2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Kim Newman - Anno Dracula II - The Bloody Red Baron


  Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.

  „The presence of the warlord was overpowering and did not fade fast.“ 101p.

  Taip tad, nežinau nė kur pradėti. Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula – vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo – tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties  ten nė nebuvo.
  Diogenes klubas irgi įsivelia į šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka, kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas – naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo, ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas – per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...
  Kita „didžioji dalis“ istorijos sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.
  Bendrai imant šią istoriją – ji apie vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos išlikusios plokštelės su vienintele daina...
  Antroji istorija vadinasi „Vampire Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive, bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą, kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta šviesa ir – dievai! – lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.
  Beje, ši istorija prasideda kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo. Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!
  Imant abi istorijas bendrai – pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai, kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški. Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų, turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.
  Štai taip užbaigiu šiuos metus. O kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą