Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...
Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?
Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.