2012 m. spalio 12 d., penktadienis

Skaitytojų Nuodėmės - Nuomonė


  Kaip matot – per daug aprašyti net ir plonų knygų kažkaip neskubu, o tą Alchemiką jau tikrai perskaičiau, iš tiesų tai jau netgi perdaviau jį kitam. Šiom dienom tikrai papasakosiu apie ką ten, ir parodysiu ką dabar skaitau. Bet dabar noriu pakalbėti apie ką kitą.
  Mėgstu ne tik knygas, bet ir skaityti apie skaitovus, apie tai kaip knygos gali kažką pakeisti ir panašiai (kaip tarkim Dai SijieBalzakas ir Kinė Siuvėjėlė). Mėgstu ir knygų aprašymus, kai juos rašo koks nors susižavėjęs žmogus, arba žmogus su tikru talentu reikšti mintis (aš neturiu iliuzijų, žinau, kad mano kalba dažnai nesiriša). Visada knygas pabaigiu, o jei tai serija – užbaigiu visą seriją, kad ir kaip ėstų. Vien dėl to, kad niekad negali žinoti kas pasikeis. Tikrai teko susidurti su knygomis, kurių tik paskutinis skyrius leido atsikvėpti ir pasakyti – na, dėl šito buvo verta kankintis.
  Tad norėčiau pakalbėti apie skaitytojo nuodėmes...
  Dažnai girdžiu priekaištų, kad mano knygos prirašinėtos ir pilnos lipukų, kur ką žymėjausi (nemėgstu lankstyt kraštų, todėl su savim visada turiu kokį lipnų lapelį), mat knygas reikia mat tausoti. Argi? O aš maniau, kad jas reikia skaityti, kad į jas reikia mokėti įsijausti ir netingėti plėtoti ties kuriuo nors sakiniu kilusios minties, o kai mano atmintis ne pati doriausia – žymiuosi kur ten kas kilo. Dauguma dalykų aišku persirašau tiesiai į užrašinę, kurioje laikau tų aprašymų juodraščius, bet kartais tiesiog atsižymiu puslapį ir baltoje paraštėje padedu taškus ties sakiniais, kuriuos norėsiu dar kartelį galvoje perkrėsti. Tad ar tikrai knygą reikia tausoti? Ar tausojant knygą – neprarandami kokie nors, na, kad ir menki trupiniai, bet vis vien trupiniai, kuriais ir minta tokie Nosferatai kaip aš?
  Kitas dalykas – kaip po velnių galima mesti pradėtą knygą? Dar galiu suprasti porą perskaitytų skyrių ir gana, mat knyga neatrodo to norimo tipo ar pan, bet kai perskaitoma pusė ir jau daugiau nebegalima, tai čia nežinau... Kaip iš to Šreko, kai Asiliukas pusiaukelėj kabančiu tiltu ėmė rėkti, kad nori eiti atgal – bet tu jau beveik ten, po velnių. Visada sugrįžtu prie knygų, net jei skaitant padarau pertrauką (skaitydamaS, skaitydamA). Lygiai taip pat manau jog yra baisu pradėti knygų seriją ir jos nebaigti. Negražu, po galais, kartais į galą autoriai jau turi pakankamai patirties ir suvokimo, kokia prasta ta jų serija buvo ir ima rašyti geriau, taip būna, nejuokauju. Ir jei jau nujautė skaitytojas, kad čia ne jo tipo knygos, tai kam tada iš viso pradėt? Greičiausia buvo filmas ar dar kas, pažiūrėjai ir gana. Aš net Saulėlydį pabaigiau, o tos knygos ėdė mane kaip turi būt, bet pabaigiau, nes jei pradėjai, tai kaip gali taip ramia širdim mesti? Kur paskui tą neužbaigtą knygą dėti? Tarp skaitytų? NE! Tarp neskaitytų? – Būtent. O neskaityta knyga jau savaime yra blogas dalykas (čia, su šypsena – tiek daug knygų, o tiek mažai laiko.)
  Kas dar? Labai ilgai knygas užlaikantys draugai. Na, po galais, ar reikia pusės metų perskaityti vienai knygai? O jei žinai, kad lėtai skaitai, na tai skolinkis iš bibliotekos ir pratęsinėk, mat man kiekviena knyga kaip vaikas – tokių ilgų atostogų nesinori siųst. O dar, kai knyga grįžta be to ką joje palikai, tarkim lipukai išimti nežinia dėl ko, ar kokia džiovinta roželė nežinia kur pasidėjus – peilis. Tiesiai tarp šonkaulių.
  Ir dar viena bibliotekinė nuodėmė. Viena mano pažystama ne kartą atkreipė dėmesį (ji dirba bibliotekoje), kaip pasikeitė žmonių kultūra bibliotekose. Kai tebuvau vaikas, na ir visada nuo to, biblioteka man buvo tarsi bažnyčia – užeini, pusbalsiu pasisveikini su šventikais-bibliotekininkais ir be jokių nereikalingų garsų eini ieškotis ko tau reik ir tik neradęs eini jų trukdyti. Telefono skambutis – gėda! Na o dabar, užeina kokia Motina su savo paaugle Dukra, motina telefonu kalba ir nė nemano tyliau, na o kai jau padeda ragelį – šis vėl suskamba, garsiai ir įkyriai, ir ji jo keistai ilgai ieško rankinėje. Kai jau atsiliepia vėl, jos dukra tampo ją už rankos ir gan garsiai unkščia – mamaaaa, jau radau viską ko man reikia, greičiaaaauuuuu..... Kur dingo bibliotekos kultūra? Knygos šventumas? Kitą syk rankose laikiau tris knygas ir ieškojau ketvirtos, kai visiškai neaiškus žmogelis, ilgai spoksojęs į mane lyg būčiau ateivis (na, gal ir atrodau šiek tiek kaip ateivis...) staiga prišoko ir paprašė ar gali paimt į rankas vieną mano knygą, o tada puolė klausinėti ar skaičiau, ir pasakoti apie ką ta knyga... Vyruti, imu knygą, vadinas neskaičiau, noriu paskaityti, apie ką ji – sužinosiu savom jėgom, eik sau, šiū šalin!
  Va taip tad. Tokie mano skaitymo ypatumai. Kokie jūsų?   

