2013 m. kovo 24 d., sekmadienis

Jack L. Chalker - Cerberis


  Kažkada skaičiau pirmą šios keturių knygų serijos dalį „Lilita“, ir toji man visai patiko. „Cerberis“ (Cerberus; „Eridanas“ 1997; PFAF 72; ISBN 9986-36-021-8; 207p.) tuo tarpu pasirodė „prastumtas“ kuo greičiau. T.y. veiksmas, nors rašoma, kad tam ir anam reikėjo mėnesių, metų, bet tai ką skaitome vyksta akimirksniu, tad štai Agentas (aš niekaip jo vardo neįsimenu, tad kol kas vadinsiu Agentu) atsiduria planetoje, vienoje iš keturių Vardeno Deimanto planetų, kur jo smegeninės „kopiją“ įtaisė į nusikaltėlio kūną, mat tos keturios Vardeno Deimanto sistemos planetos – kalėjimas, čia jis jau užlipa ant pirmo karjeros laiptelio, čia ant dešimto, čia jau rado sąjungininkų, o moterys būriais jį įsimyli, tad „išrinktoji“ – vergiškai, besąlygiškai klusni ir taip toliau.
  Istorija tęsiasi. Konfederacijos agentas Toks ir Toks tam tikru Merton procesu klonuojamas. Tiksliau, jo protas nukopijuojamas ir įbrukamas į keturis Konfederacijai netikusius žmones, t.y. nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų pasiunčiamas į skirtingą planetą iš keturių galimų Vardeno Deimanto sistemoje. Tai – planetos-kalėjimai, mat jose esantys mikrobai, ar mikroorganizmai, ar kažin ten kokios ląstelės panašios į virusus, taip paveikia žmogaus kūną, kad be jų – jis miršta agonijoje. O jos miršta patekę už savo Sistemos ribų tad keturios atšiaurokos planetos – jūsų paskutiniai namai. Galite skraidyti tarp planetų ir jos palydovų kiek tinkami, bet ne toliau. Deja tik, kai subruki geriausius savo srities nusikaltėlius į vieną vietą – nori nenori, kažkas užlips ant kalno ir parodys jūsų taisyklėms špygą. Nusikaltėliai ir tremtiniai sukūrė savo imperiją ir ją valdo keturi Vardeno Valdovai, kuriuos tie Agento Agentai ir pasiųsti sunaikinti. Kodėl? Mat iškilo antžmogiška grėsmė, kurios neįsivaizdavo gal būt net jie patys...
  Atrodytu paprasta, šaltakraujis agentas, nepratęs gilintis į jausmus, draugysčių mezgimus ir panašiai – klusniai įvykdys Konfederacijos jam paskirtą beveik eilinę užduotį. Bėda ta, kad pats agentas nė neįsivaizdavo kaip labai jo Šeimininkai jį ribojo iki išgyveno tuos beveik svetimų jam žmonių, jo klonų, gyvenimus, kur anie įsimylėjo, susirado draugų, bendražygių ir suvokė kas yra tikroji laimė ir džiaugsmas.
  Kaip ir minėjau, nors pirma „Lilita“ buvo nebloga, su šia turėjau bėdų kai tekdavo du syk skaityti aiškinantis kurio gi tai buvo sakinys, kas po galais ten įvyko ir dar aiškintis krūvą terminų kurie man buvo arba visiškai nauji, arba naudoti visiškai kitaip. Mokslinė fantastika mane tuo ir neramina, kad kartais autoriai prisigalvoja baisiausiai painių dalykų, bet kad jau ne visi, tai skaityt tokią „sai-fai“ (sci-fi) vis tiek verta. Bet šiai knygai, dėl didokų neaiškumų, itin painių „paprastų“ planų ir to, kad taip ir nebuvo paaiškinta ką jie padarė Cerberio Valdovui (ką padarė – aišku, bet kaip po galais tai pavyko – ne), galiu duoti tik 4/10 ir čia su tam tikrais sentimentais.
  Šios knygos, visos keturios, buvo mano „perskaityti“ sąraše, tad džiaugiuos, jog pagaliau vėl jas malonėjau pasiimti. Gerai gyvent mažam miestelyj, mat bibliotekos neriboja knygų pratęsimo internetu... Mat laikau jau gal trys mėnesiai... 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą