2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami - Negailestinga Stebuklų šalis ir Pasaulio Galas

  Kaip visada su Haruki Murakami - įsivažiavo lėtai, buvo skirta daug laiko maistui ir gėrimams, dar šiek tiek laiko nupasakoti drabužį kitą ir herojaus darbo pobūdį. Bet slenkant toliau per lėtai pradėtą "Negailestiną Stebuklų Šalį ir Pasaulio Galą" (Hard-Boiled wonderland and the End of the World; Sekai No Owari To Hadoboiru Wandarando; "Baltos Lankos" 2006; ISBN 9955-23-044-4; 451p.) ima galiausiai darytis įdomu. Šį syk - net labai.
  Herojus, Informacijos Kare, dirba "geriems vyrukams". Aišku, kare sunkoka tarp pilkų rasti baltesnį ar juodesnį, tad čia toks sąlyginis dalykas. Juoba, kad greitu laiku - abi pusės ir dar visokiausi monstrai, bei šalutiniai asmenys imsis jį medžioti nežinia dėl ko. Taip rimtai po knygos pagalvojus - tikrai nežinia dėl ko. Nei jis ten kokios ypatingos informacijos turėjo, nei ką. Visa esmė buvo tame, kuo jis buvo. Jo darbas - pagal po operacijos jam įdiegtą slaptažodį, kuris susijęs su kažkuo, ką Sistema atrado jo giliausioje sąmonės kertelėje, užkoduoti duomenis. Kadangi slaptažodį žino tik jis - informacijos iškoduoti neįmanoma dėl visokių ten dalykų ir šalutinių veiksnių, kurių per daug nepaisiau, mat įdomesni dalykai traukė akį. Tokie kaip INKiščiai, kaži kokie monstrai, kurie gyvena požemiuose, kanalizacijose ir net metro tuneliuose (kur, visai kaip Metro 2033 - kartais pradaigoja žmogų kitą) ir sučiupę supūdo tave gyvą, kad galėtų suryti nebegyvą. Arba tas keistas Pasaulio Galas, kurio istorija vyksta paraleliai šiai, kur esama Girios į kurią visi bijo eiti, kur šešėlį nuo tavęs nupjauna, mat su juo negali įžengti į Miestą, kur nėra muzikos!
  Viskas keista, viskas neaišku, bet daugiau ar mažiau - beveik viskas įdomu. Kliuvo aišku tas gumos tempimas per maisto gaminimą ir kokio nors vieno drabužio detalus aprašymas kitas. Man atrodo čia po Sukės man ėmė taip labai kliūti minimi drabužiai, tad ją ir kaltinkit. Kas dar? Įdomu, kad iki šiol pas Murakamį, o ir daug kitų Japonų autorių - neradau jokio tokio rimto, akivaizdaus ir žiauraus smurto. Kartais skaitai ir smegenyse lyg stiklo šukė gręžiasi gilyn, kaip šlykštu, kokie tie žmonės, o čia to nėra. Esama monstrų, bet jų nematai. Pikti vyrukai su tavim dar paplepa susėdę ir atsiprašo išeidami iš suniokoto tavo buto. Keista. Įdomu. 9/10, nei daugiau nei mažiau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą