2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Stewart Wieck - Clan Novel: Toreador

  Kas žinot, kas nežinot - labai mėgstu žaidimą Vampire the Masquerade. Mėgstu dalykus, kurie ne tik įtraukia, bet ir priverčia, net žinant, jog tai netiesa, pamąstyti, o ar negalėtų ten būti kažko daugiau, nei vien žmonės ir žvėrys? Ir kultinis požiūris į vampyrus su klasika praktiškai nesikerta, tad patiktų ir gerų vampyrų istorijų mėgėjams. Vienas įdomiausių VtM aspektų yra būtent klanai. Po to kai Kainas, pirmasis žudikas, nužudė savo brolį Abelį - Kaino vaikai, ar "vaikai", tapo vampyrais, kurie pamažėle ėmė skilti į tam tikrų bruožų ir sugebėjimų turinčius klanus. Vieni klanai pasižymi vienu dalyku, kiti - kitu. Nosferatų kūnai dar spėja papūti, ką jau bekalbėti apie jų baisias deformacijas virsmo metu. Tačiau jie žinomi kaip didžiausi slapukai ir talentingiausi šnipai. Toreadorai - jų didžiausia priešingybė. Gražūs ir dažnai lėkštoki, nors neretai ir labai talentingi kokioje nors gražaus meno srityje. Jie pasižymi kaip viliokliai, tad su jais reikia kalbėti atsargiai. Gal net privengti akių kontakto, kas ten žino! Tad taip. Kai pamačiau šią knygą viename iš Anglijos panaudotų daiktų parduotuvių, maniau VĖL iš klumpių išvirsiu. Stewart Wieck knyga "Clan Novel: Toreador" (Vampire the Masquerade; "White Wolf" 1999; ISBN 1565048073; 262p.) yra pirmoji dvylikos ar trylikos knygų serijoje. Vėliau radau ir trečią, bet daugiau tokia laimė neišpuolė. Manau jas kur nors susipirksiu internete, gaila tik, kad Book Depository jų jau nebeturi, bet ei, perleido Anno Dracula, perleis ir šias, ar ne? O, ir, nors tai kvailai nuskambės, mat neradau nei vienos knygos su Drakula, ši gi visai tinka kaip pakaitalas. Kodėl? Nes Vladas Drakula priklause Tzimisce klanui, vienam iš šiurpiausių įmanomų, gebančių baisia magija performuoti kūnus ir gyvus audinius į monstrus, kurie aklai kausis iki mirties, nesustodami, nes po kulkų papliupa. Bet aš jau grybauju, eikim prie knygos.
  Leopoldas yra vampyras-našlaitis. Jis nežino, kas jo šeimininkas ir šiek tiek abejoja, kad prisiminimai apie savą praeitį yra tikri. Ne paslaptis, kad vampyrai gali įteikti tam tikrus prisiminimus, kai ką nors trina. Tarkim, trina savo egzistenciją, kaip Leopoldo šeimininko. Tai jį graužia diena iš dienos. Tačiau jo talentai ir vampyriški sugebėjimai - aiškiai Toreadorų, tad jį globoja, kaip ir priklauso, jei niekas tokio vampyro "neįsivaikina" - Klano Pirmoji (Primogen), Victoria Ash, šiek tiek azietiškų bruožų gražuolė. Vieną naktį jį paprašo Leopoldo padaryti Abelio mirties scenos skulptūrą jos pobūviui. Pobūviui, kuriame ji planuoja šiek tiek pakilti karjeros laiptais. Kaip ir galite spėti, aukščiau nei Klano Pirmoji jau beveik nebėra kur... Bet, vakaro pabaigoje jie abu supras, kodėl prietaringi vampyrai bijo net minėti savo Tėvo, Kaino vardą, ką jau kalbėti apie vakarą, kur visi pasieniai užgrūsti skulptūromis, su juo, stovinčiu virš savo brolio lavono.
  Iki to vakaro Leopoldas dar spėja aplankyti Hannah, Tremere klano Pirmąją, nors jie savo Pirmuosius vadina kažkaip kitaip, deja primišau kaip. Kad ir kaip jis nenorėjo eiti prašyti pagalbos iš gal ir geranoriškai nusiteikusios Tremerės, su burtininkų-vampyrų klanu susidėti jam buvo baisu. Ir ne veltui.
  Knyga labai lėtai įsivažiuoja ir iš pradžių nė nesupratau tai ką per velniavą skaitau. Bet kuo toliau į galą, tuo įdomiau darėsi. Rekomenduoju pirmiausia perskaityti istorijos gale esantį lapą, kuriame dviem sakiniais aprašomi klanai, tuomet lengviau suvokti keistus žodžius, kaip Lasombra, ir kodėl jie kelia tokią paniką tarp net ir labai galingų vampyrų. Knygai duosiu 9/10, tašką pridėjau, mat paminėjo Drakulą, bet tada atėmiau, nes Leopoldas mano, jog toks neegzistuoja. Mes gi žinome geriau...

2 komentarai:

  1. Regentais jie vadina miesto Chantry vadovus. Dažniausiai jie būna ir primogenai, taip.

    AtsakytiPanaikinti