Rodomi pranešimai su žymėmis Dracula in Love. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Dracula in Love. Rodyti visus pranešimus

2019 m. vasario 18 d., pirmadienis

Knygiškai | Įsimylėjęs Drakula


Kažkada labai nemėgau šios knygos. Daugiausia dėl to, kad daug pakeitė apie tai, kas toks Drakula buvo. Bet vėliau, kažkaip pagalvojau... Na ir ką? Juk galimai net Stokerio Drakula nebuvo TAS Drakula, tai koks gi skirtumas? Žodžiu, dabar mano požiūris į knygą neutralus.

☕ Ar turit kokią tokią knygą, kur mėgot/nemėgot, o tada persigalvojot?


2013 m. kovo 11 d., pirmadienis

Karen Essex - Dracula in Love




  Daugeliu aspektų Karen Essex knyga „Dracula In Love“ („Anchor Books“ 2010; ISBN 978-0-7679-3122-9; 327p.) atrodė kur kas įtikinamesnė nei perdėtai kraštutinumais persunkta Stokerio knyga. Neskaičius Drakulos beabejo sunku būtų nemirti iš nuobodulio, bet tiems kas nesimpatizavo nei Saulėlydžiui, nei gal būt Sukės Stekhaus istorijai – daug lengviau irgi nepasirodys. Taip jau išėjo, kad ši knyga vampyrus vaizduoja iš tikrai siutinančios pozicijos, vienaip ar kitaip panašios į tas dvi ankščiau minėtas istorijas apie Belą ir Sukę, bet jei pasakysiu kaip, tai mano nosferatų ratas tikrai spjaus į šią knygą, o aš manau, kad jie turėtų patys nuspręsti ar nori paskaityti ar ne, iš kalbų be rimtų istorijos detalių atskleidimo.

  „The Truth is, we must fear monsters less and be warier of our own kind.“ 2p. [„Tiesa ta, kad turėtumėme mažiau bijoti tų kuriuos vadiname monstrais, ir akyliau stebėti žmones.“]

  Istorijos mintis perša, kad tarkim tie energetiniai vampyrai – yra ne ką ne mažiau tikri VAMPYRAI, nei tie kurie iltim kanda į kaklą ir čiulpia kraują. Mat vampyrai minta bet kokia energija, o jos kraujyje tiesiog labai sočiai, tad – kaip ir lengviausias kelias pasisotinti. Bėda ta, kad jei esi energetinis vampyras, greičiausia tie kurių palikuonimi esi, buvo susiję su kažkokiomis ten airiškomis dievybėmis. Jei esat domėjęsi airių mitais, tuomet jau matot kodėl paminėjau Sukę Stekhaus ir kuo man tai priminė Saulėlydį.
  Čia – dar viena Drakulos versija iš Minos perspektyvos. Viktorijos laikų moteris, Mina, tiki, kad protas jai, kaip moteriai – nieko nevertas ir visai nereikalingas, nes jos ateitis priklausys nuo gero vyro, kuris ja ir rūpinsis, kol ji vaikus gimdys ir namus prižiūrės. Nenuostabu, kad kitaip mąstančios tokioj „moteris yra jautriausias iš visų gyvūnų“ visuomenėje – tuoj pat atsiduria „psichūškėse“, kur jas išnaudoja darbui ir eksperimentams, ieškodami kaip pagydyti erotomaniją, isteriją ir kaip tas moteriškes, kurios per daug knygų prisiskaitė, grąžinti į doros kelią, prie mezginio ir puodo. Taigi, Džonatanas Harkeris, neištikimas vyras – vargšelis, kurį suviliojo šetonės. O Mina Harker, kurią dar pirmuose puslapiuose su vienu konkrečiu tikslu užgula girtas prievartautojas, dar prieš klykt pradėdama tuo tarpu galvoja, ką apie ją žmonės pagalvos ir kaip jos vargšas Džonatanas ja amžiams nusivils. Atrodytų viską pataisyti gali Drakula, kuris šioje knygoje vėl gi neatitinka Vlado Smeigiko, nors autorė ir krykštavo, kokie stebuklingi buvo jos paskrebinimai, kai parašius vieną dalyką, vėliau pasidomėdavo juo (taip, pirma rašė, o tada domėjosi), ir paaiškėdavo, jog būtent taip ir buvo. Ir nors jis čia buvo mano supratimu sveikiausio proto asmuo, su kantrybės limitu, vis vien jo, kaip vampyro vizija buvo gerokai sumenkinta. Tų pačių airiškų mitų apie... Tam tikras mitines būtybes. Kurios su vampyrais niekaip nesisieja, ir susisiejo tik autorės dėka.
  Jei knyga būtų buvusi tiesiog apie kažkokią Viktorijos laikų moteriškę, kuri sutiko savo supernatural-princą – istorija būtų buvusi gera. Paprastas romanas su antgamtiniais elementais. Bet kai viskas pakrypo taip kaip pakrypo, kai net įdomiai aprašomi kankinimai psichiatrinėje ligoninėje nesugebėjo nustelbti Minos stuburo stoką, bei to fakto, jog autorės supratimu – ištikimybė neegzistuoja, manau tegaliu tada duot, na, 3/10. Tereikia vieno gerai sukurto ar perkurto personažo, kad pamiltum visą knygą. Idėja buvo įdomi, tikrai labai įdomi, bet subliuško.