2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Jacqueline Kelly - The Evolution of Calpurnia Tate

  Knygų klubai - nuostabus dalykas. Gauni paskaityt to, ko šiaip jau net nepavartytum. Tokia ir ši Jacqueline Kelly knyga "The Evolution of Calpurnia Tate" (Kalpurnijos Teit Evoliucija; "Henry Holt and Company" 2009; ISBN 978-0-80-50-8841-0; 338p.), kuri, kad ir kokia įdomi, labai nuliūdino, kad neturėjau tokio senelio, kaip kad josios.

  "I had never seen a real live dead person."

  Kalpurnija - vienintelė dukra tarp galybės brolių. Tai reiškia, kad jai reikia būti ne tik numylėtine, bet ir ta, kurią erzina nes ji "mergaitė", ir ta, kuri "geriausia sesuo", ir aišku ta, į kurią motina deda visas viltis - dama, kuri mokės siūti, siuvinėti, megzti, nerti, gaminti, valyti, ras gerą vyrą, pagimdys dešimt sūnų... Čia tokia beveik standartinė istorija apie kitokią mergaitę, kuriai įdomiau knygos, miškas ir šliužai, bet istorija toli gražu ne standartinė. Kalpurnija, nors kitokia, bet geba prisitaikyti. Ji stengiasi kiek įmanydama ir kartais net pripažįsta jog tas ar anas darbas nėra toks jau ir baisus, t.y., nors nuobodu, bet rezultatai gan įdomūs. Šliužai per daug jos taip pat nedomina, milžiniška kandis - gąsdina, o kai kurios knygos - dar per sunkios ir per sausos, kad įveiktų taip, kaip norėjo. Tačiau čia jai į pagalbą ateina tas, kurio visa šeima prisibijo, kaip ekscentriko. Jo vengia prašyti į svečių priėmimus vien iš baimės, jog ims pasakoti apie kokį nors žiogų poravimąsi. Tai Kalpurnijos senelis, Kapitonas Teitas. Jis greit pastebi Kalpurnijos išskirtinį norą pažinti pasaulį ir rimtai sunerimsta, kai ji pasiguodžia, jog mokykloje esama pamokų, per kurias tenka vaikščioti su knyga ant galvos. Tad, per šiokią tokią mokslininko prizmę jis, kaip ir jos motina, į Kalpurniją sudeda daugybę vilčių, mat nė vienas iš jo anūkų iki šiol neparodė jokio susidomėjimo mokslais.
  Labai paprasta ir įdomi trumpa knygelė. Daug juokingų dalykų, kurie gali nutikti tik Kalpurnijos amžiaus mergaitei, arba tokio tipo žmogeliukui, kaip ji. Dabar bent jau susipratau kodėl man įdomiau jaunimo ir vaikų literatūra, nei ta kita. Gi čia - jokio gumos tempimo, jokio perdėto košimo per dantis. Ir vienintelis dalykas, dėl kurio negaliu jos dėti prie mėgiamiausių yra pernelyg atvira pabaiga. T.y., pabaigoje taip ir neaišku ar ji ir toliau stengsis balansuoti tarp dviejų pasaulių, ar senelis ją parems jos svajonėse tapti mokslininke, gamtos tyrinėtoja, ar jos tėvai pagaliau susiprato, kad "Namų šeimininkės mokslai" ją labiau įskaudino, nei nudžiugino ir taip toliau. Duodu stiprų 9/10. Tikiuosi mūsų laikais situacija nebe tokia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą