2013 m. balandžio 23 d., antradienis

Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 [2]

  Ši Dmitry Glukhovsky knyga, "Metro 2034" ("Novelita" 2012; ISBN 978-609-95436-2-8; ) tokio gilaus įspūdžio gal ir nepaliko, bet vieną dalyką patvirtino - tai tos knygos, kurias perskaičius neįmanoma iš kart griebt kažko kito. Reikia bent dienos, kad viskas susigulėtų ir sugebėtum paleisti istoriją ir jos veikėjus.
  Istorija tęsiasi ir šį kart ji sukasi apie medžioklį Hanterį, kuris praeitoje knygoje vadintas Chanteriu. Ėmėsi kiti verst, daug geriau išversta, bet daug versta dalykų, kurių mano supratimu arba nereikėjo versti, arba nereikėjo aiškinti tiksliai nežinant ar paaiškinimas teisingas. Ne per daug, tad apie tai užsičiaupiu. Dėl to ką padarė prieš metus, prieš ką pakėlė ranką praeitoje knygoje, ne tik Hanteris bet ir Artiomas šiek tiek pamišo ir tik vienas iš jų sugebėjo sugrįžti į "priežasties gyventi" vėžias. Nors turbūt abu tebesiekia kokio nors atleidimo sielai.
  Metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų ir blogiausia - ligų proveržių. Kaip kovoti su maru, kuris kartą jau nusinešė per porą tūkstančių Metro gyventojų? Vaistai? Neegzistuoja arba yra nežinomi. Tėra tik viena visa apvalanti priemonė - ugnis. Bet koks žmogus, koks tamsusis herojus sugebės pasmerkti dvi ar net tris stotis mirčiai, tam, kad išgyventu likusieji?
  Šį kartą istorija bandė virsti epu, o epai neapsieina be didingos ir tragiškos meilės istorijos. Tam reikia dviejų absoliučiai skirtingų padarų. Tarkim - viskam abejingos žudymo mašinos, bene grįžusios tiesiai iš pragaro, ir naivios būtybės, kuri tiki atleidimo ir stebuklo galia. Atrodo net iki pusės knygos mane vertė dantim griežt Sašos, tos naiviosios septyniolikametės būtybės (o Hanteriui beje kiek? Keturiasdešimt?)  pakvaišusi meilė, mat rėmėsi ji tokiais pasisakymais kaip: "Jis norėjo, kad dukra užaugusi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai."... Ir vis vien turėdavau sau iš nagų plėšt skaityklę, mat priežastis skaityti sekė priežastį. Tai čia žiūrėk, senio Homero filosofija, neįdomu man, Artiomas įdomiau prisigalvodavo, negi pabaigsiu po jo? O, o štai Hanteris veikia, dar šitą paskaitysiu. Ak, skyrius baigėsi, negi paliksiu naują net nepradėtą... Galiausiai vėl dvidešimt lapų šiandien teturėjau.
  Nepaisant visko, knyga kupina įtampos, įdomybių ir taip toliau. Tai ne ta 2033-ųjų knyga, kur nieko nėra tikro, tik juoda tamsa. Čia gi - viskas realu, tik Mirtis - abejotina. Ir nors iki trečdalio knygos sau sakiau, kad neturiu už ką šios knygos dėt prie mėgiamiausių, bet kai šiandien užverčiau paskutinius lapus, ir išgirdau ausyse tvinkčiojant pulsą, kai epilogą antrą kart griebiausi skaityt, kad tik įsitikinčiau, jog viskas buvo taip, ir ne kitaip, tapo aišku, kad prie mėgiamiausių ji keliaus. 10-10.

Pirmoji Dalis: Metro 2033

Žudo šios nelemtos knygos, tęsinys dar galai žino kur, o man norisi daugiau turbūt labiau mesti rūkyti bandančiam, praleidusiam pusdienį be nikotino... 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą