2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Daniel Korn, Mark Radice ir Charlie Hawes - Cannibal: The History of People-Eaters


  Baigiau skaityti Daniel Korn, Mark Radice ir Charlie Hawes knygą „Cannibal: The History of People-Eaters“ (Kanibalas: Žmogėdrų istorija; „Channel 4 books“ 2001; ISBN 0-7522-6196-7; 288p.) ir, kad jau galiu atsikvėpti, pasakysiu, jog nepaisant autorių ramios kalbos – tai baisiausia mano kada skaityta knyga, sukėlusi siaubingą pasišlykštėjimą žmonėmis, ypač kolonistais ir visais tais „šauniais lyderiais“, kurie apdrožė pasaulį genocidais, brolžudystėm ir beprotybe prisotintais karais. Prašom neįsižeisti, bet jie už kanibalus baisesni.
  Knyga prasideda net ir nelabai įdomiai, su gerais faktais, apie tai iš kur kilo pats žodis „kanibalas“ ir kodėl jis iš tiesų nėra teisingas. Pasakojo apie senovines gentis, kurios kitos genties žmonių – žmonėmis nelaikė, mat, tarkim būdami kokiais nors Ukais, savo kalboje šį žodį suprato kaip bendrą pavadinimą „žmogui“, tad kokie nors Mukai – jau skaitėsi žvėrimis, gyvuliais, tad eidavo jų medžioti, o tada – valgyti. Tame visame buvo paprastos archajiškos logikos, kuri nors ir žiauri – niekaip neprilygo baisybėmis, kurių prikrėtė jau „civilizuotas“ žmogus.
  Gyveno sau porelė urve, prieš kelis šimtmečius, žudė prašalaičius dėl pinigų, o sumetę, kad maistui kiek per maža – nusprendė, kad bus gerai ir tuos lavonus valgyt, mėsa yra mėsa. Susilaukė tunto vaikų, irgi žmogiena maitino. O tie kraujomaišos dėka dar ir anūkų padovanojo, taip ir terorizavo apylinkes tokia mažytė kanibalų armija, iki atėjo dėdės su deglais, pasišiaušę iš siaubo. Knyga pasisuka ir rodo šauniuosius konkistadorus, žudančius Amerikos necivilizuotus kanibalus čiabuvius, tikrinančius savo jėgą plėšdami kūdikį per pusę, miklindami ranką mėgindami nušnioti galvą nuo pečių vienu kalavijo smūgiu. Rusijoje badmečiu vaikų į lauką išleisti negalima, mat rytoj mėsos turguj tik jų kepenėles nusipirkt galėsi, o ir tų pačių turbūt nelaidosi, o puodan dėsi, mat badas ir psichozė jau priveikė. Miręs vyras, tiesioge šių žodžių prasme, tampa šeimos maitintoju, o Kinijoje, juodojoje rinkoje – jaunystės eleksyras – embrionai. O kur dar visas tuntas nekrofilų, kuriems net kraujas į tam tikras kūno vietas plūsti atsisako, jei peilio moteriškei tarp šonkaulių nesuvaro, ir kaip tas džiaugsmas išauga, kai iškandi tos moterėlės gabalą! Pjovė, šaudė, prievartavo, ėdė viens kitą, visą laik šventai tikėdami, kad gi, po velnių, mes – piramidės viršūnėje, evoliucijos tobulybės, civilizuoti žmonės, bet nė kartelio nė vienas nesusimąstė, kad net tarp plėšriųjų žvėrių tarpusavyj žudynės vyksta neįtikėtinai retai, palyginus su žudynėmis tarp žmonių, ir nieks ten kito žvėries dėl linksmumo nežudo taip pat.
  Knyga – mokslinio pobūdžio, ar dokumentinio, nežinau, kaip tiksliau pasakyti. Manau per ją į vegetarizmą suksiuos, mat net į sumuštinį su kažkada taip mėgtu kumpiu šiuo metu negaliu žiūrėt, pykint ima ir viskas viršun kyla, kartu su kokčiu prisiminimu, kaip jie tą žmogieną žalią rijo, ne tik šviežių lavonų, bet ir patrūnijusių... Knygai už efektą duosiu pilną 10-10, bet prie mėgiamų dėti nedrįsiu. Atsigauti reik. O aš ne iš tų, kurie silpnų nervų. Buvo tikrai labai informatyvu, įdomu ir privertė susimąstyti, bet... 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą