2013 m. kovo 3 d., sekmadienis

Fitzgerald Francis Scott - Didysis Gatsbis


  Fitzgerald Francis Scott knyga „Didysis Gatsbis“ (The Great Gatsby; „Feedbooks“ 1925; 132p.) mano lentynoje kristų į kategoriją tų, kurias norėčiau skaityti šiltą karštos vasaros naktį, kai per karšta užmigti, o ir oras vis žadina tuo spektru kvapų ir garsų, kurie būdingi tik vasaros naktims. Tai būtent ta knyga į kurią pasinėrus galima kažką išgyventi, kažką kas su visam palieka atmintyj ir vis iškyla į paviršių, su nostalgijos prieskoniais kurie man visada trenkia vasara.

  „There are only the pursued, the pursuing, the busy and the tired.

  Istorijos pasakotojas – trisdešimtmetis Nikas, palieka namus nusprendęs ką nors iš savo gyvenimo nulipdyti. Mažyčiai likimo vingiai įtaiso jį gyvenimui kitapus gatvės nuo paslaptingojo vyruko Gatsbio. Savaitgaliais ten šurmulys, muzika ir minios žmonių. Vieni – pakviesti. Kiti – ėję ir užėję pro šalį. Ei, bet kas gi tas Gatsbis? Nikas irgi ima lankytis tuose vakarėliuose, paskatintas naujų ir senų draugų, mat ten – visi žinojo Gatsbio vardą. Bet kas jis toks? Sako, kad jis toks dosnus, mat atgailauja praeityj nužudęs žmogų. Todėl nekviestas svečias – neišvaromas, o pakviečiamas šampano, kokteilio, šokio. Dar sakoma, kad jis mokėsi Oksforde. Ne. Gatsbis – neegzistuoja. Tokio vyro iš viso nėra.
Mano skaityta versija
  Istorijos herojai idealiai subalansuoti. Kiekvienas turi tragišką istoriją ir nuo to, kokiame luome stovi priklauso tai, kaip jie su ta istorija tvarkosi. Tarkim, turtingas ir galingas Tomas – baisisi, kad nyksta baltieji. Baisu ką tie juodaodžiai ir rudaodžiai daro, bando užkariauti jo – baltaodžio – pasaulį! Ponia Vilson tuo tarpu atrodo kažkuo nusivylusi. Gal savo bestuburiu vyru, o gal savo vidiniu supuvimu, kas ten supaisys. Jos padėtis jai neleidžia pripažinti jokios tiesos. Bet visi jie, visi kartu būryj tėra pagrindas viršūnei, viesulo akiai kuri tyli ir nematoma pamažėle stumdo juos iš vėjas šiaudus. Visus juos vienaip ar kitaip apjungia Gatsbis.
  Dažnai tokios trumpos istorijos pasirodo esančios pačios įtakingiausios. Ir šioji, apie mirtį vardan netikrų svajonių, apie tobulybės siekį, bei žmonių kurie pratę visada gauti tai ką nori nesugebėjimą pamatyti ką trypia po kojomis, mane sužavėjo tiek, kad nors skaičiau e-formatu, ketinu susirasti kur šią knygą nusipirkti. Duodu 10-10 ir dedu prie mėgiamiausių. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą