Rodomi pranešimai su žymėmis Bibliotekoje. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Bibliotekoje. Rodyti visus pranešimus

2014 m. vasario 9 d., sekmadienis

William Peter Blatty - Šetono Išvarymas



  Kartais nesiskaito ir nors tu ką. Sėdi, žiūri į knygą ir galvoji - va, atsiversiu, vėl sakiniai painūs, vėl žodžių formos sumaišytos, vėl tempiama guma. Taip deja nutiko ir su tikrai nebloga William Peter Blatty knyga "Šetono Išvarymas" (yra kitas leidimas, pavadintas tiksliau "Egzorcistas", bet kiek žiūrėjau, tai turinys nė kiek nesiskiria) (The Exorcist; "Žaltvykstė" 1994; ISBN 9986-06-009-5; 351p.), kuri jau seniai sąraše gulėjo. Šiemet gi, viliuosi prie siaubų ir baubų dar ir sąrašą tą sutrumpint. Kol kas nesiseka.
  Kas matė filmus, turbūt žino apie ką ši knyga. Aš to pirmo nemačiau, tad man čia buvo visiškai nauja (mačiau tik The Beginning). Gal todėl ir atrodė, kad guma tempiama. Apsėstą mergaitę, kurios vardas man buvo per sukus įsiminti, tampo po gydytojus. Kai gydytojai nieko neranda - tempia pas psichiatrus ir psichologus. Tada gi kviečiasi kunigus ir dar juos kaltina, kad neskuba padėti. Mergaitė tuo tarpu pamažėle miršta, demonas neleidžia jai miegoti, motina vis pumpuoja jai raminamuosius, išsekimas auga, grėsmė jog širdis atsisakys toliau dirbti - didėja.
  Tėvas Karas nori patikėti, jog tai demonas, tačiau baimė suklysti per stipri. Jis privalo patikrinti viską, kiekvieną mažmožį, ir dovanokit, kad man užkliuvo, jog čia vis peršama idėja, jog susitelkęs žmogus gali judinti daiktus ir skaityti mintis. Anyways, bandymas po bandymo. Vieni pasiteisina - demonas yra. Kiti ne - mergaitė tiesiog pakvaišo, isterija ar dar kas. Kita vertus, gal būt tai pats demonas, sėjantis abejones?
  Knyga nebloga, bet mane gerokai nuvargino tas lėtas šliaužimas pirmyn. Pabaiga labai gera, nors toji motina su dukra pasirodė tikrai nemalonios, bent jau motina. Atrodė lyg kunigų auka būtų likusi neįvertinta. Bet, knygai duosiu 7/10, šiaip ar taip, paskaityti buvo verta. Gal tik reikėjo imtis originalo, mat čia tekstas keistai sudėliotas.

