2013 m. vasario 18 d., pirmadienis

Suzanne Collins - Liepsnojantis įtūžis [3]




Gal būt tai šiek tiek keista, bet knygose mane dažnai labiausiai sužavi kitokių pasaulių, alternatyvių realybių ir panašiai – dainos. Ir štai, trečioje ir paskutinėje Suzanne Collins Bado Žaidynių trilogijos knygoje „Liepsnojantis įtūžis“ (Mockingjay; „Scholastic“ 2010; ISBN 978-1-407109-37-4; 455p.), mane papirko Ketnės daina strazdams, apie pakaruoklį.
  Iš pradžių viskas ir vėl sunkiai įsivažiavo, nei šis nei tas, veiksmo maža, jis nereikšmingas, kyla begalės klausimų apie kitus herojus, o autorė jų nė „negirdi“. Bet nuo antrosios knygos pusės viskas staiga ima intensyvėti. Ketnė ima visais abejoti, visais ir viskuo, tad gan greit susitelkia į šių, kitokio mąsto Bado Žaidynių tikslą, savo asmeninį tikslą – nužudyti Panemo prezidentą (ar jis Sniegas, ar Snovas koks nors? Kaip išvertė, gal kas pasakysit?), per kurį jos ir jos šeimos, bei artimųjų gyvenimas buvo taip drastiškai išdraskytas.
  Maištininkai stumiasi pirmyn, aplink – sprogimai, mutantai, spąstai ir mirtis po mirties. Tačiau niekas Ketnės neparuošė paskutiniai tragedijai, tragedijai, kurios ji mėgino išvengti nuo pat knygų pradžios. Net man buvo sunku suvokti kas gi įvyko. Ir dar baisiau – kas iš tiesų dėl to kaltas!
  Nukrypstant nuo šios knygos ir apimant visas, galiu drąsiai pasakyti, jog nors pirmoji knyga atrodė tikrai silpnai (beje, filmas mano supratimu – labai geras, įdomiai pastatytas), bet pati trilogija – nebloga ir verta paskaityti. Gan unikali pasaulio požiūriu (ne pačia post-apokaliptine idėja, bet bendru „kaltę išpirks nusikaltėlių vaikai, tiesioge to žodžio prasme“), ir kažkokiu užslėptu siaubu, kurį supranta tik tie, kurie pabuvojo arenoje, Žaidynėse. Tarkim imant tą auksinę trijulę, Ketnę ir jos vaikinus, tarp Geilo ir Pito (Pitas? Pytas? Peetas?) jaučiama praraja, ne varžovų, o absoliučiai skirtingų išgyvenimo lygių. Manau būtent dėl to, kad nepatyrė ką reiškia būti medžiojamam, Geilas pasirinko kiek drastiškesnį kelią, bet kas ten žino.
  Taigi, trumpai drūtai, knygai duosiu 9/10, o bendrai trilogijai – stiprų 8/10, ji verta paskaityti ir gal net turėti. 

Pirmoji knyga: Bado Žaidynės
Antroji knyga: Pavojinga Meilė

4 komentarai:

  1. Išvertė tai kaip prezidentą Snou...o daina apie Pakaruoklio medį kiek girdėjau veik visiems skaičiusiems(tarp jų ir man) paliko neišdildomą įspūdį...keista trilogija galiu pasakyt...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Snou... na, pusė velnio. O kaip su Peeta? tas kepėjas - Peeta? Ačiū :)
      Labai keista, tikrai. Man pirma knyga mažiau nei pusė velnio buvo (filmas už tad patiko, įdomiai pastatytas), bet kitos dvi tikrai geros.

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.