Kodėl "Nakties Rėžimu"?

Nes. 

Mary Roach - Spook: Science Tackles the Afterlife

  Kartą bibliotekoje, kai su medicinos studente pusesere ieškojom knygų medicinos skyriuje, man - pamaitinti smegenims po visos tos grožinės literatūros, jai - studijoms, ji juokais ištraukė Mary Roach knygą "Negyvėliai", kurią, kas jau ilgokai skaitot, žinot jog perskaičiau ir ji man labai patiko. Ir, kad jau patiko, susiradau keletą elektroninių autorės knygų, ir vieną iš jų šiandien pabaigiau. Tai būtų Mary Roach knyga "Spook: Science Tackles the Afterlife" dar žinoma kaip "Six Feet Over: Adventures in the Afterlife" (ISBN 184195845X; 293p.; Goodreads).

"These are arranged in six separate hallways, each portion of hallway reachable by one of two dozen possible combinations of interlinking stairways and obscured by fire doors and dead ends, such that a degree in psychic science is necessary simply to find one's bed in the evening."

  Kas man labai patinka šios autorės knygose, tai kad ji tarsi pabunda su klausimu. Išlipau iš lovos ir galvoju "kažin, o ar gali sąmonė išgyventi mirtį?", ko pasekoje knyga parašoma žinant nedaug ar visai nieko jos pradžioje, ir per visą jos eigą - mokomasi kartu su skaitytoju. Ar esama gyvenimo po mirties? Ar galim iškeliauti iš savo kūnų nemirę? Ar sąmonė išgyvena mirtį? Ir, jei į visą tai galime atsakyti "taip", tai ar esama pomirtinio gyvenimo, tokio, koks vaizduojamas biblijoje? Pragaro ir Rojaus? Mary mus nusiveža į Indiją, kur reinkarnacija - vos ne kasdienis reiškinys. Aplankom mediumus ir pasidomim ta jų ektoplazma, kuri atrodo teka iš visų jų skylių, mat substancija labai jau į kažką panaši. Ką jau ten, netgi pabuvojame ligoninėse, kur klinikinė mirtis - pakankamai dažna, kad būtų galima rinkti itin padorią informaciją šia tema ir netgi palikti tiems kūnų išeiviams - skiriamųjų ženklų, apie kuriuos jie po to galėtų papasakoti. Aš, asmeniškai, noriu tikėti labiau, nei iš tiesų tikiu, tad ši knyga man labai tiko. Mary Roach turi labai sveiką humoro ir skepticizmo "pirmiausia viską patikrinkim, o jau tada žiūrėsim" jausmą.
  Kaip įdomiai ėmiausi šios autorės. Pradėjau nuo lavonų, perėjau prie gyvenimo po mirties. Ir nors Negyvėliai man patiko kur kas labiau, šiai knygai irgi galiu duoti solidų 10-10, be kalbų.

Mark Haddon - The Curious Incident of the Dog in the Night-Time

  Ką mes žinome apie autizmą ir autistus? Mano šeimoje tokio vieno būta, tačiau ta šeimos dalis - tolima. Tad Mark Haddon knyga "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" ("Vintage" 2003; ISBN 1400032717; 226p.) buvo labai įdomi. Joje yra puikios informacijos tiek šiaip įvairiomis temomis, kaip tarkim Paukščių Takas ir, kaip tai yra mūsų Visatos, kuri yra disko formos, kraštas, o ne šiaip kažkokia žvaigždžių sangrūda, tiek ir informacijos apie autizmą, kaip tarkim pats Kristoferis, kuris nemėgsta liestis prie geltonų ar rudų dalykų ir nevalgo geltono/rudo maisto prieš tai į jį neįmaišęs raudonų maistinių dažų.
  Knygą rašo ir visą tą veiksmą mums pasakoja autizmu sergantis Kristoferis. Tai beje nereiškia, kad autorius - ir yra Kristoferis, to netikrinau, bet greičiausia, autorius tiesiog gerai susipažinęs su tema. Kristoferio mokytoja pasiūlė jam parašyti knygą, o kad jau jam visokie tokie projektai patinka, jis mielai to imasi. Bėda ta, jis nežino apie ką galėtų rašyti. Fantazijos jam nepatinka, mat jos yra tarsi melai, o melai jį verčia blogai jaustis. Bet štai vieną naktį, kai jis vaikštinėjo kaimynystėje, įsivaizduodamas jog yra paskutinis žmogus žemėje, pastebėjo sodo šakes, įsmeigtas į kaimynės šunį Velingtoną. Kristoferis tą šunį mėgo, o ir šiaip šunis jis myli labiau nei žmones, tad nusprendžia padaryti tai, ko paprastai detektyvuose nieks nedaro (mat detektyvai jam visai patinka, net jeigu jie iš tiesų irgi neįvyko) - išsiaiškinti kas nužudė šunį. To pasekoje jo laukia daugybė naujienų, daug iš jų - skaudžios ir sunkiai priimamos.
  Neįtikėtina stebėti, kaip Kristoferis savyje atranda drąsos ir jėgų tęsti, eiti pirmyn. Kaip jį varo tiek baimė, tiek ryžtas. Tai tikrai unikali knyga ir duosiu jai 10/10, be kalbų.

Umberto Eco - The Mysterious Flame of Queen Loana

  Nebepamenu ar ankščiau ką iš Umberto Eco skaičiau ar visgi "The Mysterious Flame of Queen Loana" (La Mysteriosa Fiamma Della Regina Loana; ISBN 0156030438; "Mariner Books" 2004; 480p.) yra mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Bet kuriuo atveju, rašymo stilius geras, tad nors ši knyga man nepatiko, manau prie progos vis vien mielai dar ką nors paskaityčiau.
  Istorija apie vyriškį, kuris dar vaikystėje išsireikalavo, kad jį vadintų Yambo, ir štai, dabar, kai jam jau per 60-šimt, jį vis dar taip vadina. Atsibunda jis ligoninėje, praradęs tam tikrą dalį atminties. Pamiršau kaip tai techniškai pavadino, bet, tarkim, jis sugeba išsivalyti dantis savarankiškai, tačiau negali prisiminti savo žmonos ar paties vedybų fakto. Jis taip pat pamena ir viską, ką kada skaitė, o kadangi yra senų knygų kolekcionierius ir perpardavinėtojas - pasakojimas kartais iki erzulio prikaišiotas citatų ir pasakojimų apie knygas. Mano laimė - daugumos jų nežinojau. Tiems, kas bus jas skaitęs - bus blogiau nei man, bent mano supratimu. Galų gale jis išvyksta į savo vaikystės namus, kur rankiodamas senus užrašus mėgina susidėlioti savo gyvenimo vaizdą ir, jei pavyktų - atgauti atmintį.
  Knyga pilna iliustracijų. Tarkim, Yambo senelis rinko cigarečių pakelius - štai mums ir pateikiamas lapas, pilnas labai senų cigarečių pakelių. Pilna ten ir minėtų citatų, bei komiksų ir knygų atpasakojimų. Komiksus aš mėgstu, bet čia jau šiek tiek per daug visko. O ir pabaiga paliko labai riebų klaustuką, tad padariau spėjimą apie tai, kas įvyko, bet faktų, tarkim, negavau. Istorijoje, beje, esama pora tikrai gerų epizodų, kai buvo tikrai labai įdomu skaityti. Kaip minėjau, ir rašymo stilius labai sklandus, net ir tokiame painiame kūrinyje, kur iš galo einama į pradžią, to paties galo nepaleidžiant ir slenkant jo link. Duosiu knygai tik 4/10, bet kaip pirmai (jei tai tikrai pirmoji pažintis) pažinčiai - nenusivyliau pačiu autoriumi.

Jacqueline Kelly - The Evolution of Calpurnia Tate

  Knygų klubai - nuostabus dalykas. Gauni paskaityt to, ko šiaip jau net nepavartytum. Tokia ir ši Jacqueline Kelly knyga "The Evolution of Calpurnia Tate" (Kalpurnijos Teit Evoliucija; "Henry Holt and Company" 2009; ISBN 978-0-80-50-8841-0; 338p.), kuri, kad ir kokia įdomi, labai nuliūdino, kad neturėjau tokio senelio, kaip kad josios.

  "I had never seen a real live dead person."

  Kalpurnija - vienintelė dukra tarp galybės brolių. Tai reiškia, kad jai reikia būti ne tik numylėtine, bet ir ta, kurią erzina nes ji "mergaitė", ir ta, kuri "geriausia sesuo", ir aišku ta, į kurią motina deda visas viltis - dama, kuri mokės siūti, siuvinėti, megzti, nerti, gaminti, valyti, ras gerą vyrą, pagimdys dešimt sūnų... Čia tokia beveik standartinė istorija apie kitokią mergaitę, kuriai įdomiau knygos, miškas ir šliužai, bet istorija toli gražu ne standartinė. Kalpurnija, nors kitokia, bet geba prisitaikyti. Ji stengiasi kiek įmanydama ir kartais net pripažįsta jog tas ar anas darbas nėra toks jau ir baisus, t.y., nors nuobodu, bet rezultatai gan įdomūs. Šliužai per daug jos taip pat nedomina, milžiniška kandis - gąsdina, o kai kurios knygos - dar per sunkios ir per sausos, kad įveiktų taip, kaip norėjo. Tačiau čia jai į pagalbą ateina tas, kurio visa šeima prisibijo, kaip ekscentriko. Jo vengia prašyti į svečių priėmimus vien iš baimės, jog ims pasakoti apie kokį nors žiogų poravimąsi. Tai Kalpurnijos senelis, Kapitonas Teitas. Jis greit pastebi Kalpurnijos išskirtinį norą pažinti pasaulį ir rimtai sunerimsta, kai ji pasiguodžia, jog mokykloje esama pamokų, per kurias tenka vaikščioti su knyga ant galvos. Tad, per šiokią tokią mokslininko prizmę jis, kaip ir jos motina, į Kalpurniją sudeda daugybę vilčių, mat nė vienas iš jo anūkų iki šiol neparodė jokio susidomėjimo mokslais.
  Labai paprasta ir įdomi trumpa knygelė. Daug juokingų dalykų, kurie gali nutikti tik Kalpurnijos amžiaus mergaitei, arba tokio tipo žmogeliukui, kaip ji. Dabar bent jau susipratau kodėl man įdomiau jaunimo ir vaikų literatūra, nei ta kita. Gi čia - jokio gumos tempimo, jokio perdėto košimo per dantis. Ir vienintelis dalykas, dėl kurio negaliu jos dėti prie mėgiamiausių yra pernelyg atvira pabaiga. T.y., pabaigoje taip ir neaišku ar ji ir toliau stengsis balansuoti tarp dviejų pasaulių, ar senelis ją parems jos svajonėse tapti mokslininke, gamtos tyrinėtoja, ar jos tėvai pagaliau susiprato, kad "Namų šeimininkės mokslai" ją labiau įskaudino, nei nudžiugino ir taip toliau. Duodu stiprų 9/10. Tikiuosi mūsų laikais situacija nebe tokia.

Haruki Murakami - Pinball, 1973 [Žiurkė #2]

  Antroji Haruki Murakami "Žiūrkės" serijos/trilogijos+ dalis "Pinball, 1973" ("Kodansha int"; 1980m; 215p; ISBN 4061860127;) jau kur kas sklandesnė už pirmąją. Apie ką ji? Na, ne visai žinau, bet buvo gražu ir įdomu.
  Knygos veiksmas prasideda prieš pirmosios epilogą, t.y. čia pasakotojas dar nevedęs, nors Žiurkės ir pasakotojo istorijos jau padalintos į du atskirus gabalus toje pačioje lėkštėje. Pats Žiurkė - dar ne rašytojas, bet apie neapykantą turčiams daugiau nebekalba. Šį kart jį kamuoja visai kas kita. Šį kartą jam tiesiog reikia pabėgti, įsilieti į minią ir išnykti. Tuo tarpu pasakotojas gyvena su dvynėmis be vardų, todėl vadina jas numeriais ant jų marškinėlių. Jos tiesiog išdygo jo gyvenime ir apsigyveno su juo. O jis pats tuo tarpu skendi prisiminimuose, kaip smagiai leido laiką su Žiurke prie Kiniško Bilijardo (pinball) automato, tokio ypatingo, kosminio laivo tematikos, su trimis... Kaip vadinas tie muštukai, kuriais mušinėji kamuoliuką, kad neišriedėtų? Tai va, su trim tais. Galiausia, neapsikentęs imasi ieškoti to daikto, nors čia aišku būtų galima įžvelgti visai ką kitą. Juk ir jaunystė prie to aparato prabėgo, ir draugystė užsimezgė bene prie to aparato.
  Kol kas mano pažintis su Murakamiu davė tokių vaisių - jo herojai - rūko, geria alų ir nemiega, o valgo daugiausia riešutus, paduodamus prie alaus. Jo herojai - linkę personifikuoti daiktus, o kitus, atrodytų svarbius - nutrenkt bala žino kur. Jis, autorius, sugeba parašyti visai neprastą veikalą apie, atrodytų, visiškai neįdomią temą. Mat čia nemažai pasakota apie Kinišką Bilijardą, kaip nekeista - buvo įdomu paskaityti. Net nežinojau, kad jie buvo tokiu fenomenu ir kad tokios firmos užsiėmė jų gamyba. Aišku, jei čia surašyti faktai, o ne šiaip kažkas. Netikrinau. Įdomu, bet ne tiek. O knygai duosiu 8/10 ir pagaliau imsiuosi "Avies Medžioklės", kurią knietėjo perskaityt (stengiuosi suskaityt kuo daugiau popierinių knygų, kad ramesne sąžine galėčiau įsikibti į planšetės gelmes), o negalėjau, mat tai TREČIA knyga iš KETURIŲ. Aš, kaip ir sakiau, suprantu, kodėl jie nevertė pirmų dviejų, juk tai buvo praktiškai neįmanoma, tų knygų angliškas tiražas pasibaigęs, o japonišku man nė domėtis nėr prasmės, mat, kad ir kaip norėčiau, japonų kalbos - nemoku. Bet mano smegeninė tiesiog užvirė - kaip, tu skaitysi trečią knygą, kai dar dvi priekyj? Ne, ne. Eik, ieškok, kuiskis, mes nieko nežinom, tavo reikalas, ką nori - tą daryk, bet rask. Gana prisiskaitei knygų nuo vidurio, serijų - nuo galo ir taip toliau. Dabar gražiai ir tvarkingai... Radau. Perskaičiau. O dabar - atsikvėpkim... (pagalbos ir pan. - rašykit el. paštu kontaktuose)

Haruki Murakami - Hear the Wind Sing ["Žiurkė" #1]

  Nusipirkau Haruki Murakami knygą "Avies Medžioklė", ir sukirbėjo kažkas - reikia patikrint ar tai tikrai "stand-alone" (savarankiškas) kūrinys, o ne serija. Ir ką jūs manot? Tai - trečia iš keturių knygų. Pirmosios dvi atrodo jau išparduoto tiražo, tad nenuostabu, jog negavome, juoba, kad jos abi labai trumpos ir dar ne tokios geros (kiek žinau), mat Murakami dar tik "mokėsi rašyti" (tarkim). Pirmoji knyga "Hear the wind sing" ("Kodansha INT" 1979; ISBN 4-06-186027-7; ~130p.) lengvai skaitosi, bet nėra lengvai suprantama.
  Tokios istorijos man kažkuo visada patikdavo, toks padrikas pasakojimas, įterpiant visokių pastraipų su informacija, kuri neatrodo kuo nors susijusi su tekstu. Ir vardų šioje knygoje visai nėra. Pasakotojo draugas pravardžiuojamas Žiurke, barmenas vadinamas vien raide J (lietuviškai mačiau rašo "Džėjus"), pasakotojo mergina "toji, su keturiais pirštais" ir panašiai. Tokio kaip ir veiksmo nusakyt negalėčiau, viskas - vieni apmąstymai, filosofavimai, alaus ir cigarečių naikinimas ir kažkada pažinotos merginos paieškos. Man net pasirodė, jog tai galėtų būti ta pati "su keturiais pirštais", bet tai nebuvo patvirtinta, tad nieko neteigsiu.
  Keista šiaip, bet susiskaitė tikrai lengvai. Tik gauti ją buvo iki pasiutimo sunku, bet pavyko. Duosiu 9/10, mat nors patiko, bet ne viską iki galo supratau, tad gal už savo kvailumą atimu balą.
[Goodreads]

Antroji duona - neįperkama

  Prieš dieną ar dvi išsiruošiau į Kauną, galvojau, knygynuose susipažinsiu su naujienomis. Galvoje kirbėjo nemalonus balselis, kurį norėjau užčiaupti, mat jis man vis kartojo viename bloge apie knygas skaitytą mintį: „Gyveni šalyje, kur prisigerti pigiau, nei nusipirkti gerą knygą“. Tad kai peržiūrėjau Pegaso, Vagos ir dar kažkokio knygyno kainas, pirmu taikymu šoviau į Maximą aiškintis. Tai, ką pamačiau, tą balselį galvoje prajuokino kaip reikalas - rinkis: kūnas ar protas? Mat piniginė abiejų neleis! Čia, beje, neteigiu, kad gerai apsirengę, išsikvepinę ir prisipuošę ar net išgeriantys žmonės būtinai kvaili, neapsišvietę ir neskaitantys. Tiesiog aš, po būtiniausių pirkinių sau, knygų pavadinimus daugiau užsirašinėjau, nei ėmiau.

  Jei nevažinėji po leidyklas, ar nežinai tų stebuklingų knygynėlių, kuriose antkainis nesiekia lubų, tuomet knyga vėl virs prabangos preke. Kažkada tėvas pasakojo, kad jo laikais dovanoti knygą, reiškė padovanoti tikrai prestižinį daiktą, mat jos buvo brangios ir retos. Tokią dovaną gavęs žmogus tuoj pat pastatydavo ją į sekciją, grožėjimuisi, o ne skaitymui, tad neveltui ir užpernykščių metų Vakaro žinios, straipsnyje apie Knygų mugę paminėjo, jog knygynai virsta muziejais, kur į knygas ateinama pasižiūrėti, bet ne pirkti.

  Grįžau namo su viena H. Murakami knyga, minkštu viršeliu, gal todėl pigesne, o gal tiesiog ta knyga ne itin populiari, o gal – jau sena. Grįžau ir puoliau ieškoti faktorių, kurie lemia knygų kainas. Leidykla TEV, besispecializuojanti mokslinėje literatūroje, teigia, kad knygos kainą sudaro trys faktoriai:
  1) Tiražas. Kuo jis didesnis – tuo knyga bus pigesnė, mat taikoma didesnei auditorijai. Todėl angliškos knygos dažnai pigesnės – tiražai skaičiuojami milijonais, ne taip, kaip Lietuvoje – vos tūkstančiais.

  2) Kokybė. Viršelis, popierius, iliustracijos, jų kiekis, knygos spalvingumas. Čia man kilo klausimas – Lauros knygoje tekstas ir raudonas ir juodas, tai ar jos knygos brangesnės nei Hario Poterio? Tai patikrinau Knygų klube. Ploniausia Hario knyga kainuoja tiek pat, kiek ir Lauros knyga, nepaisant to, kad Hario Poterio knygos turbūt išleistos kur kas didesniu tiražu, be iliustracijų, vienodo tipo viršeliais, vienos spalvos tekstu. Kokybės ir kiekybės atžvilgiu Laura turėjo būti brangesnė. Be to, ar tokiu atveju elektroninės knygos nebūtų žymiai pigesnės? Žiūrint kur pirksi, bet Lietuvoje e-knygą greičiausiai gausi vos trimis ar penkiais litais pigiau, kai užsienio e-knygynai jas siūlo kartais net penkis kartus pigiau už fizinę knygą. Tad popierius, knygos viršelis ir, drįstu teigti, spalvingumas (mat, spėju jog tai dažų kaina, fizinių dažų) tesudaro poros litų skirtumą. Lietuvoje.

  3)  Autorių darbas. Geras rankraštis – leidyklai mažiau darbo. Hm, spėju, jog R.R. Martin rašo siaubingai painiai, mat jo knyga lietuviškai mums kainuotų 60 Lt. Gal reikėtų jo paprašyti trumpinti knygas? Arba, dar geriau, rašyti lietuviškai? Ak, bet ar lietuvių autorių knygos tiek jau daug pigesnės? Andriaus Tapino Vilko valanda kainuoja ne mažiau 40 Lt (e-knyga – 32 Lt ir ne mažiau). Ir, kaip mane papildė, redaktorius pasiima 40% pelno, tad dėl darbo taisymo kaina kaip ir nesiskiria, tik pats autorius finansiškai nukenčia.

  Na, tad taip nuoširdžiai dabar pamąstykim, ar visada sumokėję 40 Lt už knygą, gaunam spalvas, kokybę (ypač vertimų ir redagavimo kokybę), ir jos būna tos „neperkamosios“, kurias išleidžia vieno tūkstančio tiražu? Dovanokit, bet čia jau mano eilė juoktis. Popierius gelsta, minkštos nugarėlės toli gražu ne visada reiškia pigesnę knygą, vertimai apgailėtini, o kartais redaktoriaus nė nerandi paminėto, kitąsyk rašalas į popierių nesusigeria, prieš šviesą – blizga ir tepa pirštus. Sakysit, kad jums taip niekad nebuvo? Tai sveikinu. Štai o aš valau dulkes nuo savų knygų ir mąstau, gal jas perdėliot pagal geltonumo spektrą... Ankščiau minėtame straipsnyje iš Vakaro žinių man ypač patiko Dalios Teišerskytės pasisakymas: „Duokit ploną viršelį, prastą popierių, kad tik pigiau, mat knyga – ne kryželis, po kaklu nenešiosi, perskaitęs padėsi į lentyną. Tad už „kokybę“ kurią gauname, galėtumėme bent kiek mažiau mokėti ilgai neieškodami kur pigiau“.

  O kur gi dar neminimieji antkainiai? Kas lemia, kad knyga, kurios savikaina – 20 Lt, viename knygyne – 28 Lt, kitame – 32 Lt? Patalpų nuoma? Galbūt, bet kodėl tada negalima knygų šiek tiek nupiginti e-parduotuvėje, ar, vėlgi, nupiginti pačią e-knygą? Domenai? Ne tokie jie ir brangūs, kad vienai knygai dėtų dešimties litų antkainį, kai perka tūkstančiai ir ne po vieną. Darbuotojų algos? Kad jiems ten grašius moka. Knygos juk ne apelsinai, jokie įstatymai nedraudžia užsidėti dvigubą antkainį, o kasos darbuotojai ir knygynuose tėra tik kasos darbuotojai (gerbtina, bet siaubingai nedėkinga profesija).

  Kas iš jūsų žino ar pamena, kad Lietuva turėjo „Skaitymo metus“? Ar žinot, kiek tais gražiai skambančiais metais buvo skirta šiam reikalui lėšų? 17 tūkst. litų. Imkit vidutinę knygos kainą, tarkim, 30 LT, ir paskaičiuokite kiek per visą Lietuvą tai nupirktų knygų. O tada dar apgalvokime ir tai, kad ne visos tos lėšos skiriamos būtent knygoms pirkti!

  Dabar, kai jau visai nebežinome kodėl knygos kainuoja tiek, kiek kainuoja, pereikime prie alternatyvų ir pradėkim nuo akcijų medžioklės, kurią ir man, užsiminus šia tema, visi prikiša. „Yra tų pigių knygų, reikia ieškoti, akcijas sekti“ – gerai, gerai. Aš su akcijomis daug prisipirkau, bet labai nedaug tame yra ne šiaip skaitalo, o tikrai norėtų knygų. Be to, esama tokio reiškinio, kaip įstatymų interpretavimas savo naudai, t.y. – knygynų gebėjimas virsti džinais, kuriems prastai suformulavus įsakymą – atsiras būdas, kaip viską pakreipti savo naudai. Kad ir mūsų mylimieji Knygos.lt, neabejoju – visi pirkot, per jų gigantiškai atrodančias akcijas ir net be jų. Ir toli gražu neteigiu, kad jie visada elgiasi savanaudiškai, ne, tikrai ne (kaip ir neteigiu, kad taip elgiasi visi). Bet ir čia turi budrauti. Prisipažįstu, aš to nė nepastebėjau, ir laimė tik ta, kad dvi žinomos blogų rašytojos dėl to su jais pasiginčijo (nuoroda). O aš pasiknisau giliau. Štai kame reikalas: anot jų, įstatymas juos VERČIA „sena kaina“ vadinti „rekomenduojamą mažmeninę kainą“. Tiesa, kad taip daryti niekas nedraudžia, bet tikrai niekas ir neverčia. Kad būtų aiškiau, pateiksiu grubų pavyzdį: mažmeninė rekomenduojama kaina yra ta, kuri maždaug apskaičiuota „po visų išlaidų“ prekei išėjus ir atkeliavus iki prekybos vietos. Tad tokia prekės kaina gali būti, tarkim 30 Lt, nors tikrosios išlaidos vienam knygynui gali būti 25 Lt, kitam – 20 Lt, trečiam – 35 Lt. Jūsų parduotuvėje, tarkim, ta knyga po to, kai ją gavote, kainavo, na, 15 Lt, mat nepaisant visų išlaidų, knyga jums tiek daug nekaštavo, o jūs gyvenat pakankamai gerai, kad pelno per daug nesigvieštumėte. Atėjo akcijų metas, skelbiate akcijas: visoms knygoms – 50% nuolaida! 15 Lt perpus dalinti nesinori, tad, o, laikykimės įstatymų ir parašykim „sena kaina – 30 Lt, su nuolaida – 15 Lt!”. Suprantate, kame čia reikalas? Įstatymai nedraudžia šitaip manipuliuoti kaina, galbūt ką nors ir pajudintų teisėsauga, jei tai būtų kokios nors bulvės ar pienas, bet leidykloms, knygoms – į tai visi žiūri pro pirštus. Lengvatų jiems irgi netaikoma, o turėtų būti, tad nenuostabu, jog knygynai pasiryžę savo dalį atsiimti iš mūsų, kai valdžia į juos numojo ranka.

  Sakysit, valdžia ne dėl visko kalta? Žinoma, sutinku, nepaisant jų pakelto BVP knygoms, jie turbūt ne dėl visko kalti. Bet jei gyvenate toli nuo centrinių bibliotekų (ir juo labiau nuo leidyklų, į kurias man vien nuvažiuoti reikėtų 26 Lt kainuojančio autobuso bilieto), tuomet kažką naujo jums paskaityti gali būti sunkoka. Bibliotekos, ypač tos nedidelės, nedidelių miestų, gauna vos kelis šimtus litų per metus knygoms pirkti. Esama miestelių, kur ta suma net nėra triženklė. Net pati Silva Rerum autorė, Kristina Sabaliauskaitė, savo metų knygos premiją išdalino bibliotekoms, už ką, neabejoju, užsitarnavo dar daugiau skaitytojų meilės. Tai žinant nėra ko ir stebėtis, kad gauname tik tokias knygas, kurias vėliau nurašo, mat nieks jų nė imti nenorėjo, pirktos buvo per akcijas, kai jas stengėsi tik kuo greičiau prastumti, mat žinojo, jog reikalas žlugęs. Štai, aš mėgstu lyginti vertimą su originalu, bet kur man gauti R. R. Martin Sostų karų vertimą? Bibliotekoje ją geriausiu atveju gausime po metų, dviejų. Pirkti jos už 60 Lt labai jau nesinori, kai anglišką įsigijau už skatikus. Ir visa laimė, kad moku anglų kalbą.

  Čia ir pereikime prie trečiosios alternatyvos po akcijų ir bibliotekų. Knygos užsienio kalba, originalai. Jau ne pirmus metus, kai kas klausia, nurodau BookDepository, mat jie atsiunčia knygas nemokamai ir galų gale dažniausia išeina kur kas pigiau, nei pirkti lietuvišką vertimą. Be abejo, kažkokie tarifai taikomi ir jiems (tai yra gimmick, kaina įskaiciuota į knygos kainą. Jei užsakytumėt tą pačią knygą Anglijoj ir vis tiek siųstumėt į Lietuvą, tai būtų perpus pigesnė knyga, nei užsakant iš Lietuvos į Lietuvą – mano redaktorės žodis), bet taip yra visose šalyse ir ne visada tai priklauso nuo pardavėjo. Šaunu, jei skaitote anglų rašytojų knygas, arba populiarius skandinavų detektyvus, kuriuos į anglų kalbą išverčia. Jie gali leisti sau knygas parduoti pigiau, mat tiražai ten milijoniniai – angliškai skaito minios. Bet jei ta knyga, kurios norite, į anglų kalbą neišversta? Tarkim A. Sapkowski Raganiaus sagos knygas dar tik pradėta versti į anglų kalbą, o mes savo lietuvišką tiražą išpardavę taip, kad jau labai, labai sunku rasti. O kur dar faktas, kad toli gražu ne kiekvienas angliškai supranta taip gerai, kad suprastų? Kaip LLVS vadybos narė Gabrielė Gailiūtė yra pasakiusi: „Kartais ir prastesnį vertimą skaityti prasmingiau, nei originalą, kurio gerai nesupranti.“

  Beje, dėl muitų ir nuotolio – originalios rusų knygos netgi brangesnės už mūsų lietuviškus vertimus.

  Ir, paskutinė mano sugalvota alternatyva (jei jūs kokių žinot – pasidalinkit) be abejo – e-knygos. Jei balselis jūsų galvose irgi grubiai klausė, kūnas ar protas, o jūs pasirinkote protą, tuomet štai jums naujiena: dešimt knygų lygu neblogai, daug metų tarnausiančiai e-skaityklei (tiksliau, planšetei). Maniškis Prestigio kainavo kiek per 300 Lt, bet juo perskaičiau jau kur kas daugiau nei dešimt knygų. E-knygos, ypač angliškos, kartais žvėriškai skiriasi nuo popierinės. Lietuviškos, deja, ne tiek daug, bet vis vien pigiau. Tik čia esama šiokio tokio limito. Tarkim, siaubo karalius S. King‘as pareiškė, kad nemato jokio reikalo savo knygas leisti e-formatu, mat tai „atima dalį skaitymo malonumo“. Aš nepajėgiu suprasti tų žmonių, kuriems knyga svarbesnė už patį jos turinį, tad kai kas pradeda inkšti, jog knyga ne ant popieriaus – net ne knyga – tenka akis vartyti, mat tai vėl rodo, kokie skurdūs yra knygų pasirinkimo apribojami protai (suprantu, kad galima mėgti vieną ar kitą formatą labiau, bet užsispyrus stovėti su rankraščiu, kai visi knygas spausdina, reiškia likti už ateities ribų, siauroj salelėj). Tad ir King‘as čia mane siaubingai nustebino. Galima sakyti: vai, žmogus jau senyvas, negalima kaltinti. Bet Anne Rice irgi ne jauniklė, o jos knygos, jos pačios teigimu, žengia ir žengs su laiku, tad ji, nematydama reikalo priešintis naujovėms, savo knygas mielai pateikia ir e-formatu.

  Tad ką daryti? Pabaigai paskutinįkart paminėsiu D. Teišerskytę: „Neskaitančios tautos laukia baisios pasekmės.“ Žinoma, knygų pigiau rasti galima. Žinoma, neskaitę neliksim, ir rasim ką, kaip ir iš kur. Bet kai esi priverstas ieškoti ką, kaip ir kur – darosi liūdna.

Charlaine Harris - Dead Ever After [13]

 

Štai ir paskutinioji Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus, pavadinta, kaip ir pridera "Dead Ever After" ("Gollancz"; 2013; ISBN 978-0-575-09664-6;). Pabaiga ir gera ir bloga, priklausomai nuo to, kaip į ją pažiūrėsi. Manau didžioji dalis erzinsis, kad Sukė liko ne su tuo, su kuo reikia, o man tuo tarpu patiko jos pareiškimas, kad jei jis ją paliks, tai ir tiek tos, išgyvens tą ir gyvens toliau. Kai pagalvoji, gal ir ne pati protingiausia ar įdomiausia moteris ta mūsų Sukė, bet pati dirba ir užsidirba, kažką kažkiek skaito, nestokoja šiokio tokio sarkazmo ir neužsidaro savo namuose pusmečiui, jei koks vyrukas ją palieka. Toks pliusas manau ne toks ir mažas. Kuo dar pagirt galiu? Vampyrai įvairūs ir daugiau ar mažiau likę prie klasikinio įvaizdžio, kas man visada buvo arčiau širdies, nemėgstu perrašinėjamų mitų. Su vilkatais aišku persistengta, kai net wererabbit egzistuoja, bet autorė jau ir pati po to ėmėsi to nebeminėti, manau suprato, kad jau per daug.
  O ši konkreti knyga gali būt pagirta už tai, kad viskas susitvarkė. T.y. Sukę vėl žudo gaudo pjauna, bet vietinė fauna ją jau pažįsta, tad kai ją įsitempia kur - pusė Bon Tempso šoka į automobilius ir vejasi savo telepatę. O ir su Kvinu Sukė malonėjo padoriai vėl bendraut (jis man ten iš jos visų "vyrų" buvo priimtiniausias). Bėda tik ta, kad tarkim, kokiam nors veikėjui dingus, t.y. jei jis ar ji išvyksta nakvot kitur - tai apie jį ir nebepagalvojama daugiau. Išnyko iš akiračio. Ir aišku, tas standartinis pabaigimas, kai serija tempiasi per tryliką knygų - visi (išskyrus Sukę) susiženyjo, ir ėmė lauktis ar gimdyt vaikus.
  Ką gi, gal literatūrinės vertės šiose knygose nedaug, bet užimt jos gali. O ir šiaip, atsirado mano rankose kai tikrai labai reikėjo durų į kur nors, kur galima pailsėti. Tad, nepaisant akivaizdžių trūkumų visai serijai duočiau 8/10, o šiai konkrečiai knygai - 9/10.

Charlaine Harris - Deadlocked [12]

  Kas džiaugsis, kas liūdės, bet ši Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus "Deadlocked" ("Ace Books" 2012; ISBN 9780575096578;) jau prieš paskutinė. Aš, asmeniškai, pamėgau šią seriją. Ji atsirado laiku ir vietoje, o per tiek knygų susitaikai ir su nuolatinėm ašarom dėl plaukų, rūbų ir beabejo - gyvų ir negyvų Sukės vyrų.

  "What are you, Zen Master Fang?"

  Gerb. Harris visada užtempia pradžią. Ilgiausias skyrius apie būrį moteriškių išėjusių pasiganyti į striptizo klubą. Bėda ta, kad mažų miestukų stipklubuose galima pamatyti savo vyrą, pusbrolį ir panašiai. Ir kai jau atrodo - daugiau blevyzgų nebeištversi - ima darytis įdomu. Kas ir kodėl bando pakišt Eriką policijai ir gal būt išskirt jį su Suke? O dar čia paaiškėja, kad jo miręs kūrėjas prieš žūtį sugebėjo jį, kaip kokią lėlę ar sugulovę - geru sanderiu prastumti kitai stipriai vampyrei. Ir beabejo, Sukė, plėšoma ir draskoma, elgiasi bjauriau, nei galėčiau patikėti. Ir tada jau, likus mažiau nei pusšimčiui puslapių, Harris viską paberia - prisipažystu, nesitikėjau kai kurių įvykių ir kai kurių žmonių (ar ne visai žmonių) pykčio jos pusėn. O gal tiksliau - jų pykčio bendrąja prasme, mat Sukė tiesiog visiem po kojom maišosi, nelaiku, ne vietoj ir ne su tuo, su kuo reikia.
  Nėr ką ir pasakot per daug apie tęsinius, viena aišku - kiekviena knyga prasideda kuo nuobodžiausiai, tada primaišoma pelų su grūdais, tiek, kad galvą paskausta galvojant apie šimtą klausimų, kuriuos reikės išspręst, na ir galiausiai, pabaigoje, visas įdomumas, kuris ir pelno visus taškus. Sukę kas kart kas nors mėgina suvalgyt, persmeigt, nušaut, sudraskyt ar kitaip numarint, tik su tais fėjom ar elfais, kas ten toki buvo jau nebeatmenu, kurie jos mėsa paskanavo - buvo pasiektas aukščiausias jos kankinimo laipsnis, matyt, tad dabar tie "near death experience" nebe tokie prašmatnūs ir didingi. Duosiu 9/10, kažkaip, negaliu mažiau...

Beje, kas perskaitėt bent tris knygas - drąsiai žiūrėkit serialą, ten po trijų knygų jau nieko nebesuspoilins, mat jau visai lankose, visai kitą istoriją pasakoja, tik toj pačioj scenoj, taip sakant.

Rūta Šepetys - Tarp Pilkų Debesų

  Tik kai įpusėjau Rūtos Šepečio knygą "Between Shades of Gray" (Tarp Pilkų Debesų; Philomel Books; eISBN 978-1-101-47615-4;) sužinojau, jog esama ir lietuviško vertimo. Beje, iš pradžių maniau, jog tai originalas, tada paaiškėjo, jog tai ką skaitau ir yra originalas. Nežinau, kaip mums išvertė, mat šį kart nepasivarginau tikrinti, bet susimaut abejotina ar galėjo, juk tai būtent mums aktualiausia tema.
  Istorijos herojai išgalvoti, bet tai ką jie išgyveno - tikra. Jaunoji Lina Vilkas ir jos šeima buvo ištremti į Sibirą, kaip "vagys ir prostitutės". Padoriai gyvenę žmonės, niekad nematę tokio purvo ir žiaurumo - patiria šoką ir išlenda visokiausios ylos iš maišų. Kas - nori greičiau mirti, kas - nemato prasmės net ir tame. Vieni stengiasi išgyventi bet kokia kaina, kiti sutinka gyventi, tik jei gyvens ir kiti.
  Tai labai įdomi istorija. Lina ir visi kiti ištisai jautė galimą mirties siaubą, kulką į kaktą, į nugarą, ar iš bado ar šalčio. Kai tau liepiama kasti duobę, o tada į ją gultis, negalvoji apie tai, jog esi jiems tik matavimo vienetas, pagal kurį bus aišku, kiek mirusių į ją tilps. O kai ant tavęs juokdamiesi ima pilti žemes - negali net šaukti, mat tuoj pat būtumei nušautas. Nekasi duobės, nesigulsi į ją matavimams - negausi tų trijų šimtų gramų duonos davinio...
  Istorija tiek tragiška, tiek kupina vilties. Tikrai buvo labai įdomu, nors vietomis ir atrodė, jog nieko nevyksta, o tik mąstoma apie tai, kas turėta, bet tada pagalvoji, na o kaip gi kitaip? Duosiu knygai pilną 10-10. Puiki istorija.

David Gaider - Dragon Age: The Stolen Throne

  Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
  Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
  Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
  Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
  Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy  Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.

Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 [2]

  Ši Dmitry Glukhovsky knyga, "Metro 2034" ("Novelita" 2012; ISBN 978-609-95436-2-8; ) tokio gilaus įspūdžio gal ir nepaliko, bet vieną dalyką patvirtino - tai tos knygos, kurias perskaičius neįmanoma iš kart griebt kažko kito. Reikia bent dienos, kad viskas susigulėtų ir sugebėtum paleisti istoriją ir jos veikėjus.
  Istorija tęsiasi ir šį kart ji sukasi apie medžioklį Hanterį, kuris praeitoje knygoje vadintas Chanteriu. Ėmėsi kiti verst, daug geriau išversta, bet daug versta dalykų, kurių mano supratimu arba nereikėjo versti, arba nereikėjo aiškinti tiksliai nežinant ar paaiškinimas teisingas. Ne per daug, tad apie tai užsičiaupiu. Dėl to ką padarė prieš metus, prieš ką pakėlė ranką praeitoje knygoje, ne tik Hanteris bet ir Artiomas šiek tiek pamišo ir tik vienas iš jų sugebėjo sugrįžti į "priežasties gyventi" vėžias. Nors turbūt abu tebesiekia kokio nors atleidimo sielai.
  Metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų ir blogiausia - ligų proveržių. Kaip kovoti su maru, kuris kartą jau nusinešė per porą tūkstančių Metro gyventojų? Vaistai? Neegzistuoja arba yra nežinomi. Tėra tik viena visa apvalanti priemonė - ugnis. Bet koks žmogus, koks tamsusis herojus sugebės pasmerkti dvi ar net tris stotis mirčiai, tam, kad išgyventu likusieji?
  Šį kartą istorija bandė virsti epu, o epai neapsieina be didingos ir tragiškos meilės istorijos. Tam reikia dviejų absoliučiai skirtingų padarų. Tarkim - viskam abejingos žudymo mašinos, bene grįžusios tiesiai iš pragaro, ir naivios būtybės, kuri tiki atleidimo ir stebuklo galia. Atrodo net iki pusės knygos mane vertė dantim griežt Sašos, tos naiviosios septyniolikametės būtybės (o Hanteriui beje kiek? Keturiasdešimt?)  pakvaišusi meilė, mat rėmėsi ji tokiais pasisakymais kaip: "Jis norėjo, kad dukra užaugusi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai."... Ir vis vien turėdavau sau iš nagų plėšt skaityklę, mat priežastis skaityti sekė priežastį. Tai čia žiūrėk, senio Homero filosofija, neįdomu man, Artiomas įdomiau prisigalvodavo, negi pabaigsiu po jo? O, o štai Hanteris veikia, dar šitą paskaitysiu. Ak, skyrius baigėsi, negi paliksiu naują net nepradėtą... Galiausiai vėl dvidešimt lapų šiandien teturėjau.
  Nepaisant visko, knyga kupina įtampos, įdomybių ir taip toliau. Tai ne ta 2033-ųjų knyga, kur nieko nėra tikro, tik juoda tamsa. Čia gi - viskas realu, tik Mirtis - abejotina. Ir nors iki trečdalio knygos sau sakiau, kad neturiu už ką šios knygos dėt prie mėgiamiausių, bet kai šiandien užverčiau paskutinius lapus, ir išgirdau ausyse tvinkčiojant pulsą, kai epilogą antrą kart griebiausi skaityt, kad tik įsitikinčiau, jog viskas buvo taip, ir ne kitaip, tapo aišku, kad prie mėgiamiausių ji keliaus. 10-10.

Pirmoji Dalis: Metro 2033

Žudo šios nelemtos knygos, tęsinys dar galai žino kur, o man norisi daugiau turbūt labiau mesti rūkyti bandančiam, praleidusiam pusdienį be nikotino... 

Suzanne Collins - Liepsnojantis įtūžis [3]

Gal būt tai šiek tiek keista, bet knygose mane dažnai labiausiai sužavi kitokių pasaulių, alternatyvių realybių ir panašiai – dainos. Ir štai, trečioje ir paskutinėje Suzanne Collins Bado Žaidynių trilogijos knygoje „Liepsnojantis įtūžis“ (Mockingjay; „Scholastic“ 2010; ISBN 978-1-407109-37-4; 455p.), mane papirko Ketnės daina strazdams, apie pakaruoklį.

  Iš pradžių viskas ir vėl sunkiai įsivažiavo, nei šis nei tas, veiksmo maža, jis nereikšmingas, kyla begalės klausimų apie kitus herojus, o autorė jų nė „negirdi“. Bet nuo antrosios knygos pusės viskas staiga ima intensyvėti. Ketnė ima visais abejoti, visais ir viskuo, tad gan greit susitelkia į šių, kitokio mąsto Bado Žaidynių tikslą, savo asmeninį tikslą – nužudyti Panemo prezidentą (ar jis Sniegas, ar Snovas koks nors? Kaip išvertė, gal kas pasakysit?), per kurį jos ir jos šeimos, bei artimųjų gyvenimas buvo taip drastiškai išdraskytas.

  Maištininkai stumiasi pirmyn, aplink – sprogimai, mutantai, spąstai ir mirtis po mirties. Tačiau niekas Ketnės neparuošė paskutiniai tragedijai, tragedijai, kurios ji mėgino išvengti nuo pat knygų pradžios. Net man buvo sunku suvokti kas gi įvyko. Ir dar baisiau – kas iš tiesų dėl to kaltas!

  Nukrypstant nuo šios knygos ir apimant visas, galiu drąsiai pasakyti, jog nors pirmoji knyga atrodė tikrai silpnai (beje, filmas mano supratimu – labai geras, įdomiai pastatytas), bet pati trilogija – nebloga ir verta paskaityti. Gan unikali pasaulio požiūriu (ne pačia post-apokaliptine idėja, bet bendru „kaltę išpirks nusikaltėlių vaikai, tiesioge to žodžio prasme“), ir kažkokiu užslėptu siaubu, kurį supranta tik tie, kurie pabuvojo arenoje, Žaidynėse. Tarkim imant tą auksinę trijulę, Ketnę ir jos vaikinus, tarp Geilo ir Pito (Pitas? Pytas? Peetas?) jaučiama praraja, ne varžovų, o absoliučiai skirtingų išgyvenimo lygių. Manau būtent dėl to, kad nepatyrė ką reiškia būti medžiojamam, Geilas pasirinko kiek drastiškesnį kelią, bet kas ten žino.

  Taigi, trumpai drūtai, knygai duosiu 9/10, o bendrai trilogijai – stiprų 8/10, ji verta paskaityti ir gal net turėti. 

Pirmoji knyga: Bado Žaidynės

Antroji knyga: Pavojinga Meilė

Dar daugiau grobio

Ech, žodžiu taip. Prikroviau dar grobio į savo sena.lt puslapėlį. Kai kurias knygas parduodu, nes turiu porą egzempliorių, kitas - mat galiu ir be jų. Reikia vietos naujoms, o tos vietos tiesiog nėr. Jei nuimtumėt man tą naštą nuo pečių - būtų puiku. Daugumą sukroviau po 2-3lt, mat viršeliai apibrizgę ar pakeitę spalvas, ar tiesiog knyga mažos apimties. Keliose radau bibliotekos uždėtus antspaudus, kituose - knygyno. Bet visos jos legaliai priklauso man, garantuoju tai. Prieš siunčiant visas palipdysiu, jei kur reiks, pavalysiu, jei kur reiks ir įdėsiu popierinę kortelę su keliomis naudingomis nuorodomis.

Bibliotekoje buvau prieš keletą dienų ir eilinį kartą perkrėčiau "pasidovanok sau" skyrių. Radau neblogos medžiagos lietuvių kalbai ir keletą puikių knygų iš "noriu žinoti" serijos, apie vilkus, skaičius ir kt. Knygelės tikrai labai įdomios, bet pastaruoju metu išsekau iki begalybės, tad bet koks ilgesnis sėdėjimas priverčia imti snūduriuoti, kas labai neproduktyvu, ypač turint galvoje, jog man greitai teks atlaikyt kelis itin rimtus išbandymus.

Vakar ir TIK vakar sužinojau, kad Kindle, kurio taip beprotiškai norėjau, neturi vidinio apšvietimo. Tai tarsi visiškai tikra knyga - ekranas - juodai baltas, šviesos neatspindi (t.y. neturi veidrodinio efekto) ir jos neskleidžia. Turiu pripažinti, jog ne dėl knygos efekto norėjau knygų skaitytuvo. Norėjau jo dėl komforto skaityti nejungiant šviesos. Teks ieškot kito prietaiso.

Ar jau matėt naują Dracula: Entre l'amour et la Mort miuziklą? Na, tiksliau jo gabalėlius? (ten yra ir nuoroda į feisbuką) Nežinau kaip jūs, bet aš mielai su Dracula visas knygas, filmus ir žaidimus pereičiau. Dabar labai laukiu, kada galėsiu nutvert Dracula: Origins 2. Ir beabejo - šį "plus fort...". Pirmą "Dracula: Entre l'amour et la Mort" mačiau youtube, taip susižavėjau, kad per blk.lt užsisakiau dvd. Parsiuntė jį iš Kanados. O ar žinot kuo skiriasi Europietiškas dvd nuo Amerkietiško? Vieno nepaleisi antrojo dvd grotuve. Taip taip, Drakula neapsireiškė mano televizoriaus ekrane. Bet labai puikiai susižiūrėjo PC ekrane. Suplojau apie pusantro šimto, bet ei...

GooReader

Tikras bibliotekų nosferatas greičiausia nesibodi skaityti ir elektroninių leidinių (nosferato idealas man yra tas "pogrindžio žiurkė" / Sewer Rat iš Vampire the Masquerade: Bloodlines). Google jau senokai pateikė savo knygų saugyklą GoogleBooks, kuri nors ir šauni, bet ne visada labai patogi, todėl jie pateikė ir dar kai ką (argi reikia stebėtis? Tik ne po Google Chrome, ne ne.). Tokį nuostabiai švarų, nedidelį ir super-patogiai-paprastą įrenginuką jūsų, mūsų ir kiekvieno nosferatiškos prigimties asmens kompiuteriui. GooReader. Tai nemokama, švari, apie 5MB tesverianti programėlė, kurią pasijungę gausite visus GoogleBooks pateikiamus leidinius. Pavartę žurnalą ar knygą ir susidomėję, bet pastebėję, kad nebeturite laiko - galėsite įsidėti jį į savo biblioteką. Iš pastarosios pasiimsite ir - prašom. Atverčia ten, kur baigėt. Taip pat paiešką galima nustatyti, kad ieškotų tik pilnos peržiūros leidinių, t.y. su visais lapais, o ne ištraukų arba su trūkstamomis dalimis. Aš asmeniškai ėmiausi skaityti Bram Stoker "Dracula", mat angliškos versijos net akyse regėti neteko, labai įdomu tad buvo. Tikrai labai patogu, paieškos langelis nedidelis (dydį galit pasikoreguot, jei mėgstat išsiplėst), o jei norit pavartyt knygą - ją spustelit ir ji tuoj pat atsidaro naujame lange, net nepastebėsit to, taip švariai viskas veikia. Pasididinsit ir versit lapus kaip tikrus, skaitydami du puslapius viename lange, perversit puslapį spustelėję mygtuką, pasiimsit žymeklį ir pasibrauksit įdomesnę vietą, o pavargę tiesiog išjungsit tą knygos langą (nepamirškit išsisaugoti knygos į biblioteką).
Jei kas leistų nakvoti bibliotekoje - taip ir padaryčiau. Ir vartyčiau, vartyčiau, vartyčiau, nes perskaityt nėra kada, bet bent "paskaitinėti" tai tikrai spėčiau ištisas lentynas. O čia štai, prašom - kiek turi laiko, tiek. Nori arbatos? Tik iki virtuvės ir atgal. Pavargai? Rytoj prašom tęsti.
Visiems rekomenduoju, absoliučiai. Žurnalai, knygos, laikraščiai. Viskas ko gali prireikti, arba beveik viskas.