, 5/10, daugiau dar negaliu. Tik ne kai taip ilgai mane prikausto tie vos 200 puslapių. Ne jau. Ne.

2013 m. kovo 24 d., sekmadienis

Jack L. Chalker - Cerberis




  Kažkada skaičiau pirmą šios keturių knygų serijos dalį „Lilita“, ir toji man visai patiko. „Cerberis“ (Cerberus; „Eridanas“ 1997; PFAF 72; ISBN 9986-36-021-8; 207p.) tuo tarpu pasirodė „prastumtas“ kuo greičiau. T.y. veiksmas, nors rašoma, kad tam ir anam reikėjo mėnesių, metų, bet tai ką skaitome vyksta akimirksniu, tad štai Agentas (aš niekaip jo vardo neįsimenu, tad kol kas vadinsiu Agentu) atsiduria planetoje, vienoje iš keturių Vardeno Deimanto planetų, kur jo smegeninės „kopiją“ įtaisė į nusikaltėlio kūną, mat tos keturios Vardeno Deimanto sistemos planetos – kalėjimas, čia jis jau užlipa ant pirmo karjeros laiptelio, čia ant dešimto, čia jau rado sąjungininkų, o moterys būriais jį įsimyli, tad „išrinktoji“ – vergiškai, besąlygiškai klusni ir taip toliau.
  Istorija tęsiasi. Konfederacijos agentas Toks ir Toks tam tikru Merton procesu klonuojamas. Tiksliau, jo protas nukopijuojamas ir įbrukamas į keturis Konfederacijai netikusius žmones, t.y. nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų pasiunčiamas į skirtingą planetą iš keturių galimų Vardeno Deimanto sistemoje. Tai – planetos-kalėjimai, mat jose esantys mikrobai, ar mikroorganizmai, ar kažin ten kokios ląstelės panašios į virusus, taip paveikia žmogaus kūną, kad be jų – jis miršta agonijoje. O jos miršta patekę už savo Sistemos ribų tad keturios atšiaurokos planetos – jūsų paskutiniai namai. Galite skraidyti tarp planetų ir jos palydovų kiek tinkami, bet ne toliau. Deja tik, kai subruki geriausius savo srities nusikaltėlius į vieną vietą – nori nenori, kažkas užlips ant kalno ir parodys jūsų taisyklėms špygą. Nusikaltėliai ir tremtiniai sukūrė savo imperiją ir ją valdo keturi Vardeno Valdovai, kuriuos tie Agento Agentai ir pasiųsti sunaikinti. Kodėl? Mat iškilo antžmogiška grėsmė, kurios neįsivaizdavo gal būt net jie patys...
  Atrodytu paprasta, šaltakraujis agentas, nepratęs gilintis į jausmus, draugysčių mezgimus ir panašiai – klusniai įvykdys Konfederacijos jam paskirtą beveik eilinę užduotį. Bėda ta, kad pats agentas nė neįsivaizdavo kaip labai jo Šeimininkai jį ribojo iki išgyveno tuos beveik svetimų jam žmonių, jo klonų, gyvenimus, kur anie įsimylėjo, susirado draugų, bendražygių ir suvokė kas yra tikroji laimė ir džiaugsmas.
  Kaip ir minėjau, nors pirma „Lilita“ buvo nebloga, su šia turėjau bėdų kai tekdavo du syk skaityti aiškinantis kurio gi tai buvo sakinys, kas po galais ten įvyko ir dar aiškintis krūvą terminų kurie man buvo arba visiškai nauji, arba naudoti visiškai kitaip. Mokslinė fantastika mane tuo ir neramina, kad kartais autoriai prisigalvoja baisiausiai painių dalykų, bet kad jau ne visi, tai skaityt tokią „sai-fai“ (sci-fi) vis tiek verta. Bet šiai knygai, dėl didokų neaiškumų, itin painių „paprastų“ planų ir to, kad taip ir nebuvo paaiškinta ką jie padarė Cerberio Valdovui (ką padarė – aišku, bet kaip po galais tai pavyko – ne), galiu duoti tik 4/10 ir čia su tam tikrais sentimentais.
  Šios knygos, visos keturios, buvo mano „perskaityti“ sąraše, tad džiaugiuos, jog pagaliau vėl jas malonėjau pasiimti. Gerai gyvent mažam miestelyj, mat bibliotekos neriboja knygų pratęsimo internetu... Mat laikau jau gal trys mėnesiai... 

2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Clifford D. Simak - Vilkolakio Principas




Iš tiesų Clifford D. Simak knyga „Vilkolakio principas“ (SF PFAF 9; The Werewolf Principe; „Eridanas“ 1993; 223p.) susideda iš dviejų istorijų. Tad pradėsiu nuo pirmosios ir apibendrinsiu įspūdžius gale.

  Vilkolakio principą tenka prisijaukinti. Tai ne pati įdomiausia sci-fi, mokslinės fantastikos tipo knyga. Sunku įsivažiuoti, nors pradžia labai suintriguoja. Tai toks lyg ir pasakojimėlis apie visatos Adomą ir Ievą, ne visai žmones, ne visai kitas būtybes, kurias mes pavadintumėme ateiviais, ir ne visai gimusiais. Sukurtais, galima sakyti tam, kad surastų Visuotinį Protą, tai kas bendrai valdo viską ir visus. Deja ši nebloga idėja pateikiama, kaip foninė. Pagrindinė istorija balažin kokį velnią malė. Nesakau, kad buvo neįdomi, anaiptol, daug šaunios filosofijos. Bet dar daugiau visai nešaunaus neišbaigtumo. Vis tik buvo neblogai tas dvi planetas be žemės „pamatyti“, visad mėgau visokiausius ateivių aprašymus, jei tik jie gyvena padoriai išvystytame ar visai neišvystytame pasaulyje (nepadoriu išvystymu laikyčiau mūsų ufonautų-fanatikų piešiamus vaizdus apie super-protingas būtybes). Įdomiai pateiktas ir keitimosi reiškinys, bei žmonių reakcija į tai. Nors toje knygoje žmonija jau keliauja po kosmosą ir sprendžia kaip čia apgyvendint rastas planetas, kuria humanoidus, o jų namai su jais plepa lyg geriausi draugai, bei gali persikelt į kitą vietą, vis vien malonu matyt, kad formos pakeitimą jie pirma palaiko ne ateivių-reiškiniu, o mitų-reiškiniu, t.y. pasikeitimas lygu virsmui vilkolakiu. Jau grybauju? Gerai, trumpiau bandom. Knyga paliko labai, tiesiog gėdingai daug klausimų, o didžiausias iš jų – kodėl žmogus dominuoja? Už visus neatsakytus dalykus knygai atėmiau bent porą taškų, mat šitaip žaisti man labai nepatinka. Duosiu 6/10, bet nedrįsiu teigti, kad knyga bloga.

  Antrasis pasakojimas vadinasi „Pasaulis, kurio negali būti“ ir jis man patiko kur kas labiau. Ir pavadinimai tokie man patinka. „Pamatyti Londoną ir mirti“, arba „Pasaulio pabaiga, kokią mes įsivaizduojame“ ir taip toliau. Pasakojama apie kažin kodėl plantacijoms kurti pasirinktą neišsivysčiusios civilizacijos prigrūstą planetą ir kaip plantatorius, kuris tik norėjo augint vertingą vaistinį augalą su jų Šventu Žvėrimi susitiko. Visad mėgau, kai autoriai nepabijodavo kurti visai protu nesuvokiamų ir nelogiškų dalykų, naudodamiesi duota terpe – svetima planeta, erdve ar pan. Tarkim, ugnies uraganas, kuris nušoka iš dangaus, išvarto ir išdegina ką spėja ir vėl nušoka kažkur kitur. Arba absoliučiai belyčiai padarai visame pasaulyje, visi, tiek „žmonės“, tiek „žvėrys“. Patys nesidaugina. Bet kažkaip jų niekad nepristinga... Šiai istorijai duosiu 9/10, tvirtai taip.

  Na, o bendrai imant, tai turbūt galiu teigti, jog knyga buvo verta tų kelių litų, kuriuos už ją komise sumokėjau. Nors ir manau, kad autorius kiek apgavo su gražia įžanga ir nei šiokiu nei tokiu viduriu.  

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Stephen King - Gyvulėlių kapinės



  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo
!
 
  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...
  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.
  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...




2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

PFAF [1] - Užslinks Naktis



  Tvarkiausi knygas, ieškojau ką būtų galima atiduoti, ką parduoti, ką padovanoti ir akis užkliuvo už Eridano knygos, tiksliau Pasaulinės Fantastikos Fondo [SF] knygos, pačio pirmo [1] numeriuko. Knyga vadinosi „Užslinks naktis“, o vietoje autoriaus puikavosi užrašas „Amerikiečių fantastika“ (patikrinau visas biografijas, visi tikrai amerikiečiai), tataigi ir apsiėmiau paskaityti („Eridanas“ 1990; SBN 45-89942-277-7; 191p.) šią pirmą PFAF knygą. Va ką radau...

Isaac Asimov „Užslinks naktis“ (Nightfall)

  Asimovas visada mokėjo pateikti vaizdus iš menkai te žmogui suvokiamų būtybių pusės ir lyg koks Lovecraftas – šiurpinti mus tuo, kas kaip žmonių, pratusių prie tokios kasdienybės, gąsdinti, kaip ir neturėtų. Va ši jo istorija ir vėl tokia. Kažkoks galaktikos užkampis su žmonėmis, kurių planetoje diena tęsiasi pustrečio tūkstantmečio, mat saulių ten gyvas velnias, nesuprasi net kas apie ką ir sukasi. Tai va, vieną kartą per tiek ir tiek metų įvyksta visiškas užtemimas ir tie žmonės pirmą kartą pamato žvaigždes. Anot jų religijos – siela pas jas išeina, o besielis kūnas lieka gyventi kaip žvėris. Anot jų ne itin pažangaus mokslo, kas beje nuostabiai pateisinta, žmonės tiesiog išprotėja nuo tamsos sukeliamos klaustrofobijos, erdvės lauke dydžio, žvaigždžių abejingumo ir matyt suvokimo, kad jie visi nieko nežinojo...
  Nuostabi istorija!

Robert Silverberg „Pamatyti nematomą žmogų“ (To see the Invisible Man)

  Istorija su daug potencialo, tačiau prastai išnaudoto. Kažkuriais tai ten ateities metais gali draugą apskųsti, kam su tavimi šaltai elgiasi. Galima bausmė – štampas ant kaktos, kuris verčia visuomenę tave ignoruoti, lyg tavęs iš viso nebūtų. Atrodo gal ir įdomi perspektyva, juk eini ir darai ką nori. Bet juk ir kiti gali imti ir užvažiuoti tiesiai ant tavęs, einančio per gatvę ir likti nenubausti, mat pagal įstatymą – jie neturėjo tavęs matyti. Atrodo, tikrai smagi išgyvenimo istorija? Na va, o autorius vietoje to pasirinko „žmogiškos šilumos, nuolankumo“ temą. Ir gerokai sudirbo tai, kas galėjo būti itin smagu. Bet bent už originalumą pakelsiu nykštį į viršų.

Philip Jose Farmer „Antradienio Pasaulis“ (The Sliced-Crosswise Only-On-Tuesday World)

  Hm, na... Ar žinot tą pasaką, kur vyras ir žmona labai vienas kitą mylėjo, bet buvo neturtingi, tačiau kažkokia ten proga vis vien norėjo viens kitam padovanoti ką nors ypatingo, todėl moteris pardavė savo gražiuosius plaukus, kad nupirktų vyrui apyrankę ar tai grandinėlę jo mylimam laikrodžiui, o jis tą laikrodį pardavė, kad nupirktų jos puikiems plaukams kažkokį papuošalą ar šukas? Tai čia lyg ir tokia istorija. Viskas vyksta ateityj, kur žmonės gyvena tik tam tikromis jiems skirtomis dienomis. Jis gyveno antradienį. Ji – trečiadienį. Jie įsimylėjo, bet niekaip negalėjo būti kartu. Tada abu rado būdą, kaip susieiti kartu...
  Pernelyg nuvalkiotas siužetas, kad ir kaip šviežiai pateiktas. Net ne tame blogumas, tiesiog viskas taip praskrido pro šalį, kad taip ir paliko visą eilę logikos paaiškinimų reikalaujančių klausimų.

Robert Sheckley „Nepaprastas ginklas“ (The Last Weapon)

  Trumpa ir ne itin įdomi istorija apie tai, kaip lengvai viską galima sunaikinti, o dar tiksliau – susinaikinti. Net ir pažangiausios civilizacijos kuria ginklus. Kartais – pernelyg tobulus...

Fritz Leiber „Nesvetingasis Lankhmaras“ (I‘ll Met in Lankhmar)

  Šią istoriją jau teko skaityti papildytame leidime „Nevono Magija“ ir tada ji man labai patiko. Patiko ir dabar. Tai ne mokslinės fantastikos istorija, kaip visos prieš tai ir po to šioje knygelėje. Ši vyksta fantasy tipo pasaulyje, kur ir magija, ir kovos kardais yra pats tas reikalas.
  Lankhmaras yra vienas iš, tarkim, prestižiškiausių miestų Nevone. Yra sakoma, kad gali iš jo išvykti, bet kartą pabuvęs – vis norėsi grįžti ten. Būtent čia ir susitiko du kieti, juokingi ir tiesiog neregėti vyrukai. Vikingo stoto apžėlęs raudonplaukis iš pačių šiaurės gelmių – Fafhrdas (būtent taip ir rašosi) ir pietietis burtininko mokinys, kuris taip niekad ir netapo nei Baltuoju, nei Juoduoju, mat dėl labai romantiškų ir aišku kvailų priežasčių gavo sprukti – Pilkasis Keliautojas. Patariu skaityti ilgesnę istorija ir su šia mažute negaišt laiko, juoba, kad ana „Nevono Magija“ turi ir priešistorę toj pačioj knygoj. Ją rasit tarp Eridano leistos serijos „J.R.R. Tolkieno Mokiniai“. Šie du vyrukai prieis net iki to, kad pavogs visą namą, tad tikėkit, kai sakau, kad nuotykiai jųdviejų, gal ir ne labiausiai kabinantys, bet užtektinai komiški ir švieži.

Fredric Brown „Kupolas“ (The Dome)

  Sakyčiau, kad istorija per trumpa, kad iš viso paliktų kokį nors įspūdį. Apie vyruką, kuris trisdešimt metų slėpėsi po neperregimu kupolu nuo atominio karo. Turbūt jau galit nuspėti, kaip viskas jam baigėsi. Ir deja, nebuvo taip juokinga, kaip žiūrint tą filmą apie panašią situaciją, su tuo ne itin juokingu aktoriumi iš „Rašalo Širdies“...

Harry Harrison „Misionierius“ (The Streets of Askhalon)

  Na, ši istorija jau kur kas geresnė, bent paliko aiškų ir gilų įspūdį.
  Turbūt ne vienas esat kažkaip susidūręs su ta mintimi, kad religija stabdė ir stabdo raidą, vystimąsi ir pažangą? Čia labai savitai tai išreikšta. Gyveno tautelė ir tikėjo Tiesa, greit mokėsi ir labiau už viską troško naujų žinių. Jokių žudynių, karo, neapykantos, net melo koncepcija jiems nebuvo aiški. Ir tada pas juos atvyko krikščionybės skelbėjas, misionierius.
  Tokių istorijų kaip ši – pilna istorijos knygose, ypač tose, kur apie kolonijas, indėnus ir taip toliau. Su religija atsiranda visiškai kitoks mąstymas ir ne visada jis geras. O gal net dažnai kenksmingas.
  Gera istorija. Pakankamai stipri, kad atlaikytų „banalų, nuvalkiotą“ vėją.

Ray Bradbury „Dingęs Marso Miestas“ (The Lost City of Mars)

  Dar viena Marse vykusi istorija su neišnaudotu nė per nago juodymą potencialu ir steampunk duodamomis laisvėmis. Aišku, gal ir įdomu paskaityti, kaip būrelis nuobodžiaujančių ekscentriškų snobų ar šiaip turtuolių pasileidžia ieškoti savotiškos Marso Atlantidos. Ir to ko nerado technologijos, jie aišku atrado per saujelę valandų, o tada jau kaip kam pasisekė suprasti kodėl Mariečiai iš ten paknopstom išsibogino. Kas grįžo, kas ne, vis tiek neįdomu.

  Na ir galiausiai bendrai paėmus visą knygą, tai ji aišku gera. Daug šaunių, trumpų pasakojimų, su geru išliekamuoju įspūdžiu, kuris leis jaustis it keletą knygų per dieną perskaičius. Ir jei po to nebeprisimins nieks tų herojų vardų, tai bent pats nuotykis išliks atmintyj, kažkur galvoj, dėl daugybės priežasčių, kurias jau aiškinkitės patys. Buvo įdomu ir man patiko, todėl duosiu 9/10, ir tą vieną balą atimsiu tik dėl kelių nevykusių istorijų.
  Anotacijos nerašysiu, ji tik vienai knygai, o toji neatspindi visos knygos, nors ir yra fantastiškai fantastiška.

P.S. Ne, knyga ne „nosferatiško tipo“, bet vis tiek gera, jau vien dėl Asimovo verta paimti.

2011 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Dvylika knygų arba kaip palikti ne pačias geriausias

Išėjau į biblioteką dar net neįdienojus. Vėjuotas ruduo, spalvotas toks visas. Bibliotekon nešiau grąžinti keletą knygų, su ryžtu šį kartą daugiau neimti, nes labai noriu pagaliau perskaityt ir aprašyt tas namuose turimas knygas - kad būtų padori priežastis eit į biblioteką.
  Taigi, sukroviau knygas į vėžimaitį ir nutipenau pažiūrėti knygų. Pasiklausiau, kaip manyčiau dar ne itin sena moteris skundėsi bibliotekininkei, kad senatvė labai trukdo skaityti, nes trukdo AKYS, o ir namo knygas parsinešti sunku. Tada dar pridūrė, kad geriau nevalgyt, negu neskaityt, į ką aš pritariamai tyliai linktelėjau. Bibliotekininkė jai pasiūlė audio-knygų, bet moteris matyt ne visai suprato, kas gi tai per daiktas, tad pasiteisinus "kitą kart" apleido patalpas. O mano žvilgsnį patraukė papildyta "Pasidovanok Sau" lentyna... Joje buvo apie 17-18 knygų lietuvių kalba (ir gal šimtas knygų rusų kalba). Kažkaip nejauku būtų imti visas ar šiaip daug, tad kol bibliotekininkė už savo stalo užsiiminėjo savais reikalais, aš skaičiau anotacijas ir knygas dalinau į dvi krūveles. Kurių tikrai noriu, kurių gal norėčiau ir dar vėliau trečia atmetimo būdu - kurios nebūtinos. Dvylika knygų prašyte prašėsi paimamos, juoba, kad tarp jų ir Dostojevskio "Baltųjų naktų" senas senas leidimas, labai gražiai iliustruotas. O dar Eridano knyga, kelios Drąsiųjų kelių knygos. Ir visgi, dvylika knygų... Kartą, kai nešiausi apie 8 ar pora daugiau, dvi nuslydo ir nukrito, tad mąsčiau, kaip čia oriau su jomis išeiti, kai vidun užėjo jauna panelė prašyti "ko nors apie Prancūzų Revoliuciją" ir ištempė bibliotekininkę iš jos vietos. Nieko nelaukiau, knygas į rankas ir lauk.
  Tad iš bibliotekos nieko nesiskolinau, bet parėjau su dideliu rugsėjo mėnesio grobiu. Tikiuos šį mėnesį paskutinis, nes sugebėjau nieko neimti net per išpardavimus, stengiuosi saugoti tuos paskutinius vietos centimetrus, iki kol kas nors naujų lentynų pasiūlys arba persikraustysiu kur nors.
  Šitaip atrodo lentyna knygų, kurias norėčiau parduoti:

O blogiausia, kad čia jos ne visos... Matot tas lenteles iš šonų? Viršutinė lentyna sulūžo...
  O čia šiandienos grobis:

2011 m. kovo 29 d., antradienis

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.
Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.
Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.

2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Anne Rice pasirašė ant LT knygų



Nežinau kaip jums, bet man buvo labai malonu stebėt, kaip po tos keistos knygos ji į rankas paėmė Ramzį, o šalia jai jau dėjo Kastratus. Šaunuoliai tie, kas siuntėt gaut jos autografą. Aš paseksiu jūsų pavyzdžiu!

2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Michael Moorcock "Elrikas iš Melnibonės"

...Elrikas iš Melnibonės.
Michael Moorcock dvi knygos, kurios Eridano dėka pakliuvo mums į riestus nagelius susilaukė iš manęs geriausio įvertinimo, kokį tik galiu duot knygoms.

Elrikas iš Melnibonės - princas, karys, raganius, kovotojas, dievų numylėtinis ir jų prakeiktas, amžinasis kovotojas, albinosas, išsigimėlis, išdavikas... Daug vardų jis turėjo tiek savo Imperijoje, tiek Jaunosiose Karalystėse. Jis - paskutinis savo tautos atstovas visame Chaoso ir Tvarkos dievų plėšomame pasaulyje. Paskutinysis su galia tuos dievus iškviesti ir pasitelkti saviems tikslams, mat tokia buvo jo protėvių teisė, suteikta jiems tų pačių dievų sutartimis. Elrikas - legenda. Kaip ir juodas runų kalavijas Audrašauklis, prie jo šono.
Su Elriku keliaudami per jo skausmingą likimą turbūt nei vienas neliksim abejingas ir bent sykį pagalvosim - kodėl tu, kvaily, tiesiog nepasiduodi ir neplauki pasroviui? Juk galėtum turėti viską, o vietoje to - kankiniesi ir kankini kitus. Taip, Elrikas iš paskutiniųjų kovoja su savo likimu ir kartais taip tragiškai, kad skaitant tenka stabtelėti šoke arba siaube (jei knyga netyčia ėmė ir pasibaigė). Labai lengva įsijausti ir imti mąstyti ką pats darytum tokioje situacijoje. Labai lengva dvejoti jo veiksmais ir tyliai niurnėti. O visų lengviausia - perskaityt šias dvi nedideles knygas ir pykt - o kur kitos??

Melnibonės Imperatorius iš tiesų ne eilinis herojus. Jis gimė fiziškai labai silpnas ir ilgus metus gyveno vien eleksyrų ir žolelių palaikomas. Tik todėl užaugo, tik todėl pamilo ir tik todėl tapo įrankiu dievų kovose. Vienas iš jų, jo globėjas, vienas galingiausių Chaoso Demonų-Dievų, Ariochas, Elriką laiko savo numylėtiniu, todėl padeda jam pasiekti du legendinius juodus Runų Kalavijus. Ariochas juos saugojo nuo tų laikų, kai Melnibonės valdovai iki soties jais pasinaudoję, atsisakė jų, o Ariochą pavadino Kalavijų Valetu. Beabejom net Elrikui gauti vieną iš jų nebuvo lengva, mat kovėsi jis su tuo, kuris galima sakyti pastūmėjo jį visiems chaotiškiems poelgiams, kurie privedė jį iki savo paties Imperijos sunaikinimo.
Tad taip išeina, jog herojus yra blogio įrankis. Visi jo protėviai tarnavo Chaosui, o jis - paskutinis iš jų. Bet Elrikas tikisi, kad ne viskas priklauso nuo dievų, kad yra kažkas, kas net pačius dievus valdo ir todėl jis atsisako paklusti savo likimui. Anot Ariocho, kuris kartais gan noriai paplepa, nors kitą kart vos ne į gyvybiškai svarbius klausimus atsisako atsakyti, tai neįmanoma ir likimas įsipildys vienu ar kitu būdu, tad kovoti - beprasmiška.
Prasmė tėra viena.
Nuolatinė, amžina kova. Ne pergalė, o kova.
Būtent taip ir slenka šios knygos - kova, kova, kova. Ir ne kokie ten mūšiai su kardais, demonais ir užkeikimais, o kažkuo baisesniu. Kova su demonu savyj, su demonu rankose, su demonišku likimu, su demoniška ateitim. Garantuoju, ne kartą ir patys pajusite neviltį, jei tik skaitysit atsidėję.

Labai rekomenduoju visiems geros, tamsios fantasy mėgėjams. Ypač tiems, kurie mėgo Raganių Geraltą ir panašias knygas.

Elrikai!

Tai, tsk, baigės knyga. Ir neišversta daugiau. Reiks matyt ieškot pirkt originalo, eilinį kartą. Ten dešinėn sukroviau nuorodas, įdėjau ir nuorodą, kur galima nusipirkti knygų originalo kalba ir gauti jas Lietuvon. Atvežimas nemokamas, kas juk taip reta, bet taip malonu piniginėms.
Žodžiu, išeina, kad čia buvo vienos iš kiečiausių Eridano išleistų fantasy knygų iki to staigaus naujų ir serijinių leidimų (tokių kaip Tolkieno Mokiniai ir pan). Elrikas toks keistuolis, toks herojiškas ir tuo pačiu taip neatitinkantis stipraus ir kieto vyruko įvaizdžio, kad tiesiog malonu skaityti. Moterys, nors retai apsireiškiančios, bet visuomet žymios. Magija chaotiška, nuolatos reikalaujanti kokių nors aukų. Bendražygiai - gal net dar keistesni, nei patys didvyriai. O didvyris pasirodo visai ne didvyris, o visgi nė velnio ne prastesnis. Ech! Gal antrą iš naujo paskaityt? Būtų protinga, mat tada sudėčiau tas dvi istorijas į vieną, mat dabar keli klausimai iškilo, kuriuos žinau, kad atsakyt galima su antra knyga. Gal taip ir padarysiu.

Lestatas deja juda greičiau nei norėčiau. Beveik įpusėjau ir kai tai pastebėjau - pasibaisėjau. Turiu tikrai didelę krūvą knygų, kurias reik perskaityt ir padaryt tai kuo greičiau, bet... Verčiau jau su Dostojevskiu paskubėsiu, nei Lestatą taip nedovanotinai surysiu. O dar Lauros penkios knygos laukia. Labai keista, bet jau imu jaust norą jas paskaityt. Kažkas tokio ten gal ir buvo. Matyt nostalgija.

Dabar eisiu paklijuot knygas, o tada dar paskaityt.

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Elriko Kronikų pirmoji dalis

Aha, teisingai. Sugebėjau pasiimt pirmą dalį. Bet dar neradau pirmosios "Sutemų" dalies, bet ryt eisiu ir vesiuosi pastiprinimą. Ketinu grąžint keletą neperskaitytų knygų, mat kol kas nesiskaito, tad nėr ko laikyt, kai gal kas kitas nori - pasiimsiu vėliau, po savaitėlės kitos. Gal mėnesio, kaip nuotaika bus. O iki tol imsiuos to turto, kuris dar neskaitytas guli aplink, o jo turiu dar daug, įskaitant ir penkias Lauros Leander knygas. Nėr jos labai geros, bet tokiam tikrai labai jau lengvam nieko neveikimo skaitymui tinka kaip tik. Geriau nei koks Alchemikas (Nikolas Flamelis, o ne tas Paulo Coelho). GAL geriau, nes aną skaičiau labai seniai, tai gal dabar kitaip žiūrėčiau.
Vakar pažiūrėjau pirmą filmą "Mergina su Drakono Tatuiruote" - imsiu knygas. Filmas labai įdomus, labai geras ir suktas, pastatytas tikrai šauniai, manau knygos irgi nebus prastesnės. Tik tiek, kad supratau kokį bjaurų viršelį Obuolys.lt toms knygoms parinko. Pirmą syk mieliau jau filmo plakatą matyčiau, nes paprastai nepritariu filmo plakatams -> knygų viršeliams.
Vakare gal pažiūrėsiu ir antrą filmą, mat bibliotekoje tų knygų dar tikrai nesitikiu rast, ne taip jau jos ir seniai išleistos, o pirkt knygą kietais viršeliais ir brangu, ir nepraktiška, mat man ir taip joms stinga vietos. Nors dėl brangumo tai visada galima Sena.Lt apžiūrėt, kai kurie žmonės pusvelčiui knygas atidavinėja, už ką labai gerbiu, nors ne visada suprantu kaip su viena ar kita knyga galima skirtis. Bet jei jiems nebuvo taip įdomu, tai labai gerai, kad nekaupia, o leidžia kitiems įsigyti pigiau. Ačiū Jums!

2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

Elriko Kronikos

Michael Moorcock: Elriko Kronikos (371), Mieganti Burtininkė (381) ir dar kelios kitos, kurių mums niekas nesiteikė išversti, šiandien pakliuvo į mano nagus.
Knygą paėmiau kai supratau, kad viršelis - ne standartinis Eridano "fantasy" o tikrų tikriausi Michael Whelan būtent Elrikui sukurti viršeliai. Tai paliko įspūdį, tad pagalvojau - ko gi ne? Burtininkai juk įdomu, o čia dar kažkoks albinosas, kaip Raganius, irgi, lyg tyčia vadinamas Baltuoju Vilku, su legendiniu kalaviju.
Perskaičiau gal dar tik 50psl, o jau rekomenduoju fantasy mėgėjams, ypač jei skaitėt Raganių ir patiko. Tik, labai smagu, bet aš ir vėl pradėjau nuo antros knygos, tai jūs jau apsižiūrėkit ir pradėkit nuo pirmos.

Anotacija:
Elrikas iš Melnibonės.
Princas, karžygys, raganius, palikęs savo pilį ir leidęsis žygin po įvairius pasaulio matmenis.

Elrikas iš Melnibonės, pramintas Baltuoju Vilku, turintis juodą runų kalaviją, bendrauja su Chaoso dievais, kovoja su pragaro išperomis, aplanko įstabiąją Kaneluno tvirtovę bei Išnykstantį Bokštą, sutinka daugybę didvyrių iš kitų matmenų, kitų inkarnacijų...

--

Aha, tokia labai jau šiaip sau anotacija, bet Eridanas juk dažnai taip - uždeda kokį idiotišką, bet svarbiausia mat Fantasy-Erotišką viršelį, prirašo kokios sausos anotacijos, kuri net ketvirčio knygos kietumo arba nuobodybės neapsako ir tiek. Bet tai nėra blogai, nes tuo pačiu jie mus moko nekreipt dėmesio į viršelį, o anotaciją labai gerai apgalvot patiems arba susirast review prieš perkant/skolinantis knygą. Va taip va. Einu toliau skaityt.

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Antra knyga iš serijos

Deja man labai dažnai taip nutinka, kad pasiimu kokią knygą iš bibliotekos ir tik namie suprantu - tai antroji knyga serijoje/trilogijoje/kita. Nepaisant net to, kad paprastai nešiojuos užrašus, į kuriuos rašausi ką ketinu paskaityti, bet net ir tai kai kada negelbsti. Tarkim ta Tim Lebbon knyga. Ji netgi ne antra - ji trečia. Bet čia pusiau Eridanas kaltas, mat pirmą knygą labai gudriai išleido kaip "priešistorę". O aš tik trečią ir teradau. Pikta dabar, mat ėjau bibliotekon šiandien tik su tuo tikslu.
Bet radau kažkokį atiduodamą romaniūkštį anglų kalba. Jei bus neįdomus, tai bus kam nors anglų žinioms gilinti, tad nepamaišys.

Aišku ėjau miestan ir kitu reikalu. Ruošiausi įsigyti storą užrašinę, linijiniu popieriumi. Spėkit ar radau? Raštinė - nedirba savaitgaliais. Knygynas - tik iki pietų. Maximoj tokio gėrio net svajot nereik surast be rugsėjo mėnesio. Atsidūstam ir tęsiam.

Baigiu pribaigti klaviatūrą, tad jei kartais imčiau rašyti be lietuviškų raidžių, turėkit omeny - rašau tik iš mobiliojo, kuriame net neketinu ieškoti lietuviško raidyno.

O dabar eisim kojinių permirkusių padžiauti ir paskaityt šiltai kur prie saulės...

BEJE, gal kas žinot ar ketinama išversti ir kitas Anonimo knygas (be "Knyga be pavadinimo" knygos)? Mat yra šios knygos tęsinys "Mirties knyga" (Arba Mirusiųjų Knyga, net nežinau jau), būtų pasiutusiai įdomu.