2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Penktadienis: Įvairovė

Kitų rasių žmonės. Norėčiau sakyti "kitų tautybių", bet tautybių, būdami maža šalis, knygose gauname daugiau, nei savų. Tad rasės.

Viena iš dažniausiai dabar matomų knygų yra Angie Thomas "The Hate U Give" T.H.U.G. - kas grubiai išsiverstų, kaip "nusikaltėlis". Skaityti jos neplanavau iki pradėjau žiūrėti YouTube apžvalgas. Nežinau, kiek joms įtakos turėjo pačių asmenų rasė, tautybė, ar gyvenamoji vieta (mat, pripažinkim, mūsų mentalitetas ir supratimas apie rasizmą gerokai skiriasi, nuo, tarkim, vakarietiško), bet gal būt galėsiu susidaryti geresnę perspektyvą, kai ir pats ją perskaitysiu, kitam Penktadieniui. Kol kas, pažiūrėkite patys:

Čia žmogus liko visiškai nesurpatęs, kuo šita knyga tokia jau ypatinga. Ji nuolatos kelia rasės klausimą: kodėl tiek neapykantos pareigūnams, jei mokoma, kad nėra ko nekęsti be reikalo, kuo čia dėta rasė, na tai kas, kad Starr draugą nušovė, dėl to, kad juodaodis, būtų tragedija, net jei jis nebūtų juodaodis! Pati idėja, jog baltus vyrukus, prievartautojus, šaulius, mokyklose žudančius vaikus, vis dar apklausia, kai toks pat juodaodis jau būtų negyvas - šitos merginos nepasiekė. 


iLivieforbooks entuziastingai pasakoja apie knygos balansą, poreikį prisitaikyti, kai gyveni prastoje kaimynystėje, esi tamsiaodė mergina, ir lankai gan gerą, beveik vien iš baltųjų sudarytą mokyklą. Kalbama ir apie ankščiau minėtą problemą: nušovė Starr draugą, tik čia, apžvalgininkė, pabrėžia kitą tiesos kampą. Kai nušaunamas juodaodis, pirmoji žinia, kurią gauname, būna: jis to nusipelnė, nes turbūt buvo toks, anoks, kitoks, blogas, prastas. Tad dabar jau matome, iš kur gali kilti neapykanta pareigūnams, kurie sudaro situacijas neleidžiančias žmonėms gedėti prarasto artimo žmogaus. 


Du pasauliai: juodųjų kaimynystė, ir baltųjų "kaimynystė" - mokykla. Ir, kai jau netyčia laikome herojus - ateiviais, ProblemsOfABookNerd mums pateikia trečia perspektyvą: meilę herojams, užmirštant rasę. Ji, žinoma, nepamiršta, jog ši knyga - apie svarbų judėjimą, apie #blacklivesmatter, ir taip toliau. Bet ji susitelkia į kitus dalykus ir galiausiai prieina prie klausimo, kuris kilo ir man: baltoji privilegija, white privilege. Ne visada supratau šių žodžių reikšmę, maniau, na juk, esu bedarbis, mano net ir tolimiausios giminės kažin ar iš vis matė kitos rasės žmogų, ką jau ten apie kažkokią vergovę kalbėti. Bet, dėka knygų, ir draugų tolimesniuose kraštuose, supratau jog taip, toks dalykas tikrai galimas. Jei darbo biržoje stovėsite jūs, ir, tarkim romas, čigonas, tai greičiausia į darbą priims jus, nepaisant visko. Jūs galite ramiai gyventi ir galvoti, kam čia reikia to Juodaodžių Istorijos Mėnesio, nes jums tokio nereikia, tad esate labai laimingi galėdami stebėtis. Tą patį ne kartą sakiau ir apie LGBT atstovus, bei heteroseksualius žmones - esate labai laimingi, galėdami bodėtis paradais, kai jūsų niekada nepersekiojo, ir nežudė, ir nežymėjo. 
Visi trys atsiliepimai - labai svarbūs, net ir tas pirmasis. Neturiu nieko prieš čia minėtus žmones, o Penktadienį aptarsim ir pačią knygą. Jei kas nors ją dar paskaitysite - kviečiu pasimatyti virtualioje erdvėje, čia, ar jūsų bloge, ir pasidalinti mintimis. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą