Rodomi pranešimai su žymėmis Drama. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Drama. Rodyti visus pranešimus

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Melvin Burgess - Heroinas



  Tiksliai nežinau, nepamenu, bet manau, kad tai pirma tokio tipo knyga. Ji žemai, aukštai iš ne itin geros pusės, o tada vėl žemai. Liūdna ir kažkokia sudirginta. Viskas tarsi verčiasi ir verčiasi kol nebesupranti kas kieno batuose atsidūrė. Va taip susisuko ta Melvin BurgessHeroino“ (Junk / Smack; „Alma Littera“ 2002; ISBN 9955-08-132-5; 301 [3] p.) istorija.

  „Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Štai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės.“ 81p.

  Iš pradžių viskas netgi neįdomu. Nuskriaustas vaikinukas ir išlepus mergiūkštė. Jis sprunka, nes tėvas ant jo išlieja pyktį ir širdgėlą. Ji sprunka, nes jai neleidžia susitikinėti su abejotinos reputacijos draugais ir panašiai. Jis būtų šauniai prasisukęs. Bet ji vis vien maišėsi po kojom, o jis ją myli, tad aišku ir sekioja paskui, daro kas jam liepta iki sūpuoklės ima suktis ratu. Jai bet kokios priemonės pateisinamos, kad tik būtų galima „pasivaikyti drakoną“. Kuo šlykščiau elgiasi, tuo kiečiau jaučiasi. Tad galų gale sėdi sau ant adatos, bet pasaulį įtikinėji – esi stipriausias, esi burtininkas, esi stipresnis už narkotikus. Ir nejauti, kad tai tave drakonas ryja.
  Buvo keletas tiesiog šlykščių epizodų, kuriuos manau įbruko ten pačiu laiku. Kas kart kai jau atrodydavo, kad ne taip ir baisu, ne taip ir blogai, tuoj vėl bus tvarka, ką ten tie keli metai... BUM.
  Istorija apie išsigelbėjimą, degradaciją, mirtį ir gyvenimą, kad ir kaip tai nuobodžiai skambėtų, bei – bandymus, bent devyniasdešimt aštuoniais procentais neveiksmingus, išlikti švariam nuo narkotikų. Knyga net baigiasi kažkaip... Baikščiai. Lyg su nerimu – pavyks ar ne? Pavyks ar ne?
  Knyga pakankamai nebloga, tinkama plataus amžiaus grupei, nes, bent jau man nepatinka, kai piktybiškas ir idiotiškas elgesys lieka be atpildo. Tad čia – pats tas kūrinys kurį duočiau jaunam maištautojui, pagalvoti ar tikrai reikia skubėti gyventi, kad mirtum toks pats susenęs ir tik pagal popierius – dvidešimties. Tekstas parašytas taip, kad užtektų ir dienos perskaityt, bet mane lankė sesuo, tai laiko praktiškai visai nebuvo, o ji skaitančių nesupranta. Knygai duosiu kokius... 5/10. Pabaiga įdomi, vidurys erzino, pradžioj buvo nemažai gero anarchijos ir „Kovos Klubo“ kvapo (tos filosofijos), bet kaip blėso, taip išblėso.

Anotacija: Melvinas Burgessas – britų rašytojas, aštuonių knygų autorius.
„Heroinas“ – paauglių Džemos ir Taro draugystės ir meilės istorija, pasakojama daugeliu balsų: kiekviename skyriuje pirmuoju asmeniu kalba vis kitas veikėjas. Pasakojimas stulbina atvirumu ir įtaiga.
„Heroinas“ apdovanotas „Guardian“ skiriama Jaunimo literatūros premija ir Carnegie medaliu. Knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų ir sulaukė pasaulinio skaitytojų pripažinimo.

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Sarah Dunant - Kurtizanės Draugijoje


 

Būna knygų, kurias įdomu skaityti iki liekant keliems skyriams ligi pabaigos. Atrodytų – geriausia knygos vieta, bet kaip tik joje dažniausiai ir sunaikinamas visas prieš tai buvęs idomumas. Tokia ir Sarah Dunant knyga „Kurtizanės Draugijoje“ (In the company of the Courtesan; „Alma Litera“ 2008; ISBN 978-9955-24-833-0; 392p.). Negaliu teigti, kad knyga prasta, bet aukštai kilusi gan skaudžiai slystelėjo ir kelionės į aukštumas nepabaigė.
  Įdomu skaityti knygą apie gražuolę kurtizanę iš jos partnerio neūžaugos perspektyvos. Puikus kontrastas tarp grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, moteriško tvirtumo ir vyriško karštakošiškumo. Tenka pripažinti, jog iš tokios perspektyvos nei Romos, nei Venecijos, nei kokio kito miesto ar šalies pasaulyje dar niekad nemačiau.

