Rodomi pranešimai su žymėmis Alchemikas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Alchemikas. Rodyti visus pranešimus

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Paulo Coelho - Alchemikas



Va taip apsileidau ir plonytę knygelę tik dabar prisiruošiau aprašyti, nors perskaityta tarpuose, taupant tą mielą širdžiai istoriją apie Drakulą, taip, tą pačią „Dracula, my love“. Bet dabar jau papasakosiu kas ten gero ar blogo toje Paulo CoelhoAlchemikas“ (O Alquimista; ISBN 5-415-01848-4; „Vaga“ 2088; 187p.) knygoje. Trumpai tariant – tai viena iš tų „savęs tobulinimo“ knygų, parašytų kiek patogesne romano forma. Bendrais bruožais priminė „Trobelę“, juoba, kad abi vienodai nepaliko įspūdžio (tos dar irgi neaprašiau...) ir buvo perduotos kitam skaitytojui dar tą pačią dieną po paskutinio lapo užvertimo.


"Ar kalbėtume apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko - prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka." 90p.

  Nesupraskit manęs neteisingai. Tai neblogas, vos ne detektyvu prakvipęs ir labai lengvas skaitalas, kurį padoresni skaitytojai turbūt per pusvalandį įveiktų. Ir sielą gal praturtina, ir taip toliau. Pasakoja apie piemenį, kuris surizikavo viskuo ką turėjo, pastovumu, darbu, tam tikra savo egzistencijos prasme ir visu turimu menku turteliu, vien dėl to, kad susapnavo sapną. Du kartus. O gal ir daugiau, nebepamenu. Labai spyriodamasis ir su baisiausiu naivumu išsiruošė tas Ivanas (ne toks jo vardas, bet dabar kai pagalvoju, labai tiko. Vardas gal Santjagas koks...) į Egiptą, piramidžių pažiūrėt. Ir aišku, kur jis tik nėjo ir ko jo tik neprimokė, o jis visus ant kojų pastatydavo, būdamas tik aviganiu, oi, tai yra piemeniu. Aišku, nebūtų jis dvasiškai praturtėjęs, jei jo kas porą žingsnių apvaginėję nebūtų, bet tame ir buvo knygos esmė, bent aš taip manau – praturtėti dvasiškai. Galiu ir klysti, nes buvo ir toks Montekristiškai padorus lobis, kuris irgi jam į skreitą nudribo, dėka visų tų nelaimių, kurias patyrė, tad kokia pamoka? Jei turtini dvasią – turėti ir pats? Išeitų mūsų politikai dvasingi! Gerai, nebekošiu per dantis. Įdomu buvo tiek, kiek knyga leisdavo smegenims pailsėti, turinys aišku gilus ir nuostabus, moko apsidairyti aplink, ar netyčia neturi didžiausio lobio tiesiai po šonu, bet knyga tikrai ne mano tipo.
  Taip tad, bendrai imant labai nuvertint negaliu, mat knyga man nepatiko vien dėl to, kad nėra iš tų kokias mėgstu skaityti. Lyg Mokslinės Fantastikos gerbėjas sakytų, jog S. Kingo siaubo knygelė kurią perskaitė – šlamštas. Tad duosiu 7/10, nes nebuvo nuobodu ir šiaip jau, požiūris į pasaulį įdomus pasirodė. 

