2013 m. sausio 3 d., ketvirtadienis

D. ir N. Paužai ir Gitana Sidabrienė - Šikšnosparniai


Jei ne gripas, kurį įsitaisiau sausio 1d. ir dėl kurio man visada akyse raibuliuot ima, trijų dienų autorių Dainiaus ir Neringos Paužų, bei Gitanos Sidabrienės informatyviai knygai „Šikšnosparniai“ („Lututė“ 2004; ISBN 9955-575-50-6; 56p.) sugaišti nebūtų reikėję.

  „Būtų labai apmaudu, jei šikšnosparnius, gyvenančius Žemėje daugiau kaip 50 milijonų metų, negailestingai sunaikintų civilizacija.“ 55p.

  Lietuvoje pasirodo esama lyg ir 15 rūšių šikšnosparnių, iš kurių net 11 turi būti saugomos. Jiems netgi specialius inkilus geri žmonės daro ir esama tokio dalyko, kaip jaunųjų šikšnosparninkų mokyklos, į kurias aš mielai stočiau bent metams kitiems. Dauguma Lietuvoje randamų šikšnosparnių pasirodo vos už degtuką didesni, sveria po keletą gramų ir minta vabaliukais (vadinas, man, kaip žmogui kuris nekenčia vorų, bet žino jų naudą – tikrai labai patiktų turėt šikšnosparnį kampe, kad ir vorą, ir uodą suvalgytų. Jei tik aišku, jie vorą valgytų, mat pasirodo jie ne visus vabalus kremta). Pripažįstu, jie man įtartinai mieli atrodo. Bet ši trumpa, bet informatyvi enciklopedinė knygelė pamokė, kad ir didžiausios meilės vedamiems geriau jų nekibint, nežadint ir kitaip negąsdint, mat mažieji sustresuos ir patys sau pakenks. Noriu eit inkilą daryt...
  Duodu 10-10, mat knygoje gana ir informacijos, ir nuotraukų (žinoma, visada galima padaryti ją „magiškesnę“ įdėjus kokio gero dailininko tų pačių šikšnosparnių piešinius, padidinus tekstą ir taip toliau, bet ne to čia siekta), ir net vienas kitas šmaikštus komentaras pasitaikė. Keliu kepurę prieš tuos, kurie šiuos gražuolius saugo ir globoja. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą