Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.
"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.
Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...