2011 m. spalio 16 d., sekmadienis

Michael Scott - Burtininkas



Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Šiltas ruduo

Iš kart po serialo "Kaulai" serijos išskubėjau į biblioteką. Rengiausi su mintim, kad lauke ruduo - vėsu. Bet vėsu nebuvo, netgi beveik atvirkščiai. Vėjuota, apniukę, bet tikrai labai šilta. Po kojom raudoni lapai pinasi, aplink kažkoks mažas smagus šunėkas zuja ir tiesiog baisiai karksi varnos.
  Kelias į biblioteką toks nei tolimas nei artimas. Einant vis užuodžiau naujos knygos kvapus, niekaip nesuprantu iš kur jie, mat jokios spaustuvės čia neturim. Nebent iš Vievio kokie kvapai iki čia atsklido, ten yra spaustuvė laikraščių, berods. Kai jau įsukau į paskutinį tiesiai šaunantį taką Kultūros Namų ir Bibliotekos link, pastebėjau būrius žmogelių. Garsiai kalbančių, panašiai apsirengusių (ne vienodai, bet vis tiek panašiai) ir su kuprinėmis. Mokiniai. Kas po du, kas po tris, kas po penkis, o kas - didžiausiose gaujose namo ėjo. Vienas kitas į biblioteką iš kelio įsuko. Šiek tiek daugiau išsuko iš kelio, kad užeiti į Maximą. Turbūt tokio ėjimo gaujoje iš viso mokyklos etapo pasiilgstu mažiausiai.
  Bibliotekon įžengiau paskui jauną panaitę, neduočiau daugiau 12 metų, bet iš kur ten gali žinoti. Nežinau ar iš drovumo, ar nežinojimo, bet savo knygą grąžinus pasišalino nė nespustelėjus kompiuteryje mygtuko "be kvito" (kas reiškia - užbaigti grąžinimą ir nespausdinti kvito). Nepastebėjau ar nuėjo prie jaunimo skyriuje esančių kompiuterių (kas paaiškintų skubėjimą ir išsiblaškymą), ar patraukė laiptais žemyn - namo. O nepastebėjau, nes ji padėjo Lian Hearn knygą "Giedančios Grindys" kurią labai norėjau kuo greičiau perimt savo rankosna. Tiesa, namuose pastebėjau, kad jos gale padarytos kažkokios baisios gilios žaizdos, lyg atsuktuvu kryžmu subadyta ir subraižyta.
  Pačios bibliotekos patalpose kartojau sau - tik apsižiūrėsiu ir pasiimsiu ką nors tik jei labai labai labai labai norėsiu paskaityti, arba knyga bus gerai žinoma ir "norimų" sąraše. Deja išėjau vėl su šešiom knygom (tik vienos trūko iki limito), bet visos reikalingos. Na, gal ir ne visos...
  Pasiėmiau "Avinėlių Tylėjimą" ir "Raudonąjį drakoną". Bibliotekoje vis sukosi kažkoks keistokas vyriškis, klausinėjo bibliotekininkę, kuri darbo šiandien tikrai nestokojo. Galiausia ir mane tarp lentynų pastebėjo, kaip ir "Avinėlių tylėjimą" mano rankose. Nepraleido progos paprašyt ją duot pavartyt, paklaust ar skaičiau ir, lyg nežinočiau, pasakyt, kad tai vienas geriausių psichologinių detektyvų-trilerių. Na kaip po galais galima būtų nežinoti? Kol jis kalbėjo, pastebėjau keletą suintrigavusių knygų, jei gerai pamenu tai Leviso, bet galiu ir klysti. Reik greičiau skaityt ir eit jų paimt, nes kažkas dabar viduj baisiai kirba...
  Dar pasiėmiau antrą "Atėjūno" dalį (tiksliau būtų sakyti, kad tai antra "Echo Labirintų" serijos knyga apie Maksą Frajų) "Amžinybės glėbyje". Negaliu slaukt, kada akys vėl slystelės tomis eilutėmis, o smegeninė parodys to didžiojo miesto mozaikines gatves...
  Lyg tyčia radau ir ketvirtą "Alchemiko" dalį. Jei kas pamenat, tai po knygos "Kerėtoja" (Michael Scott knygos apie Nikolo Flamelio paslaptis), man jos pradėjo visai patikt, nors pirmosios dvi atrodė nuobodokos. Nesakau, kad jos geros, bet ei, jei jau pradėjau - užbaigt reikia.
  Iš "Pasidovanok Sau" skyrelio šį syk nieko netempiau namo. Kažkaip nė viena iš kelių buvusių nepatraukė akies, o aš sau vis žadu su tom knygom nepersistengt, nes jau tikrai nėr kur dėt, visiškai.
  Taip pat beveik baigiau skaityti Ramzio pirmąją knygą "Šviesos Sūnus". Nieko daug nepasakojant - gera mintis, neblogas parašymas, bet...
  Va taip, žodžiu.