2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Alexandre Dumas - Džono Deviso Nuotykiai

  Na gi po galais. Klasiką, net pačią geriausią, sunkoka skaityti dėl tam laikmečiui būdingo teksto stiliaus. Taip nutiko ir su Alexandre Dumas "Džono Deviso Nuotykiais" (Adventures De John Davys; "Markas" 1995; ISBN 9986-482-29-1; 388p.), kurią pagaliau galiu išbraukti iš "perskaityti" sąrašo. Pati istorija, nors ne pati geriausia, bet tokiais nedideliais epizodais priminė Montekristą, matyt dėl tų "sala kaip uola jūroje", o tvirčiau teigti galiu tik tai, jog tai tikrų tikriausias "Tūkstančio ir Vienos Nakties", bei Jokai Mor "Juodosios Kaukės" mišinys. Nuotykiai, kuriuose tik skraidančio kilimo trūko (tai kompensavo mūšis su piratais) ir tragedija, kuri kaip šūvis į galvą - švariai, bet per staigiai užbaigė knygą.
  Bene pirmą kartą apie laivybą skaityti buvo gan įdomu. Tik tiek, kad nebesuvokiami tapo knygų pavadinimai, kaip "Penkiolikos metų kapitonas", kai Džonui nė aštuoniolikos nėra, jo draugams atrodo irgi, o visi jau kokia nors velniava užsiima. Kas su Paša susidraugavo, kas nuo plaučių džiovos miršta, kas pabėgęs iš laivo susituokt spėjo, o kas už įžeistą garbę "jūs užsimojote prieš mane, lyg prieš šunį!" ėjo keršyt, ir savo rango vyresniųjų žudyt dvikovon ėjo. Vieną įdomią sceną keitė kita, neįdomi, o tada vėl įdomesnė. Taip ir teko plaukt per knygą, kartais bandant neužmigt, kartais bandant greičiau perverst puslapį. Antroje dalyje "nuobodu, o tada įdomu" buvo labiausia sukoncentruota, tad kai jau atėjo nuobodžioji dalis - per dieną vos įveikiau tuos du ar tris skyrius. O kai prasidėjo įdomioji - per mažiau nei valandą ją užbaigiau. Tai apie ką knyga? Apie Džoną Devisą, visų jūros galų meistrą, kuris, galų gale, nerado kaip išsiųsti laiško...
  Bendrai imant - ne, tai toli gražu nėra užkabinanti knyga, bet kai jau perskaičiau, tai taip nelabai ir atrodo, jog laikas išsišvaistė. Ką ten, gal net įsigyčiau ją, jei kur pasitaikytu, mat tie keli geri nuotykiai, ir ta viena nukirsta pabaiga man atrodo to verti. Kitiems gi, nežinau. Jei skaitant klasiką dažnai sunku ją užbaigti, tai tuomet nėr ko šitos imti, praradimas tikrai mažas. Duosiu 5/10. Geriau nei Salteadoras (ar kaip jį ten), ar Tūkstantis ir Viena Šmėkla. Bet dar ne "gerai".

2 komentarai:

  1. Man labiausiai įstrigo ir tolimoje ateityje norėčiau perskaityti „Tris muškietininkus“, „Grafą Montekristą“ ir „Paryžiaus mohikanus“, kuriuos ir bandau parekomenduoti. Taip, stilius kai kur toks nuobodokas, bet aš daug Diuma knygų esu skaičius ir man jau nebetrukdo, pripratau. Mohikanų istorija dar iki dabar išlikus atmintyje, nors skaičiau gal prieš 6 metus paauglystėje. Mohikanus sudaro 2 tomai, jeigu patiktų, yra dar ir tos istorijos tęsinys - „Salvatorius“ (irgi 2 tomai)

    Devisoną irgi paauglystėje skaičiau, bet absoliučiai nieko neatsimenu :D net čia paminėti vardai nieko nesako, vadinasi nelabai ir patiko

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, užsirašysiu tuos Mohikanus, mat su Diuma skirtis dar nesinori. O Montekrista siūlau skaityti kuo greičiau, mane iš labai juodos duobės (psichologinės) iškrapštė, tai aš visiems vis kartoju ten pačioje pabaigoje pasakytus žodžius "Lauk ir tikėkis" :} (wait and hope)

      Panaikinti