2013 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis

Antroji duona - neįperkama

  Prieš dieną ar dvi išsiruošiau į Kauną, galvojau, knygynuose susipažinsiu su naujienomis. Galvoje kirbėjo nemalonus balselis, kurį norėjau užčiaupti, mat jis man vis kartojo viename bloge apie knygas skaitytą mintį: „Gyveni šalyje, kur prisigerti pigiau, nei nusipirkti gerą knygą“. Tad kai peržiūrėjau Pegaso, Vagos ir dar kažkokio knygyno kainas, pirmu taikymu šoviau į Maximą aiškintis. Tai, ką pamačiau, tą balselį galvoje prajuokino kaip reikalas - rinkis: kūnas ar protas? Mat piniginė abiejų neleis! Čia, beje, neteigiu, kad gerai apsirengę, išsikvepinę ir prisipuošę ar net išgeriantys žmonės būtinai kvaili, neapsišvietę ir neskaitantys. Tiesiog aš, po būtiniausių pirkinių sau, knygų pavadinimus daugiau užsirašinėjau, nei ėmiau.
  Jei nevažinėji po leidyklas, ar nežinai tų stebuklingų knygynėlių, kuriose antkainis nesiekia lubų, tuomet knyga vėl virs prabangos preke. Kažkada tėvas pasakojo, kad jo laikais dovanoti knygą, reiškė padovanoti tikrai prestižinį daiktą, mat jos buvo brangios ir retos. Tokią dovaną gavęs žmogus tuoj pat pastatydavo ją į sekciją, grožėjimuisi, o ne skaitymui, tad neveltui ir užpernykščių metų Vakaro žinios, straipsnyje apie Knygų mugę paminėjo, jog knygynai virsta muziejais, kur į knygas ateinama pasižiūrėti, bet ne pirkti.
  Grįžau namo su viena H. Murakami knyga, minkštu viršeliu, gal todėl pigesne, o gal tiesiog ta knyga ne itin populiari, o gal – jau sena. Grįžau ir puoliau ieškoti faktorių, kurie lemia knygų kainas. Leidykla TEV, besispecializuojanti mokslinėje literatūroje, teigia, kad knygos kainą sudaro trys faktoriai:
  1) Tiražas. Kuo jis didesnis – tuo knyga bus pigesnė, mat taikoma didesnei auditorijai. Todėl angliškos knygos dažnai pigesnės – tiražai skaičiuojami milijonais, ne taip, kaip Lietuvoje – vos tūkstančiais.
  2) Kokybė. Viršelis, popierius, iliustracijos, jų kiekis, knygos spalvingumas. Čia man kilo klausimas – Lauros knygoje tekstas ir raudonas ir juodas, tai ar jos knygos brangesnės nei Hario Poterio? Tai patikrinau Knygų klube. Ploniausia Hario knyga kainuoja tiek pat, kiek ir Lauros knyga, nepaisant to, kad Hario Poterio knygos turbūt išleistos kur kas didesniu tiražu, be iliustracijų, vienodo tipo viršeliais, vienos spalvos tekstu. Kokybės ir kiekybės atžvilgiu Laura turėjo būti brangesnė. Be to, ar tokiu atveju elektroninės knygos nebūtų žymiai pigesnės? Žiūrint kur pirksi, bet Lietuvoje e-knygą greičiausiai gausi vos trimis ar penkiais litais pigiau, kai užsienio e-knygynai jas siūlo kartais net penkis kartus pigiau už fizinę knygą. Tad popierius, knygos viršelis ir, drįstu teigti, spalvingumas (mat, spėju jog tai dažų kaina, fizinių dažų) tesudaro poros litų skirtumą. Lietuvoje.
  3)  Autorių darbas. Geras rankraštis – leidyklai mažiau darbo. Hm, spėju, jog R.R. Martin rašo siaubingai painiai, mat jo knyga lietuviškai mums kainuotų 60 Lt. Gal reikėtų jo paprašyti trumpinti knygas? Arba, dar geriau, rašyti lietuviškai? Ak, bet ar lietuvių autorių knygos tiek jau daug pigesnės? Andriaus Tapino Vilko valanda kainuoja ne mažiau 40 Lt (e-knyga – 32 Lt ir ne mažiau). Ir, kaip mane papildė, redaktorius pasiima 40% pelno, tad dėl darbo taisymo kaina kaip ir nesiskiria, tik pats autorius finansiškai nukenčia.
  Na, tad taip nuoširdžiai dabar pamąstykim, ar visada sumokėję 40 Lt už knygą, gaunam spalvas, kokybę (ypač vertimų ir redagavimo kokybę), ir jos būna tos „neperkamosios“, kurias išleidžia vieno tūkstančio tiražu? Dovanokit, bet čia jau mano eilė juoktis. Popierius gelsta, minkštos nugarėlės toli gražu ne visada reiškia pigesnę knygą, vertimai apgailėtini, o kartais redaktoriaus nė nerandi paminėto, kitąsyk rašalas į popierių nesusigeria, prieš šviesą – blizga ir tepa pirštus. Sakysit, kad jums taip niekad nebuvo? Tai sveikinu. Štai o aš valau dulkes nuo savų knygų ir mąstau, gal jas perdėliot pagal geltonumo spektrą... Ankščiau minėtame straipsnyje iš Vakaro žinių man ypač patiko Dalios Teišerskytės pasisakymas: „Duokit ploną viršelį, prastą popierių, kad tik pigiau, mat knyga – ne kryželis, po kaklu nenešiosi, perskaitęs padėsi į lentyną. Tad už „kokybę“ kurią gauname, galėtumėme bent kiek mažiau mokėti ilgai neieškodami kur pigiau“.
  O kur gi dar neminimieji antkainiai? Kas lemia, kad knyga, kurios savikaina – 20 Lt, viename knygyne – 28 Lt, kitame – 32 Lt? Patalpų nuoma? Galbūt, bet kodėl tada negalima knygų šiek tiek nupiginti e-parduotuvėje, ar, vėlgi, nupiginti pačią e-knygą? Domenai? Ne tokie jie ir brangūs, kad vienai knygai dėtų dešimties litų antkainį, kai perka tūkstančiai ir ne po vieną. Darbuotojų algos? Kad jiems ten grašius moka. Knygos juk ne apelsinai, jokie įstatymai nedraudžia užsidėti dvigubą antkainį, o kasos darbuotojai ir knygynuose tėra tik kasos darbuotojai (gerbtina, bet siaubingai nedėkinga profesija).
  Kas iš jūsų žino ar pamena, kad Lietuva turėjo „Skaitymo metus“? Ar žinot, kiek tais gražiai skambančiais metais buvo skirta šiam reikalui lėšų? 17 tūkst. litų. Imkit vidutinę knygos kainą, tarkim, 30 LT, ir paskaičiuokite kiek per visą Lietuvą tai nupirktų knygų. O tada dar apgalvokime ir tai, kad ne visos tos lėšos skiriamos būtent knygoms pirkti!
  Dabar, kai jau visai nebežinome kodėl knygos kainuoja tiek, kiek kainuoja, pereikime prie alternatyvų ir pradėkim nuo akcijų medžioklės, kurią ir man, užsiminus šia tema, visi prikiša. „Yra tų pigių knygų, reikia ieškoti, akcijas sekti“ – gerai, gerai. Aš su akcijomis daug prisipirkau, bet labai nedaug tame yra ne šiaip skaitalo, o tikrai norėtų knygų. Be to, esama tokio reiškinio, kaip įstatymų interpretavimas savo naudai, t.y. – knygynų gebėjimas virsti džinais, kuriems prastai suformulavus įsakymą – atsiras būdas, kaip viską pakreipti savo naudai. Kad ir mūsų mylimieji Knygos.lt, neabejoju – visi pirkot, per jų gigantiškai atrodančias akcijas ir net be jų. Ir toli gražu neteigiu, kad jie visada elgiasi savanaudiškai, ne, tikrai ne (kaip ir neteigiu, kad taip elgiasi visi). Bet ir čia turi budrauti. Prisipažįstu, aš to nė nepastebėjau, ir laimė tik ta, kad dvi žinomos blogų rašytojos dėl to su jais pasiginčijo (nuoroda). O aš pasiknisau giliau. Štai kame reikalas: anot jų, įstatymas juos VERČIA „sena kaina“ vadinti „rekomenduojamą mažmeninę kainą“. Tiesa, kad taip daryti niekas nedraudžia, bet tikrai niekas ir neverčia. Kad būtų aiškiau, pateiksiu grubų pavyzdį: mažmeninė rekomenduojama kaina yra ta, kuri maždaug apskaičiuota „po visų išlaidų“ prekei išėjus ir atkeliavus iki prekybos vietos. Tad tokia prekės kaina gali būti, tarkim 30 Lt, nors tikrosios išlaidos vienam knygynui gali būti 25 Lt, kitam – 20 Lt, trečiam – 35 Lt. Jūsų parduotuvėje, tarkim, ta knyga po to, kai ją gavote, kainavo, na, 15 Lt, mat nepaisant visų išlaidų, knyga jums tiek daug nekaštavo, o jūs gyvenat pakankamai gerai, kad pelno per daug nesigvieštumėte. Atėjo akcijų metas, skelbiate akcijas: visoms knygoms – 50% nuolaida! 15 Lt perpus dalinti nesinori, tad, o, laikykimės įstatymų ir parašykim „sena kaina – 30 Lt, su nuolaida – 15 Lt!”. Suprantate, kame čia reikalas? Įstatymai nedraudžia šitaip manipuliuoti kaina, galbūt ką nors ir pajudintų teisėsauga, jei tai būtų kokios nors bulvės ar pienas, bet leidykloms, knygoms – į tai visi žiūri pro pirštus. Lengvatų jiems irgi netaikoma, o turėtų būti, tad nenuostabu, jog knygynai pasiryžę savo dalį atsiimti iš mūsų, kai valdžia į juos numojo ranka.
  Sakysit, valdžia ne dėl visko kalta? Žinoma, sutinku, nepaisant jų pakelto BVP knygoms, jie turbūt ne dėl visko kalti. Bet jei gyvenate toli nuo centrinių bibliotekų (ir juo labiau nuo leidyklų, į kurias man vien nuvažiuoti reikėtų 26 Lt kainuojančio autobuso bilieto), tuomet kažką naujo jums paskaityti gali būti sunkoka. Bibliotekos, ypač tos nedidelės, nedidelių miestų, gauna vos kelis šimtus litų per metus knygoms pirkti. Esama miestelių, kur ta suma net nėra triženklė. Net pati Silva Rerum autorė, Kristina Sabaliauskaitė, savo metų knygos premiją išdalino bibliotekoms, už ką, neabejoju, užsitarnavo dar daugiau skaitytojų meilės. Tai žinant nėra ko ir stebėtis, kad gauname tik tokias knygas, kurias vėliau nurašo, mat nieks jų nė imti nenorėjo, pirktos buvo per akcijas, kai jas stengėsi tik kuo greičiau prastumti, mat žinojo, jog reikalas žlugęs. Štai, aš mėgstu lyginti vertimą su originalu, bet kur man gauti R. R. Martin Sostų karų vertimą? Bibliotekoje ją geriausiu atveju gausime po metų, dviejų. Pirkti jos už 60 Lt labai jau nesinori, kai anglišką įsigijau už skatikus. Ir visa laimė, kad moku anglų kalbą.
  Čia ir pereikime prie trečiosios alternatyvos po akcijų ir bibliotekų. Knygos užsienio kalba, originalai. Jau ne pirmus metus, kai kas klausia, nurodau BookDepository, mat jie atsiunčia knygas nemokamai ir galų gale dažniausia išeina kur kas pigiau, nei pirkti lietuvišką vertimą. Be abejo, kažkokie tarifai taikomi ir jiems (tai yra gimmick, kaina įskaiciuota į knygos kainą. Jei užsakytumėt tą pačią knygą Anglijoj ir vis tiek siųstumėt į Lietuvą, tai būtų perpus pigesnė knyga, nei užsakant iš Lietuvos į Lietuvą – mano redaktorės žodis), bet taip yra visose šalyse ir ne visada tai priklauso nuo pardavėjo. Šaunu, jei skaitote anglų rašytojų knygas, arba populiarius skandinavų detektyvus, kuriuos į anglų kalbą išverčia. Jie gali leisti sau knygas parduoti pigiau, mat tiražai ten milijoniniai – angliškai skaito minios. Bet jei ta knyga, kurios norite, į anglų kalbą neišversta? Tarkim A. Sapkowski Raganiaus sagos knygas dar tik pradėta versti į anglų kalbą, o mes savo lietuvišką tiražą išpardavę taip, kad jau labai, labai sunku rasti. O kur dar faktas, kad toli gražu ne kiekvienas angliškai supranta taip gerai, kad suprastų? Kaip LLVS vadybos narė Gabrielė Gailiūtė yra pasakiusi: „Kartais ir prastesnį vertimą skaityti prasmingiau, nei originalą, kurio gerai nesupranti.“
  Beje, dėl muitų ir nuotolio – originalios rusų knygos netgi brangesnės už mūsų lietuviškus vertimus.
  Ir, paskutinė mano sugalvota alternatyva (jei jūs kokių žinot – pasidalinkit) be abejo – e-knygos. Jei balselis jūsų galvose irgi grubiai klausė, kūnas ar protas, o jūs pasirinkote protą, tuomet štai jums naujiena: dešimt knygų lygu neblogai, daug metų tarnausiančiai e-skaityklei (tiksliau, planšetei). Maniškis Prestigio kainavo kiek per 300 Lt, bet juo perskaičiau jau kur kas daugiau nei dešimt knygų. E-knygos, ypač angliškos, kartais žvėriškai skiriasi nuo popierinės. Lietuviškos, deja, ne tiek daug, bet vis vien pigiau. Tik čia esama šiokio tokio limito. Tarkim, siaubo karalius S. King‘as pareiškė, kad nemato jokio reikalo savo knygas leisti e-formatu, mat tai „atima dalį skaitymo malonumo“. Aš nepajėgiu suprasti tų žmonių, kuriems knyga svarbesnė už patį jos turinį, tad kai kas pradeda inkšti, jog knyga ne ant popieriaus – net ne knyga – tenka akis vartyti, mat tai vėl rodo, kokie skurdūs yra knygų pasirinkimo apribojami protai (suprantu, kad galima mėgti vieną ar kitą formatą labiau, bet užsispyrus stovėti su rankraščiu, kai visi knygas spausdina, reiškia likti už ateities ribų, siauroj salelėj). Tad ir King‘as čia mane siaubingai nustebino. Galima sakyti: vai, žmogus jau senyvas, negalima kaltinti. Bet Anne Rice irgi ne jauniklė, o jos knygos, jos pačios teigimu, žengia ir žengs su laiku, tad ji, nematydama reikalo priešintis naujovėms, savo knygas mielai pateikia ir e-formatu.

  Tad ką daryti? Pabaigai paskutinįkart paminėsiu D. Teišerskytę: „Neskaitančios tautos laukia baisios pasekmės.“ Žinoma, knygų pigiau rasti galima. Žinoma, neskaitę neliksim, ir rasim ką, kaip ir iš kur. Bet kai esi priverstas ieškoti ką, kaip ir kur – darosi liūdna.

2013 m. gegužės 13 d., pirmadienis

Karen Joy Fowler - Džeinės Osten knygų klubas


  Vis sau kartoju, kad atidžiau knygas atsirinkinėsiu, mat taip ir vertinsiu viską ketvertais ir aštuonetais. Karen Joy Fowler knygą "Džeinės Osten Knygų Klubas" (The Jane Austen Book Club; "Alma Littera" 2007; ISBN 9955-24-4348; 296p.) pasiėmiau, kai neradau bibliotekoje to, ko norėjau, tad šitaip tvarkiausi su tuo staigiu ūpo numušimu. Apie ją teko kažką girdėti, kažką skaityti, be to, priviliojo mane į vieną knygų klubą ir ten kažkas taipogi buvo minėta apie šios knygos ekranizaciją. Tik va, kad, įlipu ne į savo vėžias, o tada skundžiuosi, kad neįdomu buvo.
  Aišku, negaliu taip drąstiškai teigt - fui, nesąmonė. Ne, ne taip ten ir blogai. Aš gi nevengiu visai ten tų romanų ir "romaniūkščių", kur vertė popieriuje ar kilobaituose, bet matyt šį kart buvo truputį per daug. O per daug buvo todėl, kad čia visas būrys moteriškių, senstančių, išsiskyrusių, besiskiriančių, su savo dramomis, vyrais (ir viena moterimi), bei vienas vienintelis vyrukas, užaugęs tarp seserų. Susirenka jie kas mėnesį pas ką nors iš jų ir aptarinėja vieną iš Osten romanų. Jų beje neskaičiau irgi, nei vieno, net ir "Puikybės ir Prietarų" dar neteko paskaityti, ir iš santraukų, kurias labai maloniai gale mums pateikia, įtariu, kad jos man irgi gali būti ne itin prie širdies. Bet pažiūrėsim. Taigi, skiriamas koks lapas ar du komentarams, visi plepa. Bet tai ką skaitai... Pirmiausia tau nupasakoja, kur visi susėdo - svetainė, veranda, balkonas. Tada papasakoja, ką joms pateikė - sausainiai, margaritos, šalta arbata. Tada lyg ir pakomentuojama knyga, ne itin daug, o neskaičiusiam gal ne per daug ir įdomu. Na ir tada prasideda kokia nors gyvenimo istorija. Kaip ją paliko vyras, kaip ji paliko savo draugę, kaip jis suprato, jog jo seserys - visada bus jo pusėje ir taip toliau. Dovanokit, bet aš nė nesuprantu, na o ko po galais tikėjausi? Na, matyt, tikėjausi įkėpimo. Tos saujos žmonių, kurie skaito su užsidegimu ir ne tik vieną autorę, vieną temą. To čia nebuvo, o jei buvo, tai tie žmonės buvo šiek tiek patraukti per dantį.
  Negaliu sakyti, kad knyga bloga. Ji parašyta gerai, išversta irgi puikiai. Bet man buvo nuobodu, todėl galiu duoti tik 4/10, dovanokit. Tiems kuriems patiko - suprasiu, jei pyktelėsit, turint galvoje kokį šlamštą kartais skaitau ir geriau įvertinu. Tiesiog ne ta knyga.

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Tana French - Miškuose



  Na, na. Tana French su savo knyga "Miškuose" (In The Woods; "Jotema" 2010; ISBN 978-9955-13-255-4; 512p.) apdėjo mane kaip reikiant. Ir ne tik dėl apgaulingo "leiskit, prisistatysiu, kas aš toks, ir leisiu susidaryti įspūdį apie ką bus knyga" reikaliuko su Robu Rajanu ir jo vaikystėje lyg nagais perdrėkstų marškinėlių. Dar gi apsigavau ir dėl naivaus manymo, jog pasiėmiau vidutinišką detektyvą, kad atitrauktų nuo bėdų. Galvojau gi, gerai, paskaitykim apie super-detektyvą, kuris išnarplios antgamtinę bylą, susituoks su savo geriausia drauge, ant kurios peties nepasidrovėjo išsiverkt, ir keliaukim toliau. Kur tau...
  Knygoje pilna komiškų momentų, bet visą laiką jauti kažkokią dramatišką įtampą, ypač kai Rajenas mėtosi tokiais pareiškimais iš ateities kaip "tai buvo mūsų paskutinė byla", ar "gal būt reikėjo ją labiau spausti". Viskas mat prasidėjo, kai jam buvo dvylika. Su dviem draugais jie iki vėlumos žaidė miške, kurį gerai pažinojo, ir kuris jau buvo tapęs antrais namais. Bet vieną vakarą jie nesugrįžo. Rajeno draugų taip nieks ir nerado, kad ir kiek ieškojo, o patį Rajeną aptiko įsikibusį į medį taip, kad net nagai nulūžinėjo. Marškinėliai perkirsti keturiomis lygiagrečiomis linijomis (matot, ką turėjau omenyj?), sporbačiai - kruvini. Ir blogiausia - jis nieko apie tai neprisiminė. Tik po dvidešimties metų sugebėjo padoriai sudėlioti savo gyvenimą ir tapti žmogžudysčių skyriaus detektyvu. Čia, su partnere Kase griebdavosi bet kokios pametėtos bylos, abu mėgindami iškilti. Galų gale, moteris žmogžudysčių skyriuje yra tokia pat keistenybė, kaip ir vaikinas iš Dublino, kalbantis su anglišku akcentu. Tik šį kartą byla pasitaikė ne apie kokį nors užmuštą benamį, o apie nužudytą dvylikametę, kurią suknežinta kaukole paliko ant senovinio aukojimo altoriaus. Tame pačiame miške, kuriame pradingo Rajeno vaikystės draugai.
  Abu herojai žavūs ir, net sakyčiau, mieli. Galiu drąsiai teigti, kad nė neįsivaizduoju tokiai draugystei egzistuojant už knygos ribų, bet jei tokių tikrai būna, dievaži, žmonija dar nepasmerkta. Ir visgi, herojus čia nėra herojiškas. Ne viskas jam sviestu tepta ir rožėm klota. Iš tiesų tai, jis vos nesudirba viso reikalo ir galiausiai knyga užbaigiama labai skausminga gaida. Bet būtent dėl tokio, sakykim, atviro prisipažinimo, kad yra absoliutus mulkis, sugriovęs savo gyvenimą, šiai knygai ir duodu patį didžiausią pliusą. Iki šiol neteko skaityti knygų, kur herojus taip meistriškai kištų sau pagalius į ratus ir kur aiškiai matyti, jog bet kuris jį atstūmęs ar užjautęs draugas turi rimtų priežasčių užplot antausį. Nieko panašaus nesitikėjau.
  Knygos vertimas, kaip retai, bet džiugiai sakau, geras ir vertas, kad jį skaitytų (t.y. šį kart net nebruku originalo, mat vertimas, Jono Liorančo, tikrai geras). Aš vis sakau "detektyvas, detektyvas", bet čia vienas tų "mystery", kurio lietuviškai "mistiniu" nepavadinsi. Tai nėra kažkokia super puiki knyga, ar kažkas tokio. Tiesiog ji kitokia, nei koks šimtas, kurių galėčiau privardinti ir lyginti visą mielą dienelę (kurios jau kaip ir nebeliko, mat jau po šešių vakaro). Ir nors nežinau (vis dar), ar galėčiau ją dėti prie mėgiamiausių, bet bent jau savo kopiją tikrai nusipirksiu (mat manoji - iš bibliotekos). O dabar duodu kokius 8/10, tokius stiprius su pliusu. Ir - ačiū vertėjams ir redaktoriams už darbą, kai užverčiau knygą ir supratau, kad neturėjau prie ko prikibti, nudžiugau lyg kas būtų teikęsis arbatos padaryt.

P.S. Esama ir dar trijų knygų be šios, o penkta bus išleista kitais metais. Gaila, bet Rajenas jose, kaip supratau, nebeapsireiškia, bent jau ne daugiau, nei gaunam sužinoti iš Kasės, kuri tampa antrosios knygos žvaigžde. Išvardysiu jums knygas ir parašysiu, kas jos pagrindiniai herojai, jei kam reiks pagalbos ieškant ar apie siužetą daugiau žinių - rašykit, padėsiu. Vertimus kažin mat ar gausim, knygos tarpusavyj ne per labiausiai susijusios (antroji dar susijusi, kitos vis labiau tolsta), o juk kartais neišverčia mums net ir tiesioginių tęsinių.

Antroji knyga: "The Likeness" - Kasė, Semas ir buvęs Kasės bosas Frankas.
Trečioji knyga: "Faithfull Place" - Fraknas Makėjus (Kasės buvęs bosas iš darbo po priedanga laikų)
Ketvirtoji knyga: "Broken Harbor" - kažkoks Skorčeris Kenedis, nauja žvaigždutė žmogžudysčių skyriuje.
Penktoji knyga: "The Secret Place" - Franko Makėjaus partneris iš trečiosios knygos. Knyga pasirodys 2014-aisiais.

2013 m. balandžio 5 d., penktadienis

Jack L. Chalker - Medūza




Minėjau ar ne, kad Konfederacijos žudikai, tai – assassin‘s? T.y. Asasinai? Na, nesvarbu. Štai ir baigiau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto keturias knygas, t.y. paskutinę iš jų – „Medūzą“ (Medusa; „Eridanas“ 1997; ISBN 9986-36-024-2; 207p.) ir dėka pradėtos kitos knygos – pamiršau jau vakar įdėti šitą... na... Kas čia, ne apžvalga, net nežinau kas. Apie knygą tad...
  Pagaliau paįvairino mums salotas. Nelabai gardžiais prieskoniais, nes mano supratimu ši agento kopija buvo pati šauniausia savo paprastumu ir žmogiškumu, tad nereikėjo taip žiauriai, bet bent jau paįvairino. Šis agento kūnas priklausė keturiolikmečiui, azijietiškų bruožų vaikinui, kuris keršydamas už sužlugdytą tėvą, kuris rods nusižudė, sugebėjo ne tik prieiti prie tų itin svarbių asmenų, bet dar gi prisinešti tokį prieštvaninį ginklą kaip durklas, kuriuo ir nuplovė suteptą garbę. Tik įtakingos likusios šeimos dėka Konfederacija pasitenkino jo ištrėmimu į Vardeno Deimantą, mat tokia geniali galva – pernelyg pavojinga, kad liktų laisvėje, gyva, netgi su psichologiniu perprogravimu, taip dažnai taikomu plastikinėje visuomenėje.
  Medūza – atšiauri, šalta planeta, kurioje beveik nėra nusikalstamumo, žmonės klusnūs ir visiški avinai, kuriuos reik pastumt, kad suprastų – ei, reikia eiti. To pasiekta įtaisius MST ar kaip ten, t.y. – jus stebi dieną naktį, ištarsit ne tokį žodį, žengsit žingsnį ne ten – džiaukitės, jei jus tik įspės. Kiti gi dingsta ir tuo viskas baigiasi. Vardeno Organizmai čia žmones padarė tikrais chameleonais, tad dar viena atšiaurumo įdomybė – savitas identiteto praradimas. Jei šeimoje su, tarkim, keturiomis moterimis ir dviem vyrais, staiga tampi trečiu vyru – greičiausia po kurio laiko virsi moterimi. Greičiausia dar ir nelabai išvaizdžia moterimi. Bet ei, gera žinia ta, kad tavo skrandis mielai suvirškins net medieną. Mat Medūzoje svarbiausia – išgyventi. Palikuoniai, pilnas baltymų pilvas ir organizmo prisitaikymas prie oro sąlygų, štai ko reikia, ir Organizmai padarys viską, kad būtent taip ir nutiktų.
  Pagaliau išsiaiškiname, tad kas gi tie didieji Ateiviai, kas iš tiesų yra tie Vardeno Organizmai ir kas iš tiesų juos sukūrė. Jei gerai supratau, tai viskas nuėjo velniop, bet buvo tikrai įdomu, bent jau į galą, ypač jei užblokuoji galvoje tą vietą apie tai, kas nutiko ketvirtajai Agento kopijai. Tad knygai štai, galiu duoti 8/10 ir dėt į šalį. Verta buvo perskaityt, net jei pradžioje sunkiai įsivažiavau. 

2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Roderick Gordon ir Brian Williams - Spiralė




Jei gerai pamenu, tai Roderick Gordon ir Brian Williams savo „Tunelių“ serijoje, kurių penktą knygą „Spiralė“ (Spiral; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0272-5; 336p.) ką tik perskaičiau, jau kartą mane apgavo, leisdami patikėti, jog žuvo vienas iš šauniausių herojų. Jei šį kartą tai pasitvirtins ir herojus iš ties žuvo – knygas ketinu sukišti į krosnį. Nejuokauju
!
  Taip tad, dabar kai susipažinau su bendra Bado Žaidynių istorija, tokiais pagrindais, taip sakant, manau šias knygas galėčiau geriausiu atveju su jomis ir sulygint. Kitu atveju – mano supratimu tai labai unikalus kūrinys, tiek realistiškas, tiek fantastiškas, itin gero balanso. Viskas prasidėjo nuo dviejų jaunuolių, tokių atstumtųjų – albinoso ir storuliuko su odos problemomis. Abu sau ramiai kasinėjo, rimtai, kasinėjo, duobes, tunelius ir panašiai, iki padarė gan rimtą atradimą, kas sugriovė jų gyvenimus absoliučiai. Tuomet seka virtinė mirčių, žūčių, kankinimų, nuodų, ligų ir narkotikų farširavimo tiek į „paviršinius“ tiek į demonišką rasę po žeme. Penktoje knygoje vaikinai jau lyg ir jauni suaugusieji, ar bent jau nebe tie keturiolikmečiai, kuriais viskas prasidėjo, o ir knygos tapo tokios tamsios ir baisios, kad nežinau kaip reaguočiau, jei dabar man būtų 14-a ar net 16-a ir kas būtų jas padavęs. Ginklų arsenalai, detalūs sprogmenų aprašymai, šaunūs vyrukai tinkami ir armijai ir „geek“ gretoms, merginos galinčios pakloti stiksą (ta demoniškoji rasė) taip, kad nė musė nezvimbtelės ir taip toliau. Spiralėje jau kaip ir turim paviršiaus dangų, tad nebeklaidžiojam aklinoje tamsoje, kaip kad Gilybėse ar net Laisvame Kritime, bet čia prasideda dar klaikesni siaubai. Pasirodo ta Stiksų padermė jau kartą mėgino užimti pasaulį, bet jiems sutrukdė princas Drakula. Rimtai. O kas sutrukdys dabar?
  Patinka man šios knygos tuo, kad labai sunku jas įsprausti į kokį nors standartą. Knyga paaugliams? Na, ne visai. Knyga konkrečiai lyčiai? Irgi nelabai. Knyga suaugusiems? Nežinau, man paprastai sunku rasti gerą realybės ir fantastikos mišinį tarp Didelių Skaitytojų knygų. Ir kokios gi jos? Trileris? Šiek tiek. Siaubo istorija? Irgi šiek tiek. Fantasy knyga? Truputį. Autoriai žaidžia tiek su realiai vykstančiais ar vykusiais įvykiais, duodami jiems kitokių spalvų, rodydami, kas galėtų stovėti už viso to. Be to, su jaunuoliais čia nesielgiama kaip su vaikais, t.y. jei jau ir tu į mėšlą įklimpai su visais persimetėliais, kovotojais, atskalūnais ir medžiojamaisiais, tai še, tau ginklas, steno automatas, nusitaikai, šauni. Svarbiausia žinoti KAS yra priešas ir KIEK kainuoja gyvybė.
  Paprastai knygos kažkaip atitinka pavadinimą, Tuneliuose pirmą kart atrasti tuneliai, Gilybėse leidžiamasi į gelmes, Laisvame Kritime – reikalingas šuolis žemyn, dar giliau, kur mažesnė žemės trauka, Artyn – artėjama prie paviršiaus. O Spiralėje kažko spirališko neradau. Tik vienas smūgis po kito, su tokiu alkiu jau seniai knygos nerijau, ką ten, kad jau išsiaiškinau, jog kita knyga dar negreit pasirodys – neleidau sau skaityti po daugiau nei kelis skyrius. Ir nė vienos nuobodžios minutės! Ir intriga supinta geriau nei bet kada, tikrai nesitikėjau išdaviko rasti ten, kur jis buvo „paliktas“.
  Bet kaip ir minėjau, juodai siuntu, mat atrodo pražudė pagaliau mano mylimiausią herojų. Po galais, o tokią smegeninę turėjo. Spėju, kad visgi jo nebeliko, mat autoriai retai šalutinį herojų nušlifuoja tiek, kiek nušlifavo jį. Kai jau nebelieka kur plėtoti – herojus tampa nebereikalingas. Taip galą gavo ir Starkų galva iš Sostų Žaidimo. Duosiu knygai tad 10/10, bet paskutinę knygą „Terminal“, kai tik ji pasirodys, turbūt skaitysiu anglišką. Pykit nepykit, bet man kantrybė neištemps...
  Šį kart dėl tokio vietoje „aprašymo“ pateikto „marmalo“ kaltinsiu autorius ir dar kartą pakartosiu – atrodo jie nužudė mano mėgiamiausią herojų!

P.S. dar norėčiau nors kartą pagirti verėją. Gerb. Dalius Norkūnas padirbėjo PUIKIAI





2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Stephen King - Gyvulėlių kapinės



  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo
!
 
  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...
  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.
  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...




2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Peter Freund - Laura ir Šviesos Labirintas



 

Kol kas ši Peter Freund Lauros knygų dalis yra paskutinė, šeštoji, “Laura ir Šviesos Labirintas” (Laura und das Labyrinth des Lichts; “Alma Littera” 2008; ISBN 978-9955-38-175-4; 432p.), bet oficialiai P.F. jau pernai išleido septintą knygą, „Laura und der Kuss desSchwarzen Damons“ (a su umliautu), ir jei mano vokiečių kalba dar ne visai surūdijo, tai vertime vadintis turėtų „Laura ir Juodojo Demono Bučinys“. Į naujosios knygos istoriją nesigilinau, nes ši, šeštoji knyga, idealiai viską užbaigia, tad jei leidyklos vėl pasišiukšlins ir taip niekad ir nesulauksim vertimo, verčiau nesierzinti trupiniais (mat vokiškai jos tikrai dorai neperskaityčiau. Nors gal, kas ten dabar žino)...

"-<...>Kaip čia mes sakome: "Kur kaklas, ten yra ir į ką suleisti dantis." Taigi tas gandas, matyt, ne iš piršto laužtas."

  Kaip jau spėjau paminėti, knyga viską idealiai užbaigia ir paaiškina begales iki tol nepaaiškintų dalykų. Žinoma, vietomis vėl mane juodai supainiojo, mat matyt nebemoku tiesiog leistis pagal knygos srovę, kai rašoma tokiu konkrečiu stiliumi (yra knygos jaunimui, ir yra Knygos Jaunimui, Laura yra knyga jaunimui. Bartimėjaus trilogija yra Knyga Jaunimui. Turbūt aiškiau netapo...), tai ir kibau tai šen, tai ten. Bet taip, jei jau apskritai imant visas šešias knygas, ši man patiko labiausia. Jau kaip ir viskas paaiškinta, todėl susitelkiama į reikiamus dalykus, pristatomas arch-demonas, kuris lyg ir galingiausiu būdamas, apsireiškė tik dabar. Jis kaip ir Liuciferio atitikmuo, buvęs galinga angelas, maištavo, tapo puolusiu. Tik ten angelai vadinami Debesų Šokėjais, tai jis – Puolęs Debesų Šokėjas. Aš ne prieš vienų daiktų vadinimu kitais, tad ir toliau džiaugiausi, kad pasitelkta man įdomių būtybių. Trūko tik drakonų, mat dabar aišku jau tik vienas padeda... E, kas dar? Nebebuvo tos juokingos sąsajos su pavadinimu, tik pačiame gale Šviesos Labirintas tampa svarbiu, iki tol nieks nieko nevelia. Išmirė galybė herojų ir dar taip fantastiškai, kad į neprastą filmą tiktų. Ir šiaip jau, šauni knyga. Jei ir toliau tolyn – geryn, tai septinta turėtų būt tikrai gera. Gal jau ir šitie vaikai, kurie elgiasi ne itin vaikiškai, jau būtų kiek paaugę (vėl gi, tarkim to paties amžiaus yra Laura Leander ir Vilas iš Tunelių > elgsena visiškai skirtinga, net jei situacija tarkim, savaip vienoda), ir jų sprendimai, darbai ir pernelyg (man) nemaloniai aprašinėjamos detalės imtų derėti su žinomomis datomis.
  Tataigi, privėliau čia ir nieko doro nepasakiau. Trumpinam – knyga gera, jei šios šešios būtų mano, padėčiau jas po Hariu Poteriu, netoli Narnijos Kronikų. Duosiu knygai 8/10 ir vilsiuos, kad kada nors ims Alma Littera ir nuspręs nebekiaulint. Ir visgi, džiaugiuosi, kad bent kol kas su Laura baigta. Reikėjo skaityti ankščiau, tikrai reikėjo. 

2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Bram Stoker - Drakula




   Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram StokerDrakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.

(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)

  Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo, kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.
  Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai patiko.
  Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų, kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas, kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10 ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip tariant. 

2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Bram Stoker - Svečiuose pas Drakulą




  Po pirmosios Bram Stoker knygelės „Svečiuose pas Drakulą“ (The Dracula Visitor; „Europa“ 1994; ISBN 9986-436-61-3; 80p.), kuri taip ir vadinasi, nežinojau ar verkt ar juoktis, tai pasijuokiau. Atrodo ši istorija yra pačios knygos „Drakula“ juodraštinis variantas, kuris, ačiū jo našlei, išvydo dienos šviesą. Bėda ta, kad istorija tiesiog komiškai baigiasi. Nieko blogo, ne, ne, bet gerai, kad jis visgi pasirūpino viską padoriai išrutulioti, o ne paliko tą „kaip anglas Valpurgijos naktį nuotykių ieškojo ir kaip jį Drakula išgelbėjo“ reikaliuką. Smagu buvo, rimtai. Duosiu kokius 7/10 vien dėl to.

Antra istorija vadinasi „Abelio Begeno Sugrįžimas“. Šioji visai nesužavėjo. Šiokio tokio siaubuko buvo, bet nebuvo Drakulos, tad sumečiau – naiviai tikėjausi, kad visose šešiuose jis apsireikš.
  Istorija pasakoja apie du šaunius vaikinus ir vieną gražuolę, kurią jie abu mylėjo, o ji mylėjo save. Kad ją vesti vienas vaikinas pagalbos tikėjosi iš Dievo, o kitas iš Velnio. Pasakojimas taip greit pratraukiamas pro akis, kad taip ir lieki be konkretesnio įspūdžio, tai duosiu kokius 4/10, taip.



Trečia istorija vadinasi „Kruvinos Rankos“.
  „Nors mano draugas įnirtingai gynėsi, buvo matyti, kad širdies gilumoje jis labai norėjo priimti mano pasiūlymą.“ 34p. Aha. Draugas gynėsi, kad netoleruoja laktozės, bet mačiau, kad jis labai nori stiklinės kefyro, tai per prievartą sugirdžiau.
  Dar viena komiška istorija. Sakau komiška, bet autorius iš tiesų nebandė savo siaubo istorijų padaryti juokinga. Tiesiog visokie King‘ai ir Lovecraft‘ai tiek išlepino, kad šitas skaitant juokinga buvo. O gal man tiesiog su galva negerai.
  Lengva istorija apie sąžinės iškankintą vyruką, kuris ieško savo nuodėmės išpirkimo. Beabejo – tradicinio, kai savo gyvybės kaina išgelbėji ką nors kitą. Įmaišytas lašelis misticizmo su angelais ir tuo viskas pabaigta. Nei blogai, nei gerai, net nežinau kaip. Duosiu 5/10 ir nepeiksiu.

Ketvirtoji istorija vadinosi „Žiurkės-Duobkasiai“. Na... Tarkim, gyveno kartą šaunus ir turtingas anglas, įsimylėjo, bet jos tėvai draudė jai tekėti iki jaunikis bus išbandytas. Metus uždraudė matytis, taip atseit meilę tikrindami. O anglas iš nuobodulio, jaunystės, paikystės ir kvailystės, šiukšlyne, taip, šiukšlyne, draugų ir nuotykių ieškot nuėjo. Rado. Ir dar kokių. Duosiu 4/10, daugiau negaliu.

Penkta istorija (sumaišiau, ana buvo penkta, o šita – ketvirta) vadinosi „Auksinių garbanų paslaptis“. Ši istorija jau šiek tiek geresnė, bent jau klasikiniu siaubu kvepia. Pasakojimas aišku vėl visiškai paprastas, apie neaiškų vyruką ir žiežulą kerštingąją. Bet va, jau miruoliai apsireiškia ir kiek geriau baimė perteikiama. Duosiu 6/10.

Na ir paskutinė istorija vadinosi „Čigonės Pranašystė“. Et, dar viena ne itin kokia istorija. Kaip ir teigia pavadinimas, ji apie čigonės pranašystę. Labai matyta situacija, kai žmonių gyvenimus tiesiog juodai sujaukia visokios pranašystės, tikros ar ne, kaip horoskopai, aiškiaregiai ir panašiai. Nesakau, kad tuo tikėti nereikia, tiesiog nereikia dėl to išprotėti, kaip, kad čia žmonės beveik padarė. Duosiu 6/10.

Bendrai imant knygelė rekomenduotina dviem žmonių tipam. Tiem kurie domisi Bram Stoker darbais ir gal net istorijomis apie Drakulą (bet tada užtenka perskaityti pačią pirmą istoriją, kurioje jis minimas) ir tiems, kurie laukia kažko eilėje, mat knyga prablaškys, bet nepavergs dėmesio. Duosiu kokius 5/10 apskritai imant ir pliusiuką už tai, kad autorius visgi išplėtė Drakulą iki geros istorijos.



Anotacija:  Šioje knygoje spausdinami 6 airių kilmės anglų rašytojo, siaubo (gotikinės) literatūros klasiko Bremo Stoukerio (1847-1912) apsakymai. Pirmasis apsakymas – „Svečiuose pas Drakulą“ – tai „juodraštinis“ garsiojo Bremo Stoukerio romano „Drakula“ variantas. Pirmą kartą šis apsakymas išspausdintas tik po rašytojo mirties, jo našlės ponios Florensės Brem Stouker rūpesčiu.  

2012 m. kovo 11 d., sekmadienis

Gustav Meyrink - Golemas



Pirmieji Gustav Meyrink knygos „Golemas“ (Der Golem; „Tyto Alba“ 2005; ISBN 9986-16-406-0; 254[2]p.) skyriai tiesiog laužo galvą kažkokiais nesuvokiamais, lyg karščiuojančio žmogaus regėtais vaizdais. Bet kai tampi vienu asmeniu, kai herojus pagaliau tampa vienu asmeniu, tapatybė patvirtinama, knyga nebepaleidžia.
  Okultinių ir kabalistinių reiškinių pilna knyga pasakoja apie vieno žydo, Antanazijaus Pertrano gyvenimą. Dabar tiksliai nebepasakysiu, bet viskas prasideda lyg ir nuo golemo pasirodymo žydų kvartale, Prahoje. Pačią istoriją tenka stebėti atidžiai, tad tai ne pirma knyga kurią imčiau atsipalaidavimui, mat tarp kasdienių dalykų – intrigų, gemų raižymo, žemiškų stebuklų darymo ir ištiso detektyvo, kuris beje turi to Dostojevskiško prieskonio – visur matyti ženklai, simboliai, senosios žinios. Manau skaityti tapo lengva, kai patį Petraną uždarė į kalėjimą – kontaktai su išore liko apriboti, vaizdai perteikiami aiškiau, mat kliudė limitas tų keturių sienų ir mažo langelio. Bet autorius ir ten rado ką stebuklo-tipo-magiško parodyti, tarkim įdomiai funkcionuojantį žmogų-somnambulą.
  Pats parašymas geras, geras ir vertimas, pasakojimas pateikia ir informacijos, kuri tikrai bus įdomi, ir tiesiog geros istorijos pilna. Su posūkiais ir puikiai išlaikyta intriga. Labai geras derinys viso to, ko reikia gerai, šiek tiek fantasmagoriškai knygai. Bet visgi patiks tikrai ne visiems, o nepatikti gali dėl to, kad pati savaime yra sunkoka, o pradžia – šiek tiek gąsdina painumu, mat sunku atskirti sapną nuo realybės. Vis tiek knygai duosiu stiprų 8/10 ir prisiminsiu kaip tikrai neprastą skaitalą.

Anotacija: Gustavo Meyrinko „Golemas“ – siaubo ir mistinės literatūros klasika, įkvėpusi daugybę XXa. Literatūros ir kino kūrėjų. Pagrindinio veikėjo ligotai sąmonei senovės baidyklė Golemas ir paslaptingieji Kabalos mokslai tampa keliu į pagijimą, laimę ir ramybę.

2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

Dalia Jazukevičiūtė - Anarchistės Išpažintis



Maždaug tame laikotarpyje, kai ėmiau skaityti padoriai rimtas knygas, ėmiau pastebėti ir autorių bandymus kaip nors gerai užbaigti knygą. Tai tikrai sugeba ne kiekvienas ir reta tokių knygų, kur paskaitęs padėtum ir pasakytum – maloniai pasibaigė. Malonu pastebėti, kad šį talentą turi nemažai Lietuvos autorių, įskaitant ir Dalią Jazukevičiūtę, bei jos knygą „Anarchistės Išpažintis“ („Tyto Alba“ 2007; ISBN 978-9986-16-549-1; 322[6]p.), kurią baigiau vos prieš porą dienų ir niekaip neprisiruošiau išdėt gi minčių į popierių (o tada ir į virtualius lapus).

Verta gimti. Vien tam, kad paneigtum savo mirtingumą.“ 9p.

  Skaitai knygą ir jauti įtaką jai, įtaką sau, įtaką personažams. Visada mėgau pasiimti knygą apie skaitytojus, kurių lentynos lūžta nuo tomų tomelių storiausių. Čia ir pataikiau, ne tik pas skaitytoją į svečius, Katariną N., bet gi ir pas neblogai pakvaišusią anarchistę. Patiko man jos paprastas požiūris, kad reikia gyvent ir kitam leist gyventi. Taip paprasta ir teisinga, bet taip sunkiai pritaikoma. Patiko ir tas minčių srautas, besiliejantis dešimtimis lapų, su vienu kitu dialogu, kuriuos vėl seka ta žmogiškoji filosofija. Aišku, knyga ne apie tai, kaip moteriškė ant knygų sėdėjo ir galvojo. Visko pilna. Darbų keitimo, draugų žūčių, vyrų, netgi tos baimės tapti kaip visi – pilkąja mase, kuria deja ne mąstome, kai patys ja tampame. Taip grubiai imant – knyga apie gyvenimą, ne tokį, kokio norime, ne tokį, kokio bijome, o tiesiog gyvenimą tokį, koks jis yra, iš puikios perspektyvos, kuri ne kartą mane privertė prisiminti pažystamus žmones ir palinkėt jiems stiprybės.
  Knyga parašyta pirmu asmeniu. Minčių liejimas kažkur pažystamas, bet neatgaminu kur (manau lyg ir „Prozaiko Kartoj“, bet galiu klysti). Bet kuriuo atveju, jis labai geras, suprantamas ir paprastas. Autorė nepagailėjo paminėti ir literatūros veikėjų, tiek, kad keleto netgi mano naktim džiūvantis protelis nebesusekė. Istorija truputėlį panaši į Daivos Vaitkevičiūtės knygą „Kamilė nori mirti“ ar gal net „Monikai reikia meilės“, tik viskas sukasi ne ta serialų linkme, o kur kas brandesne, priimtesne tikrai didesnei auditorijai skaitymo veteranų. Buvo keletas painių momentų, tačiau jie pateisinami – herojė per visą knygą keitėsi ir pati tartum augo, tad keitėsi ir požiūris į tam tikrus dalykus.
  Patiko man knyga. Prie mėgstamų nedėsiu, bet autorę prisiminsiu, kaip vertą dėmesio. Jau iki Kovos Klubo tas lengvas ir paprastas anarchizmas buvo gražus pažiūrėti, tad ir dėl gerai parašytos knygos ir dėl įdomiai parašytos knygos, ir vien iš simpatijų, duosiu 9/10 ir rekomenduosiu kaip labai neprastą skaitalą porai dienelių.

Anotacija: „Anarchistės išpažintis“ – žinomos žurnalistės, eseistės, poetės Dalios Jazukevičiūtės pirmasis romanas. Autobiografinių bruožų turinti pagrindinė romano veikėja Katarina N., vadinanti save anarchiste, nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota ir kartu pažeidžiama esybe. Spalvingi gyvenimo posūkiai Katariną blaško tarp Paryžiaus ir Maskvos, tarp Lietuvos ir Latvijos, tarp psichologo kabineto Vilniaus senamiestyje ir beprotybę varančių nejaukių betoninių namų naujuose miesto rajonuose.

2012 m. sausio 1 d., sekmadienis

Taigi Taigi, Drakonai ir Nosferatai

FMA
2012 metai yra Juodojo Drakono metai ir ne šiaip ten kokio, bet Juodojo Vandens Drakono metai (mano keyboard atsisako leist naudotis "a" raide, tad ignoruokite rašybą be jos).
  Pernai kaip niekad daug skaičiau. Daugiausia todėl, kad džiaugiausi, jog pagaliau radau, kur sudėt savo mintis apie tas knygas, sapaliones ir panašiai. Supratau ir, kad skaitytojų LABAI LABAI daug ir vis daugėja. Tarsi skaitymas taptų madingu dalyku. Na, bent jau tai skaitymas, o ne koks nors rankų pjaustymasis ir plaukų lipinimas lako pertekliumi. Ir visgi metai buvo prastoki, liūdnoki ir labai sunkūs, tad visa savo šalta nosferatiška, it popierius sausa širdele viliuosi, kad Drakonas savyj turės gana ugnies užkurt gyvenimus, kad vėl gamintų garą iš naujo. Ir linkiu to visiems, kas mano, kad jiems to trūksta.
  Pernai supratau ir, kad daugelis skaitytojų, kurie mano, kad skaito daug, supranta gerai ir yra knyginiai genijai, ar kaip čia juos šmaikščiau įvertint, mat nosferatais tokių nepavadinsi, labai dažnai žiūri visai ne į tą knygos vietą ir todėl peikia, nors vietoje to, kad pasigerėtų spalvomis kristalo viduje, žiūrėjo, tik kad jo briaunos pernelyg vienodos... Ir nors aš ne geriau dirbu, bet bent jau manau, jog kiekvienoj knygoj bent jau pasistengiu įžiūrėti pačią geriausią jos pusę ir įvertinti kiekvieną pasiūlytą įdomesnį reiškinį.
  Pernai beveik nepirkau knygų, o vis vien jų gavau daugiau nei turiu kur padėti. Keletą pardaviau, keletą perdaviau, keletą prikėliau naujam gyvenimui. Šiais metais norėčiau įsigyti daugiau knygų originalo kalba ir gal būt kokią nors elektroninių knygų skaityklę (hint, hint, late Santa...). Manau jog būtent pernai tarsi iš naujo atradau ir Bibliotekos klodus, išmokau vertinti tą skolintą knygą, mat ankščiau tekdavo kovoti su noru knygą pasilikti bet kokia kaina. Dabar gi mielai pirma perskaitau, o tada pagalvoju, ar verta pirkti ir turėti.
  Vadinasi augom, tobulėjom, mokėmės ir kitaip lavėjom. Tai tegul ateinantys metai būna geresni ir su dar daugiau to gero, dar daugiau laiko visam tam.

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Melvin Burgess - Heroinas



  Tiksliai nežinau, nepamenu, bet manau, kad tai pirma tokio tipo knyga. Ji žemai, aukštai iš ne itin geros pusės, o tada vėl žemai. Liūdna ir kažkokia sudirginta. Viskas tarsi verčiasi ir verčiasi kol nebesupranti kas kieno batuose atsidūrė. Va taip susisuko ta Melvin BurgessHeroino“ (Junk / Smack; „Alma Littera“ 2002; ISBN 9955-08-132-5; 301 [3] p.) istorija.

  „Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Štai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės.“ 81p.

  Iš pradžių viskas netgi neįdomu. Nuskriaustas vaikinukas ir išlepus mergiūkštė. Jis sprunka, nes tėvas ant jo išlieja pyktį ir širdgėlą. Ji sprunka, nes jai neleidžia susitikinėti su abejotinos reputacijos draugais ir panašiai. Jis būtų šauniai prasisukęs. Bet ji vis vien maišėsi po kojom, o jis ją myli, tad aišku ir sekioja paskui, daro kas jam liepta iki sūpuoklės ima suktis ratu. Jai bet kokios priemonės pateisinamos, kad tik būtų galima „pasivaikyti drakoną“. Kuo šlykščiau elgiasi, tuo kiečiau jaučiasi. Tad galų gale sėdi sau ant adatos, bet pasaulį įtikinėji – esi stipriausias, esi burtininkas, esi stipresnis už narkotikus. Ir nejauti, kad tai tave drakonas ryja.
  Buvo keletas tiesiog šlykščių epizodų, kuriuos manau įbruko ten pačiu laiku. Kas kart kai jau atrodydavo, kad ne taip ir baisu, ne taip ir blogai, tuoj vėl bus tvarka, ką ten tie keli metai... BUM.
  Istorija apie išsigelbėjimą, degradaciją, mirtį ir gyvenimą, kad ir kaip tai nuobodžiai skambėtų, bei – bandymus, bent devyniasdešimt aštuoniais procentais neveiksmingus, išlikti švariam nuo narkotikų. Knyga net baigiasi kažkaip... Baikščiai. Lyg su nerimu – pavyks ar ne? Pavyks ar ne?
  Knyga pakankamai nebloga, tinkama plataus amžiaus grupei, nes, bent jau man nepatinka, kai piktybiškas ir idiotiškas elgesys lieka be atpildo. Tad čia – pats tas kūrinys kurį duočiau jaunam maištautojui, pagalvoti ar tikrai reikia skubėti gyventi, kad mirtum toks pats susenęs ir tik pagal popierius – dvidešimties. Tekstas parašytas taip, kad užtektų ir dienos perskaityt, bet mane lankė sesuo, tai laiko praktiškai visai nebuvo, o ji skaitančių nesupranta. Knygai duosiu kokius... 5/10. Pabaiga įdomi, vidurys erzino, pradžioj buvo nemažai gero anarchijos ir „Kovos Klubo“ kvapo (tos filosofijos), bet kaip blėso, taip išblėso.

Anotacija: Melvinas Burgessas – britų rašytojas, aštuonių knygų autorius.
„Heroinas“ – paauglių Džemos ir Taro draugystės ir meilės istorija, pasakojama daugeliu balsų: kiekviename skyriuje pirmuoju asmeniu kalba vis kitas veikėjas. Pasakojimas stulbina atvirumu ir įtaiga.
„Heroinas“ apdovanotas „Guardian“ skiriama Jaunimo literatūros premija ir Carnegie medaliu. Knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų ir sulaukė pasaulinio skaitytojų pripažinimo.

2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Manuel Puig - Moters Vorės Pabučiavimas



  Labai retai kada tyčia, kai žinau, kad tuoj skaitysiu knygą, vis tiek imu ir pažiūriu filmą pirmiau. Bet su Manuel PuigMoters Vorės Pabučiavimu“ (El Beso De La Mujer Arana; „Kitos Knygos“ 2011; ISBN 978-609-427-032-1; 238p.) deja būtent tokį triuką ir padariau. Šiek tiek gaila, nes maniau, kad filmas tikrai gražus, bet štai ėmė ir pasirodė, kad knyga kur kas geresnė, todėl manau jog efektas būtų buvęs stipresnis, jei nebūtų tekę laukt „na, tai kada gi čia?“...
  Knyga pasakoja apie du vyriškius kalėjimo kameroje ir pamažėle atskleidžia jų vidinius konfliktus, bei reakcijas vieno į kitą. Vienas iš jų, Valentinas, sėdi kaip politinis kalinys. Antrasis, Molina, homoseksualas pasodintas aštuoniems metams už nepilnamečių tvirkinimą. Beje, skaitant knygą manau visi suabejos šiais klausimais, mat jie tiesiog absurdiški. Stebint jų kasdienį bandymą gyventi toje nė kiek nejaukioje aplinkoje kyla klausimas – tai kas galų gale daro vyrą tikru vyru? Ir nors pabrėžiu šį klausimą – jis nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias.

"-  Man gaila, nes pamilau tuos personažus. Filmas baigėsi, ir jie, regis, mirė." 41p.

  Molina – gan motiniškos prigimties vyriškis, tad, kad ir pačiam būtų mažiau liūdna, ir kad jo „kambariokas“ nors kiek lengviau užmigtų, jis kas vakarą pasakoja kokius nors įdomius matytus filmus, stengdamasis įtikti ir jo skoniui, ir savam. Po kiekvieno filmo, ar bent jau per pauzes tarp pasakojimo, vis atsiskleidžia kas nors apie kurį nors vyriškį. Jiedu susigretina su filmų herojais, veiksmais filmuose, žmones ima lyginti su savo pažystamais. Labai įdomu stebėti kaip keistai mainosi pačių kalinių rolės.
  Knyga aišku taip nesibaigia, ištisai visko vien kalėjime nesiklausysim. Pamatyt leis ir daugiau, leis įlysti giliau į sielas herojų ir jiems svarbių žmonių. Ir nors pats rašymo stilius ne pats maloniausiais akiai, knyga vis vien – dienos ar dviejų skaitalas. Ilgiau užtrunka perskaityt turbūt paties autoriaus pastabas po tekstu, mat jos kartais išsiplečia iki poros lapų smulkiu šriftu. Vieniems buvo įdomu, man asmeniškai visa informacija jau buvo žinoma iš tokių knygelių kaip Homoseksualizmo Istorija, tad kai ką ryžausi praleisti. Aišku prieš tai vis vien pasiklausinėjau, ar ten nėra reikšmingos informacijos pačiam istorijos tekstui. Bet kuriuo atveju knygą rekomenduoju norintiems ko nors maistingo sielai. Būtent sielai. Aišku, turbūt reikia ir nebūt labai jau siauraminčiu, mat vis vien, vienas pagrindinių herojų yra homoseksualus ir elgiasi kaip gan miela moteris (pabrėžiu, kad būtent kaip miela moteris, o ne tos „merginos“ į kurias žiūrint akis skauda nuo oranžinio švytėjimo). Duosiu knygai 10/10, nes smulkintis dėl footnotes manau negarbinga.

Anotacija: „Moters vorės pabučiavimas“ žymi J. Perono diktatūros priversto emigruoti kairiųjų pažiūrų rašytojo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

[jei galiu pridėt – anotacija tiesiog juokinga...]




  Filmas irgi gražus, aktoriai savaip atitinka reikiamą vaizdą, tad pažiūrėti verta. Gėda, bet prisipažystu, jog labai apsidžiaugiau, kad jis anglų kalba, mat labai nemėgstu skaityt subtitrų. Paprastai tai lemia, kad nespėju ir žiūrėt ir skaityt, tad istorija šiek tiek susimala krūvon. Bet, kad jau toks patogus, tai rekomenduoju PO knygos pažiūrėt ir filmą. Bet tikrai geriau žiūrėti PO knygos.

2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas


 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas


Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.


  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas HarrisRaudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera
.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...







Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.