Jei yra manančių, kad Viešpačiui priklauso šlovė, tai šetonui – sėkmė, ir jis pats pasirūpina savimi.“ 19p.

  Romane labai švariai sužaista istorija, už tai autorei didelis pliusas. Kas nepritiko – pakoreguota, bet niekur nepridaryta akį rėžiančių nesąmonių. Čia pat duosiu pliusą ir vertėjai, Laimutei Pacevičienei, vertimas toks tvarkingas, kad buvo labai malonu skaityti, tikslintis ir matyti kaip gerai atidirbta.
  Knygoje buvo keletas įvykių, kurie labai gundančiai padvelkė egzotika. Ar bent jau geresne šalutine intriga, nei neišsikildžiusi, bet užglaistyta kurtizanės meilė. Bet nei vienas iš tų dvelksmų nebuvo išnaudotas. Panaudoti jie tik kaip paspirtis, bet man to deja nepakako. Tačiau minusas net ne čia slypi. Minusas slypi pernelyg išpopintoje pabaigoje. Dar net neįlindus į atomazgą viskas jau buvo aišku – sena gera drama, pomirtiniai palikimai ir prisipažinimai, bei pabaiga ne ten kur reikia. Neturiu nieko prieš banalybes, o ši knyga netgi nėra visiškai tokia. Tiesiog... Viskas taip paprasta. Taigi. Knyga gera, bet iki tobulybės pritrūko dar kelių laiptelių, todėl duosiu 7/10 ir rekomendaciją. Neblogas skaitalas, vertas sugaištamo jam laiko, neabejotinai.

Anotacija: Kurtizanės draugijoje – tai romanas apie malonumo nuodėmes ir nuodėmės malonumus. Veiksmas vyksta viename nuostabiausių pasaulio miestų – Venecijoje – lemtingiausiu istorijos metu.

Kurtizanės draugijoje – Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų. Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi skaudžias pasekmes.

2011 m. liepos 10 d., sekmadienis

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.


Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.
Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant
sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more
than nothing
Nothing keeps me up at night
I toss and turn over nothing
Nothing could cause a great
big fight"
Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"



 
Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.


Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.


2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Walter Wangerin "Jėzus"



Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Markizas de Sadas "Meilės Nusikaltimai"



Markizo de Sado knyga "Meilės Nusikaltimai" (Les Crimes de L'Amour; 1993m; ISBN 99-86-473-00-4; p197; MAXIMA) pasiekė mano nagus po ilgų paieškų bibliotekoje. Teko skaityti jo "Teresę", teko susidurti su juo "Laturo Kataloge" ir tenka pripažinti - šiame (lyg ir) keturių dalių kūrinyje pasigedau tvirto stiliaus, su kuriuo jį siejau.

"-Ponia, jūs žinote, kokios grandinės mane laiko, ir jei, užuot juos sutraukiusi, teiktumėtės dar labiau jas suveržti, tai aš, žinoma, būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje." 121psl.

Kiekviena istorija turėjo kažką neblogo, savito ir labai tragiško, tačiau tam laikmečiui būdinga kalba mane ėste ėdė. Toks tempimas, toks siaubingas tempimas tam, kad pasakytu du svarbius žodžius... Iš vienos pastraipos vienas geras sakinys išeitų, o visą kitą lengva ranka būtų galima užbraukti. Žinoma, ne man spręsti, turbūt yra kas nors, kam patinka toks pompastiškumas, tokios vingrybės ir kartojimasis.
Tačiau, kaip ir minėjau, istorijos vis vien neblogos. Smagu ir, kad autorius kartais tarsi nutraukdavo rašymą ir kreipdavosi tiesiogiai į skaitytoją. Paskutinė istorija iš vis krito kaip akmuo iš giedrutėlio dangaus, tad knygos tikrai nepeiksiu.
Jaučiu pareigą įspėti, kad jautresnių sielų žmonės tikrai pasibaisės jo kūriniais, tad neturėtų savęs žaloti juos skaitydami.
Duosiu knygai 6/10, mat visgi kankino mane toks lėtai tempiamas tekstas. Tikėjausi stipresnių kirčių, o ne plekšnojimo ir grąsymo. Knyga aišku papasakojo keturias (lyg ir) siaubingai tragiškas istorijas apie tiesiog siaubingą žmogaus likimą, ir padarė tai neprastai, tad vis vien 6...
Na o dabar pasiėmiau skaityti Walter Wangerin "Jėzus". Kažkokiu būdu per perskaitytus 50 puslapių sugebėjau nemažai prisijuokti...

Kažkas (tikrai ne aš) knygoje buvo pataisęs vieną kvailą klaidą. Pataisyta teisingai, ten tikrai turėjo būti Kurvalis, o ne de Sen Pra.