2017 m. birželio 23 d., penktadienis

David Ebershoff - Danų Mergina [knyga]

Vis pasiimu kokią populiaresnę knygą su translyčiais asmenimis, ir vis jos baisios. Sakytum jie visi - nusivylę gyvenimu, depresuoti šizofrenikai, kurie turėjo labai aiškų pasirinkimą. Arba, šiuo atveju, fiziškai iš tiesų ir buvo moterys, mat turėjo kažkokių ten moters reprodukcinių organų atrofuotas užuomazgas, kurias tereikėjo iškasti operacijos metu. Kaip patogu, ar ne? Taip tad, griebiau David Ebershoff knygą "Danų mergina" (The Danish Girl; ISBN 9781474601573; 336p.; Goodreads) su mintim, kad na, gal, pagaliau, papasakos man apie žmones, kuriuos sutinku ir bendrauju bene kas dien. Kur tau. Kas tingėsit skaityt mano rant'us, žinokit, kad filmą pažiūrėti verta, bet knygos skaityti - tikrai ne.

Einaras - tapytojas, vedęs tapytoją. Ji tapo portretus, jis - peizažus. Kai ji neturi modelio - savo delikačia figūra, žmonos parinktomis suknelėmis, jai pozuoja jis. Kaip nekeista, bet būtent šie jos portretai - patys sėkmingiausi. Lilės portretai. Tuo tarpu Einaras, kuo toliau, tuo labiau, grimzta į šizofreniją. Ne, aš rimtai. Atsipeikėjęs, kaip Einaras, jis nepamena, kaip ten pateko, su kuo kalbėjo, neatpažįsta Lilės draugų. Apie Lilę jis visada kalba trečiu asmeniu, o Lilė mėgsta pamiršti, kad toks net egzistuoja, ir pripažįstą jį, Einarą, kaip savo pusbrolį, tik, kai to reikalauja situacija ir savisaugos instinktas. Tarkim, kalbėdama su pirmąja Einaro meile, vyriškiu, kurį gal būt pamilo ir pati Lilė, tačiau bijodama sudaužytos širdies, jam pasakoja apie Einarą, ne save.

Per visą knygos siužetą stebime lėtai stiprėjantį asmenybės susidvejinimą. Čia man dar įtarūs visi tie kraujavimai. Einaras tampa kraujo fontanu bene tolygiai, kas mėnesį. Kas perša dvi mintis: arba jo įsitikinimai veda iki tokio jo kūno protesto, bandymo išsireikšti; arba tai problema jo galvoje, t.y. fizinė problema, auglys, ar kažkas tokio, kas padalino jo asmenį į du. Neperšu idėjos, kad Lilė - nebuvo tikra moteris, kad Einaras nebuvo translytis. Tik sakau, jog visų pirma tai jis sirgo mentaliai, ir jam reikėjo rimtos pagalbos, mat neteko girdėti atvejų, kad dvigubą gyvenimą gyvenantys asmenys, kurie negali būti savimi dėl mūsų visuomenės išsilavinimo stokos, pamirštų tą kitą gyvenimo dalį vos užsimovę kelnes.

Pati istorija per daug nesiskiria nuo filmo, tik filme nebuvo tų baisių nesąmonių, kurios, nors ir galimos, čia buvo labai ne vietoje, su operacijomis. Prapjovė jie Einarą, ir ei, ar čia kažkokia gimdos užuomazga? Dievaži, jis juk tikrai - moteris! Vėl peršasi mintis, kad visi translyčiai asmenys turi kitos lyties reprodukcinę sistemą, kažkur giliai palaidotą jų pačių kūne. Žodžiu, pažiūrėkit filmą, jei smalsu, bet knygos tikrai nerekomenduoju, kaip ir daug kitų, ši pateikia gan prastą įvaizdį. Laukiu dienos, kai rankose turėsiu knygą su pozityviu, linksmu žmogumi, kuris, post factum, dar ir translytis. Be aliuzijų į šizofreniją, baisią klinikinę depresiją, nenorą gyventi, ir taip toliau. Knygai duodu 3/10, už pabandymą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą