2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Oscar Wilde - De Profundis

  Oskaras Vaildas, ar Oscar Wilde, kaip kam patogiau, turbūt vienintelis toks, sugebantis parašyti knygos apimties laišką "De Profundis" ("Charibdė" 2007; ISBN 978-9955-739-005; 141p.), tarsi nedidelę išpažintį prieš pradedant naują gyvenimą. Ir tam pačiam "tu sugriovei man gyvenimą, bet aš tavęs nekaltinu" dar ir paskirti pasimatymą, kuris viliuosi buvo paskutinis, mat asmuo kuriam šis "laiškas" buvo skirtas - nejuokais pykdo, jei tik ką skaitėme - tiesa.
  Kai ir mano kantrybės taurės persipildo, aš irgi puolu rašyti ilgų, piktų laiškų (ne tokių ilgų), bet jie paprastai amžiams lieka paslėpti nuo dienos šviesos, mat jei kažko negaliu pasakyti į akis - tuomet nemanau, jog verta apie tai pranešti laišku. Bet čia jau neįtikėtina buvo.  Skaityti ne itin lengva, mat tai vienas didelis skyrius, be jokio stabtelėjimo, todėl kai pasiseka ir puslapis užsibaigia tašku - siūlau padaryti mažytę pertraukėlę, tuomet bent jau aiškiau pastebėsit, kaip subtiliai mūsų mylimas Wilde savo kankinimąsi sulygino su Jėzaus ir dar po to, kai praktiškai ateistu apsiskelbė (neturiu nieko prieš jokius religinius požiūrius, tol kol jų man nebruka. Tiki - gerai. Netiki - gerai. Kuo tiki - man nelabai rūpi...), arba, kaip ten buvo, netikinčiu broliu? Žodžiu, jis tiki tuo ką mato, Dievo nemato, vadinasi - abejoja jo egzistencija. O tada atpasakoja Jėzaus gyvenimo detales, kurios jį pateisina, išaukština nuodėminguosius, mat jie turi kur tobulėti ir panašiai. Wilde tikrai įdomi persona ir ši jo mini-autobiografija tikrai praturtina žinias tokių kaip aš, kuriems seniai mirę skandalingi autoriai kažkuo prie širdies (šiais laikais skandalai - neįdomūs), taip pat. Nupasakoja jis čia kaip ir kodėl jis žlugo, kaip liko be skatiko, be vaikų, be žmonos, be tam tikros saujelės draugų, šlovės ir taip toliau. Teigia, kad net ir tai jo nepalauš. Paskaičius gal ir aiškiau, kodėl jo paminklas gadinamas lūpdažiais pariebintais bučiniais, mat vilties jo "tik nuo dugno galima atsispirti ir vėl kilti" (kaip "Kovos Klubas") tikrai suteikia.
  Skaitinys išverstas gerai, tik mano supratimu redaktoriai galėjo dar šiek tiek padirbėti, mat labai nedaug trūksta iki idealumo. Kai kurie sakiniai tokie tarsi neišbaigti, be reikalo painūs, bet jų nedaug, ir galų gale, jie vis vien suprantami. O. Wilde - žavus, keistas ir gal šiek tiek komiškai tragiškas asmuo. Ir nors tokios knygos turbūt nereikėtų vertinti, bet jei imti kaip paprastą skaitalą, duočiau tvirtą 8/10, kas reikštų - laiko nesugaišom, net jei prie mėgiamiausių nepridėsim.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą