2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Gabriel Loidolt - Jakudza

  Antra knyga mano gyvenime apie pragarą išgyvenusią moterį, kuri naujo gyvenimo pradžią pažymi didele tatuiruote. Abiejuose knygose varijuoja žodis "jakudza", bet šioje tai tebuvo kažkoks šalutinis, menkai tesusijęs reiškinys. Gabriel Loidolt knyga "Jakudza" (Yakuza (vok.) "Gimtasis Žodis" 2009; ISBN 978-9955-16-288-9; 183p.) tebuvo istorija apie talentingą tatuiruočių meistrą. Trumpa knyga, kurią sunku aprašyti. Gera knyga, o man vėl sunku paaiškinti kodėl. Sakytum, pirmus metus apie knygas rašau...
"Išėjau iš vaistinės tirtėdamas, prisimindamas Horicunės III sakinį, kad didžiausias kilnumas yra žodžio laikymasis."
  Austras Japonijoje, net imliai besimokantis tokio savito meno kaip iredzumiai (tatuiruotės) iš garsaus meistro, vis tiek tėra tik užsienietis, kuriam teks dvigubai pasistengti, kad užsitarnautų pagarbą. Jo šviesūs plaukai ir mėlynos akys čia jį daro tiek maloniai išskirtiniu, tiek vos ne ateiviu, kas suteikia tiek džiaugsmo, tiek baisaus skausmo. O kartą netgi vos nekainuoja jam gyvybės ir palieka amžiams bjauriai randuotą. To įvykio pasekoje mūsų herojus palieka savo meistrą ir pačią Japoniją, su pažadu daugiau ten kojos nebekelti, pažadu duotu jakudzoms...
  Jo specializacija - tradiciniai iredzumiai, atliekami adatų pluošteliais. Žinoma, vakaruose tenka prisitaikyti. Ant kliento čia neatsisėsi, tenka nugarą lenkti nuo kėdutės. Ką jau ten, teko netgi veidrodžius įtaisyti taip, kad klientai matytų jo darbą. Sukaupti eskizų krūvas, bei subtiliai pasidalinti žiniomis, kad klientas nepaprašytų ko nors, kas vėliau bus traktuojama, kaip klaida. Ir štai, vieną dieną, kaip ir galima tikėtis, prie jo besiilsinčio su stiklu kažkokio ten gėrimo, prieina moteris su baisinga suma čekyje. Ji - iš kažkokios Rusijos glūdumos ir kaip vėliau paaiškėja, su ne ką mažiau tragiška istorija, nei pats mūsų herojus. Tad ilgomis valandomis badant iredzumį, jiedu viens iš kito tas istorijas traukia, mat nei vienas nenori apie tai kalbėti.
  Čia labai tinka žodis "passion". Tik kontekste galima supaisyti ar turima omenyje kančia, ar aistra, o tai ne visada lengva padaryti. Jaučiasi, kad knyga versta ne iš anglų kalbos (versta iš vokiečių kalbos), mat kai kuriuos sakinius, bent jau pirmoje knygos pusėje, skaitydavau po kelis kartus, kad suprasčiau. Vietomis žodžiai tarsi ne savo vietose, kitur sakinys be reikalo ilgas ir dėl to labai painus, nors viską tikrai buvo galima pasakyti dviem žodžiais, o ne septyniais. BET. Nepaisant to, jog įdėmiai paskaičiau, kodėl žmonės šią knygą taip prastai vertina ir daug atvejų su tuo netgi sutinku, man asmeniškai ji labai patiko. Mėgstu kai nuvalkiota tema pateikiama iš retesnės savo pusės, mat paprastai kokia nors vienokia tragedija turi dvi puses ir mes visada matome tik vieną (kalbu tik apie aukas ir aukų puses, jokiu būdų ne apie nusikaltėlio požiūrio tašką). Tad knygai duodu 10-10. Ji trumpa, pusdienis ir neliks, tad norintys galite imtis net jei jau vien tam, kad perskaitytumėte tą nuostabų sakinį "Japonijai nereikia Dievo, Dievui reikia Japonijos".

Notes: Knygoje minima, kaip balta spalva Japonijoje simbolizuoja mirtį ir yra gedulo spalva, bet tuo pat metu priduriamas ir komentaras apie baltą odą, stipriai nubalintą, nudažytą, ar mituose - natūraliai sniego spalvos. Tai sustabdė ir privertė pamąstyti. Ar mes visada slapčiomis jautėme meilę mirčiai, bodėdamiesi jos baltais apdarais, bet mylėdami tą kaulo baltumo kūną su dar gyvomis akimis?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą