2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

Kim Newman - Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha


  Tik pasidžiaugiau, kad gerb. ponas Kim Newman sugebėjo parašyti knygą nepildamas visų garsių vardų kuriuos tik prisiminė, ir štai „Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha“ („Titan Books“ 2012; ISBN 9780857680853; 480p.) jis vėl išdėjo ilgiausius, po pastraipą ir dvi apimančius sąrašus rašytojų, knygų herojų, aktorių ir taip toliau. Ši knyga mane gerokai nuvylė.
  Kaip visada knyga susideda iš dviejų istorijų. Pirmoji, su užnugaryj vis grojančia „Dracula Cha Cha Cha“ mus atskraidina į Romą, kur Keitė Ryd, ar Kate Reed, kaip jums priimtiniau, toji garsioji Minos Harker draugė žurnalistė, įsivelia į dar vieną nuotykį. Kaip ir praeitoje knygoje, nuo jos labai daug priklauso, o tuo pačiu – ji visiškai nereikšminga persona, kuri tik šiaip prikibo norėdama išsiaiškinti, kas gi žudo Senuosius Vampyrus Romoje, mat viena tokia vampžudystė įvyko prieš pat jos akis. O ji gyva liko tik dėka savo menko amželio. Ir nors jos protas aštrus, tokio įspūdžio kokį paliko praeitoje knygoje pakartoti nebesugebėjo. Iš tiesų tai, nebeliko beveik nė vieno įdomaus herojaus – visi išmirė arba buvo išžudyti, arba pasitraukė iš akiračio – kodėl? Na o kas ten supaisys. Beliko tenkintis trimis moteriškėmis, kurios ir perima vairą į savo rankas – tai ta Kate Reed, Genevieve Deudonne ar kaip ten jos gražioji pavardė ir tąja Penelope ar Pamela, kuri ten iš jų su Charles susižadėjus buvo... Visas veiksmas sukasi apie jas ir tik vėliau į knygą ima aiškėti, kad visos trys vienaip ar kitaip prisidėjo prie to Senovinio Troškulio egzistuojančio Romoje. Tokio, kokį gali patenkinti tik labai senas kraujas.
  Skamba gražiai, bet man pasirodė ištempta. Ir nepatiko, baisiausiai, siaubingiausiai nepatiko vienas konkretus kadras susijęs su vienu iš pagrindinių herojų. Lyg autorius pūtė burbulą, norėdamas jo sprogimu skaitytoją apkurtint, bet išėjo šnipštas, mat burbulas šone pratrūko ir išleido orą su vos juntamu kvėptelėjimu. Pats sau autorius įkišo pagalį į ratus, mat dar bus ketvirta knyga, tad čia jau nei trilogija nepavadinsi, nei kokia nors serija, mat serijos pagrindas ką tik buvo užtiestas kilimu. Žinot, žiūriu kiek jau prirašiau ir darau išvadą – Newman verčia mane ieškoti ilgiausių kelių per aplinkui, kad galėčiau išreikšt nepasitenkinimą ir neišpilt ko ji pridirbo. Galvoj tokia pseudo-filosofinė diskusija vyksta, kodėl gi jis pasirinko tokį kelią? Juk pirmą knygą visi ėmė dėl labai konkrečių priežasčių ir tik nedaugelis turbūt pagriebė šiaip sau. O jis visas tas pirminės priežastis, kodėl knygos buvo Vandenių, Drakulos, Stimpanko, Viktorijos laikų ir taip toliau, mylėtojų rankose – vis po vieną, po vieną atiminėja. Ketvirta knyga vadinsis „Johnny Alucard“. O jau šioje knygoje bent penki Alukardai prabėgo, tad nebesigundau idėja pamatyt Drakulą prirūkytoj kabareto salėj, stebintį dainuojančias lėlytes.
  Tiek tos. Eikim prie antros knygos dalies. Ši istorija, grubiai imant, apie vampyrus kaip žaliasis Šrekas iš ketvirto filmo – tokius, kurie nori vėl būti pabaisomis, kurių bijoma sutikti tamsoje. Tas aišku sukelia britų pasipiktinimą (ir ne tik jų), ir šiltieji stoja prieš kraujasiurbius. Irgi, baisiausiai tempiama guma. Kai vampyrė verčiama maitintis (mat esama tokių, kurie žūt-būt vengia žmogaus kraujo), tai kaip kokie Dragon Ball Z ar Naruto anime – užtęsiami iki kelių lapų, t.y. kelių sekundžių veiksmas – per keletą serijų.
  Tad galiausiai, su skaudančia širdim duosiu vos 5/10, mat visgi knyga savaip unikali, tad mažiau duoti jau sąžinė neleistų, be to, buvo ir gero veiksmo, buvo ir įdomių netikėtumų, o ir tos ankščiau trys minėtos moterėlės-vampyrės – irgi, neblogos personažės, su įdomiomis istorijomis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą