2013 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienis

Haruki Murakami - Pinball, 1973 [Žiurkė #2]



  Antroji Haruki Murakami "Žiūrkės" serijos/trilogijos+ dalis "Pinball, 1973" ("Kodansha int"; 1980m; 215p; ISBN 4061860127;) jau kur kas sklandesnė už pirmąją. Apie ką ji? Na, ne visai žinau, bet buvo gražu ir įdomu.
  Knygos veiksmas prasideda prieš pirmosios epilogą, t.y. čia pasakotojas dar nevedęs, nors Žiurkės ir pasakotojo istorijos jau padalintos į du atskirus gabalus toje pačioje lėkštėje. Pats Žiurkė - dar ne rašytojas, bet apie neapykantą turčiams daugiau nebekalba. Šį kart jį kamuoja visai kas kita. Šį kartą jam tiesiog reikia pabėgti, įsilieti į minią ir išnykti. Tuo tarpu pasakotojas gyvena su dvynėmis be vardų, todėl vadina jas numeriais ant jų marškinėlių. Jos tiesiog išdygo jo gyvenime ir apsigyveno su juo. O jis pats tuo tarpu skendi prisiminimuose, kaip smagiai leido laiką su Žiurke prie Kiniško Bilijardo (pinball) automato, tokio ypatingo, kosminio laivo tematikos, su trimis... Kaip vadinas tie muštukai, kuriais mušinėji kamuoliuką, kad neišriedėtų? Tai va, su trim tais. Galiausia, neapsikentęs imasi ieškoti to daikto, nors čia aišku būtų galima įžvelgti visai ką kitą. Juk ir jaunystė prie to aparato prabėgo, ir draugystė užsimezgė bene prie to aparato.
  Kol kas mano pažintis su Murakamiu davė tokių vaisių - jo herojai - rūko, geria alų ir nemiega, o valgo daugiausia riešutus, paduodamus prie alaus. Jo herojai - linkę personifikuoti daiktus, o kitus, atrodytų svarbius - nutrenkt bala žino kur. Jis, autorius, sugeba parašyti visai neprastą veikalą apie, atrodytų, visiškai neįdomią temą. Mat čia nemažai pasakota apie Kinišką Bilijardą, kaip nekeista - buvo įdomu paskaityti. Net nežinojau, kad jie buvo tokiu fenomenu ir kad tokios firmos užsiėmė jų gamyba. Aišku, jei čia surašyti faktai, o ne šiaip kažkas. Netikrinau. Įdomu, bet ne tiek. O knygai duosiu 8/10 ir pagaliau imsiuosi "Avies Medžioklės", kurią knietėjo perskaityt (stengiuosi suskaityt kuo daugiau popierinių knygų, kad ramesne sąžine galėčiau įsikibti į planšetės gelmes), o negalėjau, mat tai TREČIA knyga iš KETURIŲ. Aš, kaip ir sakiau, suprantu, kodėl jie nevertė pirmų dviejų, juk tai buvo praktiškai neįmanoma, tų knygų angliškas tiražas pasibaigęs, o japonišku man nė domėtis nėr prasmės, mat, kad ir kaip norėčiau, japonų kalbos - nemoku. Bet mano smegeninė tiesiog užvirė - kaip, tu skaitysi trečią knygą, kai dar dvi priekyj? Ne, ne. Eik, ieškok, kuiskis, mes nieko nežinom, tavo reikalas, ką nori - tą daryk, bet rask. Gana prisiskaitei knygų nuo vidurio, serijų - nuo galo ir taip toliau. Dabar gražiai ir tvarkingai... Radau. Perskaičiau. O dabar - atsikvėpkim... (pagalbos ir pan. - rašykit el. paštu kontaktuose)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.