2014 m. gegužės 1 d., ketvirtadienis

Kristina Sabaliauskaitė - Silva Rerum [I]

  Slampinėjau po Kauno Akropolį ir pastebėjau šiokį tokį šurmulį. Paprastai, jei žmonių, kaip bičių, tai gal verta bent vieną akį užmest, įdomumo dėlei. Tą ir padariau. Kristina Sabaliauskaitė, savo naujos knygos proga, dalino autografus. Na tai ką, nieko nelaukiau, dabar arba niekada, griebiau pirmą Silva Rerum ("Baltos Lankos" 2008-2012; ISBN 978-9955-23-493-7; 286p.) ir po geros valandos gavau patį paskutinį autografą. Grįžau namo, perskaičiau. Supratau, kad review parašyti bus sunku, tad puoliau savo sekamus žmones kratyt, kas skaitėt, ką rašėt, ir ką jūs - nusivylė beveik tik tie, kurie prisiskaitė anotacijų, liaupsių ir viso kito. Va, kaip man pasisekė, kad į šitą traukinį, tik dabar įšokau! Mat knyga man pasiutusiai patiko!
  Žodžiu taip, kantrybės, padoriau jau tikrai neišeis: Silva Rerum - "Daiktų Miškas". 17a. Lietuvojoje, Milkantuose gyvenantys bajorai Norvaišos, pagal seną tradiciją, tokią, paprastai tiesiog Silva vadinamą šeimos knygą irgi turi ir stropiai pildo. Joje surašomi svarbiausi šeimos įvykiai ir juos pažymėjusios kalbos, eilės, sentencijos ir panašiai. Bėda ta, kad net ir po skurdžiausio įrašo - Norvaišų duris praveria nelaimė. Ir tai tik labai bendrais bruožais, labai abstrakčiai apsako šią knygą. Iš tiesų tai mes sekiojam tą jų gęstelėjusią dukrą, norinčią tapti šventąją, vien tam, kad jos kūnas nesupūtų, kad ją garbintų ir dievintų. Jos dvynį brolį, kuriam šioj žemėj nelabai kas iš vis rūpi, mat vis vien juk, visus kirmėlės suės. Jų motiną, kuriai gal iš gero gyvenimo, o gal dėl prarastų vaikų ar net nenoro jų turėti - pristigo savo identiteto raiškos būdų. Bei jų tėvą, išmintingą kvailį, grubiai tariant (visi pateikiami, kaip geri žmonės, tačiau įsiskaitęs lieki galvoti, kas balta, kas juoda, o kas tiesiog vientisai pilka, pilka ir pilka). Tada dar jų bendri draugai, kaip kad vaikystės draugas, iki ausų įsimylėjęs Uršulę, tačiau valios pristigęs. Bei naujas draugas Vilniuje, toks Bulgakoviškai demoniškas Jonas Kirdėjus. Beviltiškai tebemylintis gyvanašlis kalvis iš Prancūzijos ir  tiesiog pasibaisėtinos vienuolės. Ir, kaip įdomu buvo skaityti apie jų kelionę į Vilnių, tokį "didelį kaimą" tais senais pokario metais! Apie studentų paradus, bei muštynes, apie idealus, kurių ten žmonės siekia, ir apie tuos tragikomiškai baisius vienuolynus, į kuriuos taip veržėsi Uršulė Norvaišaitė. O kur dar paties Volando verti lėbavimai, intrigos ir baisios paslaptys...
  Žodžiu taip. Čia - ne Da Vinčio Kodas. Čia - istorinis romanas apie labai įdomius veikėjus. Veiksmas veiksmo neveja, tačiau niekur niekada ir nesustoja. Kažkuo man ši knyga Meistrą ir Margaritą priminė, greičiausia tuo Jonu Kirdėjumi ir gal dar kažkuo iš Norvaišų - Margaritos ir Meistro rolėse. Knyga lengvai skaitosi, nepaisant iš pažiūros nelengvo teksto, ilgų sakinių, dialogų neegzistavimo. Viskas lyg per sviestą, tik spėk iš paskos, kaip čiuožia. Tad buvo verta ir duosiu visus 10/10, nesismulkinsiu. Vat, gal dar ir prie mėgiamiausių pridėsiu!


2 komentarai:

  1. mano viena literaturos destytoja teigia, kad sios autores knygos turi potenciala isplaukti i pasaulines literaturos vandenis :) pati neskaiciau, taciau yra punktelis ateiciai :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kai rašiau šį įrašą, tuo pačiu rašiau ir antrą, angliškai ir kaip tik pabėdavojau, kad va, savo užsieniečiams draugams negaliu įbrukt jos... Patiktų, mat. Džiugina, kad ir kiti taip mano! O, kad ateičiai punktelis irgi labai gerai, aš manau, jog pačiu laiku perskaičiau, kai jau aistros atvėsę, tai manau ir tamstai bus pats tas dėl to, kada tai bebūtų :}

      Panaikinti