Rodomi pranešimai su žymėmis Charibde. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Charibde. Rodyti visus pranešimus

2014 m. gegužės 19 d., pirmadienis

Jurgita Noreikienė - Naberijus



  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.


2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Oscar Wilde - De Profundis



  Oskaras Vaildas, ar Oscar Wilde, kaip kam patogiau, turbūt vienintelis toks, sugebantis parašyti knygos apimties laišką "De Profundis" ("Charibdė" 2007; ISBN 978-9955-739-005; 141p.), tarsi nedidelę išpažintį prieš pradedant naują gyvenimą. Ir tam pačiam "tu sugriovei man gyvenimą, bet aš tavęs nekaltinu" dar ir paskirti pasimatymą, kuris viliuosi buvo paskutinis, mat asmuo kuriam šis "laiškas" buvo skirtas - nejuokais pykdo, jei tik ką skaitėme - tiesa.
  Kai ir mano kantrybės taurės persipildo, aš irgi puolu rašyti ilgų, piktų laiškų (ne tokių ilgų), bet jie paprastai amžiams lieka paslėpti nuo dienos šviesos, mat jei kažko negaliu pasakyti į akis - tuomet nemanau, jog verta apie tai pranešti laišku. Bet čia jau neįtikėtina buvo.  Skaityti ne itin lengva, mat tai vienas didelis skyrius, be jokio stabtelėjimo, todėl kai pasiseka ir puslapis užsibaigia tašku - siūlau padaryti mažytę pertraukėlę, tuomet bent jau aiškiau pastebėsit, kaip subtiliai mūsų mylimas Wilde savo kankinimąsi sulygino su Jėzaus ir dar po to, kai praktiškai ateistu apsiskelbė (neturiu nieko prieš jokius religinius požiūrius, tol kol jų man nebruka. Tiki - gerai. Netiki - gerai. Kuo tiki - man nelabai rūpi...), arba, kaip ten buvo, netikinčiu broliu? Žodžiu, jis tiki tuo ką mato, Dievo nemato, vadinasi - abejoja jo egzistencija. O tada atpasakoja Jėzaus gyvenimo detales, kurios jį pateisina, išaukština nuodėminguosius, mat jie turi kur tobulėti ir panašiai. Wilde tikrai įdomi persona ir ši jo mini-autobiografija tikrai praturtina žinias tokių kaip aš, kuriems seniai mirę skandalingi autoriai kažkuo prie širdies (šiais laikais skandalai - neįdomūs), taip pat. Nupasakoja jis čia kaip ir kodėl jis žlugo, kaip liko be skatiko, be vaikų, be žmonos, be tam tikros saujelės draugų, šlovės ir taip toliau. Teigia, kad net ir tai jo nepalauš. Paskaičius gal ir aiškiau, kodėl jo paminklas gadinamas lūpdažiais pariebintais bučiniais, mat vilties jo "tik nuo dugno galima atsispirti ir vėl kilti" (kaip "Kovos Klubas") tikrai suteikia.
  Skaitinys išverstas gerai, tik mano supratimu redaktoriai galėjo dar šiek tiek padirbėti, mat labai nedaug trūksta iki idealumo. Kai kurie sakiniai tokie tarsi neišbaigti, be reikalo painūs, bet jų nedaug, ir galų gale, jie vis vien suprantami. O. Wilde - žavus, keistas ir gal šiek tiek komiškai tragiškas asmuo. Ir nors tokios knygos turbūt nereikėtų vertinti, bet jei imti kaip paprastą skaitalą, duočiau tvirtą 8/10, kas reikštų - laiko nesugaišom, net jei prie mėgiamiausių nepridėsim.