Rodomi pranešimai su žymėmis Edgar Alan Poe. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Edgar Alan Poe. Rodyti visus pranešimus

2013 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis

Edgar Allan Poe - Auksinis Vabalas



  Edgar Allan Poe knygą, kuriai neatspyriau po Kim Newman "Anno Dracula: Bloody Red Baron" knygoje sutikto vampyro Poe, "Auksinis Vabalas" (Poetry and Tales; ISBN 978-9955-23-651-1; "Baltos Lankos" 2013; 246p.) sudaro šios istorijos (vaje, koks ilgas ir sudėtingas sakinys gavosi):
  Ašėrių Namų Žlugimas (The Fall of the House Usher);
  Žmogžudystė Morgo Gatvėje (The Murders in the Rue Morgue);
  Malstremo Gelmėse (A Descent Into the Maelstrom);
  Šulinys ir Švytuoklė (The Pit and the Pendulum);
  Auksinis Vabalas (The Gold Bug);
  Akiniai (The Spectacles);
  Pavogtas Laiškas (The Purloined Letter);
  Amontiljado Statinė (The Cask of Amontillado);
  Varliūkšis (Hop-Frog);
  Pas mus gan įprasta knygą užvadinti kurios nors vienos istorijos pavadinimu, tad čia nė neturiu priekaištų dėl "blogai pateikto pavadinimo", bet kartais labai norisi pilnų pavadinimų ir anglų kalba, mat aš be jų tiesiog negaliu.
  Kiekvienas pasakojimas - savitas. Vieni - baisūs, kiti - detektyviškai sukti. Treti gi - juokingi. Poe - na, jo detektyvai man ne itin prie širdies buvo, bet jis savo trūkumus moka galantiškai užpildyti informacijos, suprantamos, kiekiu - kodėl yra taip, o ne kitaip. Privengta ir paranormalių reiškinių, kiek pamenu, lyg ir beveik viskas (nes ne viskas) buvo racionaliai išaiškinta (nors aš ne prieš antgamtinius įvykius) ir šen, ir ten. Nors vienoje istorijoje labai jau tikėjausi iš ugnies išlindusio demono, nekalbančio žmonių kalba, o ten ėmė ir paaiškėjo...
  Iš devynių istorijų ne itin įdomios buvo gal tik trys. Tai labai gera knyga pradedantiems (kitu atveju manau daug kam patiktų tas garsusis Varnas, ar kaip ten lietuviškai) pažintį su Poe (nors man labiau patiktų pažintis su vampyru Poe), mat knyga lengva ir aiškiai parodo koks savitas yra autoriaus stilius. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir ieškosiu kur čia pagarbiau įbrukus į lentyną, gal prie Wilde, mat nedėsi gi į bendras makalynės stirtas...

  Trumpai apie istorijas: pirmoji - baisoka, iš tiesų pašiurpino mane vienas nutikimas prieš pat pabaigą, dėl to ir nusprendžiau, kad knyga man matyt patiks. Antroji - ne itin įdomus detektyvas. Tiksliau, įdomu tol, kol nepradeda aiškėti, tai kas gi tas žmogžudys. Trečioji - ši man nepasirodė įdomi. Apie žvejį, kuris pateko į vandens sūkurį ir išgyveno. Ketvirtoji - irgi, ne itin įdomi, apie inkvizicijos kankinamą vyruką, kurį vis kitokiomis taktikomis mėginama priversti nusižudyti. Penktoji - įdomi istorija apie piratų lobius ir nuotykius jų ieškant. Akiniai - labai juokinga istorija apie, dovanokit, kad taip išsireikšiu - žlibus bernus. Pavogtas laiškas - tarsi antrosios knygos istorijos tęsinys, su tais pačiais veikėjais, ne itin kuo pasižymi, bet lengvai susiskaito. Amontiljado Statinė - na, čia tai jau vienintelius pliusas buvo karnavalo aprašymas, kitu atveju istorija parodo koks žiaurus gali būti kerštautojas. Varliūkštis - irgi, žiaurus kerštas, bet savaip įdomi.

2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Kim Newman - Anno Dracula II - The Bloody Red Baron

 

 Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.

  „The presence of the warlord was overpowering and did not fade fast.“ 101p.

  Taip tad, nežinau nė kur pradėti. Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula – vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo – tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties  ten nė nebuvo.
  Diogenes klubas irgi įsivelia į šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka, kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas – naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo, ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas – per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...
  Kita „didžioji dalis“ istorijos sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.
  Bendrai imant šią istoriją – ji apie vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos išlikusios plokštelės su vienintele daina...
  Antroji istorija vadinasi „Vampire Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive, bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą, kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta šviesa ir – dievai! – lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.
  Beje, ši istorija prasideda kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo. Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!
  Imant abi istorijas bendrai – pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai, kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški. Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų, turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.
  Štai taip užbaigiu šiuos metus. O kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu.