2013 m. sausio 15 d., antradienis

Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus


Su Undine Radzevičiūte susidūriau pirmą kartą. Taip jau nutiko, kad šiandien labai nenoriai vėl pakėliau „Bado Žaidynes“, kurios pirmi du skyriai buvo pasakiški, o po to ėmė rimtai darytis... Na, nelabai įdomu, tarkim. Gavau prašymą parašyti ką nors apie Undinę, o aš ne iš tų, kurie gali ramia sąžine kažko prikurti lyg „skaičiau“, tad stvėriau bibliotekos kortelę ir iškurnėjau per pusnis. Norėjau tik vienos knygos, kurią tik vieną ir radau, t.y. „Baden Badeno Nebus“ („Baltos Lankos“; 2011m.; ISBN 978-9955-23-489-0; 126p.), ir nė vienos kitos. Nusprendžiau tad – geras ženklas. Aišku prisigriebiau dar knygų, lyg kokia liga kamuotų ir grasinčiaus numirti, sudžiūti ir sutrupėti į pelenų gniužulėlius, jei iš bibliotekos išsinešiu tik vieną knygą.
  Sėdau skaityti ir jau su pirmais lapais – šyptelėjau. Ką gi, autorė ne iš standartinės lietuvių grupės, kur Marytės, Juozai, Vilniaus senamiesčiai. Baigės skyrius, baigės du, priėjau prie istorijos „Vaistai“ ir jau ne juokais kikenau. Esu iš tų pamišėlių kurie gan emocionaliai reaguoja į skaitomą tekstą, netyčia imituoja aprašytą mimiką ir pan., todėl vengiu skaityti viešose vietose, kur žmonės neskuba praeiti pro šalį. Turiu miego sutrikimą, insomnija arba nemiga – mane nuolat persekioja. Kartais nemiegu parą, kartais ir dvi. Kartais jaučiuosi žvaliai po dviejų valandų miego. Ši istorija pateikė labai įdomų požiūrį į miegą. Sakyčiau, gal net ateitį, mat kas ten žino, gal ir mes kada nors į CV rašysim kiek valandų per parą miegame? Tataigi. Istorija apie vaistus. Miegui. Daugiau neišduosiu.
  Skaitau toliau su mintimi – na, pasisekė, nuobodu nėra, bet kol kas tik viena tikrai gera istorija iš visos saujos, daugiau nebus, galėsiu mest šalin ir pamiršt. Ir čia pasitinka kita istorija, pavadinimu „Valteris Šulcas“, su klausimu: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo kūrinius baigiasi blogiausiai?“. Kam sakiau, kam ne, kas patys supratot – mėgstu knygas, mėgstu skaityti apie knygas, mėgstu stebėti bibliofiliškos prigimties žmonės (kurie dar bent kiek sveikam prote). Ši istorija man paliko patį geriausią įspūdį. Valteris Šulcas – vyrukas, toks tikras bibliofilas kaip aš juos įsivaizduoju. Su pomėgiu tvarkyt savo tūkstantį ar du, ar daugiau, knygų, kuriam rūpi jų viršeliai, įrišimai (tai – beveik asmeniška. Jei knyga – ne vieno leidimo, visuomet ieškosiu sau patraukliausio viršelio. Ir visuomet stengsiuos pirkti visą seriją iš to paties leidimo, kad tie viršeliai per riebiai viens nuo kito nesiskirtų). Pats brangiausias knygos įrišimas yra iš žmogaus odos, geriausia – paties autoriaus, o oda brangiausia, kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Gi gerb. ponas Šulcas būtent tokio įrišimo ir ieško! Ir randa. Tik ar gauna? Ar sutiktumėt, gyvas būdamas, pasirašyti sutartį, kad jums nudirs odą (kaip supratau – po mirties) ir įriš jūsų knygą?
  Nebe pirmas kartas, kai lietuvių rašytoja (būtent moteris, vyrai lietuviai – per dažnai turi kažkokių vinių savo knygose, man jas dažnai virškint per sunku) palieka labai staigų, labai gerą įspūdį. Dar negaliu dėti prie mėgiamiausių, bet ketinu ieškoti ir likusių Undinės Radzevičiūtės knygų. Šiai duosiu 9/10, kad ir dėl formato lengvumo, jei norit. 

1 komentaras: