Šią Bram Stoker knygą „Dama su Įkapėmis“ (The Lair of the White Worm & The Lady of the Shroud; „Metodika“ 2011; ISBN 978-609-444-048-9; 320p.) taip ilgai skaičiau ne šiaip sau. Vargino tas perdėtas idiliškumas, kai sekasi absoliučiai viskas ko tik veikėjas imasi ir dar tokiais mąstais, kokiais net pats Montekristas turbūt nesvajojo. Ne kažin kas, gerb. B. Stokeri, ne kažin.
„Savanaudiškumas – skurdo požymis.“ 77p.
Ignoruokit anotaciją, mat ji iš piršto
laužta. Istorija didžiąja dalimi pasakoja, kaip taurios širdies, bet skurdaus
turto vaikinas buvo pats, slapčia aišku, mylimiausias vaikaitis milijonieriaus
dėdės. Ir tai toli gražu ne visa laimė, kuri jį patrenkė. Su tuo atėjo ir laivų
flotilės, ir lėktuvai, ir visa tauta pilotų, tada dar tas, anas, šitas,
trečias... Damos su įkapėmis tiek ten ir reikėjo – sugundyti skaitytoją, kad
va, bus demonaitė tokia, kas sukėlė šiokią tokią paspirtį, o tada ji tapo jau
kaip ir nebereikalinga. Netikėjau, kad su šia knyga tiek vargsiu.
O dar ir vertimas toks, kokį aš juodraštiniu
vadinu. Ne tą, kad jis blogas, bet vietomis neįsiskaityta į sakinius, todėl kai
kas išversta ne visiškai taip, kaip reikėjo. Bet esmės niekur netrikdo. Tad čia
didžiausia kaltė krinta ant redaktorių pečių – net nemačius akyse originalo
buvo galima viską sutvarkyti taip, kad toks vertimas būtų buvęs idealus
paprastumu. Tereikėjo šiek tiek pastangų, prisimint kur ir kada kokia galūnė
žodyje turi būti, kaip dėliojami sakiniai, kad jų nereikėtų skaityti du ar net
tris kartus iki gūdus miškas praretėja, šen ten ir supaprastinti buvo galima,
mat paprastai lietuviai, mes, taip nerašom, o juo labiau – neskaitom iki esam
priverčiami. Tokie tad mes šį kartą, pikti ir nusivylę.
Duosiu knygai 4/10. Balai tenka už vienišą
perliuką – paslaptį-intrigėlę, kurią neblogai išlaikė ir beveik smagiai
nustebino. Dar ir už tai, kad maždaug iki pusės knygos skaityti norisi, įdomu
kas bus toliau, net jei per daug tas sviestu teptas kelias nežavi. Bet paskui
jau įkąsti knygai norėjosi.
Anotacija: Rupertas paveldėjo pasakiškus dėdės turtus. Tačiau
yra viena sąlyga. Rupertas turi keliauti į Mėlynųjų kalnų kraštą ir pagyventi
Visariono pilyje bent šešis mėnesius. Jaunas aistringas anglas mielai įsikuria
nuostabaus grožio pilyje. Paaiškėja, kad tame žemės pakraštyje žmonės
nuoširdžiai tiki vaiduokliais ir, žinoma, vampyrais. Rupertui tokios legendos
kelia tik juoką, tačiau vieną naktį į jo kambario langą pasibeldžia paslaptinga
dama.
Jauna ir nepaprastai graži moteris yra labai
sušalusi, nes vilki tik šlapias įkapes. Rupertais įleidžia netikėtą viešnią ir
pasiūlo jai savo lovą. Išaušus rytui gražioji moteris dingsta, bet Rupertas
negali išmesti jos iš galvos. Jaunuolis nerimastingai ieško jos, kol galiausiai
pamato vėl – negyvą, gulinčią stikliniame karste bažnyčios kriptoje. Ar pajėgs
Rupertas atsispirti beprotiškai aistrai ir vampyrės keramas?...
(Netiesa, kad jam
juokingi prietarai ir pan., atvirkščiai, jis viską priima rimtai ir
nuoširdžiai, netiesa ir kad damulė dingsta. Išeina ji gražiai, jis net ją
akimis palydi, po galais.)
