Haruki Murakami - 1Q84 [#3]

 Iš pradžių nepatinka, tada patinka, paskui nuobodu, o tada atsitraukt nebeišeina. Paskutinė Haruki Murakami "1Q84" (Spalis-Gruodis; "Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-482-1 (treč.); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr.); 415p.) knyga, su ne itin gera (išbaigtumo atžvilgiu) pabaiga, bet neįtikėtinai gera antrąja knygos puse...
  Kaip rasti Aomamę, jei ta moteris praleido gyvenimą it šešėlis? Jokių normalių nuotraukų, jokių žinomų draugų, nutraukti ryšiai su šeima. Giliau pasikapsčius įmanoma atrasti jos sąsają su Tengo Kavana, bet kas iš to? O gi tas, kad jis perrašė "Oro Leliukę", tą beprotiškai žalingą knygą vienai uždarai religinei organizacijai, kuriai ir Aomamė labai pakenkė.
  Aomamė ir Tengo ieško vienas kito, o aš vis skaičiau ir galvojau - kodėl Aomamė nepaprašo pagalbos Tamaru ir ponios iš Azabu? Ir ką jūs manot. Ėmė ir paprašė! Dabar norėčiau iš Murakamio knygos apie Tamaru. Bjaurių globos namų skriaustas vaikas, kankintas, mėtytas ir vėtytas. Šaunus tipas.
  Daugiau ar mažiau knyga išsprendė visus užsilikusius klausimus. Pabaiga - blankoka, pritrūko, tarkim, duomenų apie kitus asmenis. Aomamės vietoje būčiau tuoj pat paskambinus poniai iš Azabu ir paklausus kaip ten jiems sekasi, su pretekstu, jog įspėju - dabar jau viskas tvarkoj. Bet ji to nepadarė, tad atrodo, jog knygos gale kažin ko trūksta. Tačiau, iki to paskutinio skyriaus viskas buvo tiesiog nuostabu, tad štai, 10/10, pelnytas!

Haruki Murakami - 1Q84 [#2]

 

Antroji Haruki Murakami "1Q84" (Liepa-Rugsėjis; ISBN 978-9955-23-460-9 (antr); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr); "Baltos Lankos" 2011; 350psl.) man patiko kur kas labiau nei pirmoji. Bet kaip ją čia aprašyt ir neišduot veiksmo tiems kurie pirmos neskaitė - neįsivaizduoju, tad maždaug tik vieną epizodą paminėsiu, kuris aiškus jau nuo pirmosios knygos.
  Aomamei skiriama sunkiausia užduotis. Ji bus paskutinė, po jos jai privalu išnykti, pasikeisti veidą, vardą, lyg Aomamė būtų nė neegzistavusi. O užduotis - nužudyti labai uždaros, paslaptingos religinės bendruomenės lyderį. Fukaeri tėvą.
  Iš pradžių maniau, jog Murakamis turbūt elgsis kaip visi ir vilkins viską iki galo, o tada nužudymas bus atomazga. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau kirbėjo visai priešinga mintis - juk tai - Murakamis. Vilkint tai jis vilkina, bet ne tam, kad kažkurį epizodą įspraustų į rėmą. Iš vis, manau jog jis vilkina šiaip sau, norėdamas daugiau papasakoti apie savo sukurtus žmones ir pasaulį, kas žinoma yra gerai, net jei kartais kiek ir pabosta (čia tikrai tokia labai asmeniška mano nuomonė, mano dienos gan ramioms, todėl romumo knygose paprastai visai neieškau). Dar gi, visas tas to Lyderio juodinimas pasirodė, na toks... Išpūstas. Ir ką jūs manot, Aomamė irgi sudvejojo. Pats knygos viduriukas yra tikras grynuolis.
  Truputį gaila, kad Tamaru - šalutinis veikėjas. Jo tos kartais papasakojamos istorijos man pačios įdomiausios. Toks keistas žmogus.
  Esama vieno kito staigaus posūkio, kai tikiesi vieno, o gauni ką kitą. Knyga labiau koncentruota nei pirmoji. Kaip ir pirmoje - pasikartojo tas man patikęs dalykas, kad jo pateikiami vaizdai tokie ryškūs, jog praktiškai gali matyti išpieštas manga scenas (nemeluosiu, norėčiau...). Ir, nors kas nors man vis vien papriekaištaus, bet duosiu knygai 9/10, vis vien dar ne dešimt. Nors tai jau auksinis įvertinimas, bet man kažko trūksta, kažko ką radau jo Avies Medžioklėj ar Stebuklų šalyje. Kita vertus, nesižavėt sunku. Tik, kad vėl ten tos ausys ir erekcijos, labai ilgai ir detaliai...

Haruki Murakami - 1Q84 [#1]

  Negaliu žodžiais apsakyti kokie keisti man Haruki Murakami kūriniai, tos istorijos. Štai ir dabar, pasiėmiau pirmąją "1Q84" ("Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-428-9 (pirma); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendras); 394p.) dalį ir ji man tiesiog galvoj nesutelpa, su visais tais šuoliais, tema ir svarbiausia - herojais, detalėmis apie juos.
  1Q84 yra metai su klaustuku. Tai TIE metai, bet nežinia ar tikrai TA vieta. Nežinomuoju paverčiamas laikas, mat būtent jis atrodo yra tas veiksnys, kuris ėmė koreguoti aplinką. Viskas prasideda gan nekaltai, kasdieniškai, taip, kaip ir turėjo eitis. Taksi įstrigo kamštyje, o jame - viena iš mūsų herojų, tuoj pavėluosianti į, atrodytų, nekaltą darbo susitikimą. Taksistas jai pasiūlo išeitį, neįprastą nei jai, nei šiaip kam, ir įspėja, perfrazuojant, kad kai išlipi iš savo "normų" - įlipi į kažkokias kitas. Kitas herojus, tuo tarpu, susipažįsta su disleksike (ar dislektike?) septyniolikamete, parašiusia įspūdingą pasakojimą. Mergina sunkiai net kalba, tačiau kažkaip sugebėjo pasprukti iš itin uždaros religinės bendruomenės ir teigia, kad jos pasakojimas - gryna tiesa. Ir kad kai kas dėl to pasakojimo paviešinimo - supyks.
  Pirmą sykį atkreipiau dėmesį į visas tas žmogiškas detales aplink. Būtent jų dėka tekstas toks sodrus, net jei atrodo perdėtai užtęstas. Ir nors istorija mane tik pusiau sužavėjo, bet duosiu jai 7/10, stiprų tokį, žinot...