9 komentarai:

  1. Labai įdomu.
    Paliksiu porą minčių. Pvz., man visiškai tas pats jei žmogus brauko ir aplipina lapeliais savo knygą. Bet manau, kad jis tada neturėtų jos skolinti kitiems. Tuo labiau, kad neturėtų to daryti su bibliotekine knyga. Kodėl? Nes kaip erzina tie pabraukimai. Skaitau kažkurią Marininos knygą, o ten iš konteksto ištraukti (herojaus minčių) ir pabraukti tokie seksistiniai vištiniai sakinukai, pvz., "vyrai yra maži vaikai". Taip ir matau kokia pusprotė ar pusprotis tai skaitė ir be konteksto persirašinėjo gilias mintis :)
    Aš metu man neįdomias skaityti knygas. Nes, o kam jas skaityti? Iš pagarbos autoriui. Pfi, tai apsukim ir pareiškim, kad jis čia manęs negerbia. Nes gal nutiks kas nors įdomaus? O jei nenutiks? O su serijomis tai skaitau visą iš karto, arba būna visaip. Na pvz., Makso Frajaus turbūt liksiu neskaičiusi, nes jo nebeverčia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sutinku dėl bibliotekos knygų - jų braukyt negalima, čia prie to pačio bibliotekos šventimu dėčiau. O kaip dėl subraukytų knygų skolinimo, tai kad kartais tie žmonės taip įkyriai prašo, man sakyt "ne" negerai - žmogus skaityt nori, kaip čia dabar atimsi tą... Aš jau net šifruotai kai kur mintis skrebenu kampuose tų knygų, kad žmonės per daug dėmesio nekreiptų

      Panaikinti
  2. iki maždaug 25 metų reikia skaityti viską, žiūrėti visus filmus ir spektaklius. blogus, gerus, vidutiniškus. nesuprasi, kas yra geras skaitalas, kol neperskaitysi blogos knygos. o ir nuomonė iki to laiko nelabai dar būna susiformavusi. bet, ypač kai peržengi 30-metį, jau gali sau leisti ko nors nebeperskaityti iki galo. gaila laiko.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir ne iki 24 metų, ar 26 dar ne viską supranti, ir ne 29, ar 31 pradedi suprasit? O čia gimtadienio dieną ateina supratimas?
      Liūdnoka tada jei trečdalį savo gyvenimo tesi šiukšliadėžė :) O jei blogą knygą perskaitai šešiolikos ir tai supranti? Nesiskaito?
      Čia tas pats kas vaikui sakyt "tu dabar nieko nesupranti", nors jis kuo puikiausiai supranta ir po to dar visą gyvenimą prisimena, kad metai bėga, o tada jis suprato :)

      Panaikinti
    2. ir teisi tu, ir nelabai, salomėja. gerai būtų, kad sulaukei 18-likos, ir - bac - atėjo visa susiformavusi pasaulėžiūra kartu su išmintim. vienas gal ir 16 turi puikų supratimą, kurio kitas ir 50 sulaukęs neturės. lermontovas iki 18 gimtadienio jau buvo sukūręs didžiąją dalį savo kūrinių. išimčių iš taisyklių visada būna. bet ne kiekvienam iš mūsų lermontovas slepiasi. kita vertus, jei man 16 ir aš perskaičiau knygą, ji man pasirodė gera, tai nereiškia, kad ji ir yra gera. tai suprasiu pats/pati tik po kokio dešimtmečio. arba nesuprasiu, priklausomai nuo to, kiek tu smegenų į galvą įdėta.

      Panaikinti
    3. Na nesutinku vistiek. Perskaitei knygą šešiolikos. Ji pasirodė labai gera. Tai kas čia blogo? Man dabar nei "Pepė Ilgakojinė", nei "Čiauškutė" nebeatrodo tokios nuostabios, kaip dvylikos ar penkiolikos, iš viso nelabai skaitytinos. Bet vistiek stovi garbingoje lentynos vietoje. Nes skaičiau, patiko labai labai, vadinasi geros knygos. O su metais keičiamės, randame kitų gerų knygų ir tos anos geros neprastėja. Tik mes kitokie.
      Nors tu ką, man nepriimtina mintis, kad iki 25 turi į galvą kišti viską nerūšiavęs. Juk jau nuo kelių metų esame sąmoningi žmonės.
      Tokia mintis, kad "jei man 16 ir aš perskaičiau knygą, ji man pasirodė gera, tai nereiškia, kad ji ir yra gera", labai man primena tuos žmones, kurie ginkdie neprisipažins, kad jiems nepatiko pripažinimo sulaukusi knyga, arba drąsiai pasakys, kad žavėjosi didžių kritikų suvarytu veikalu. Būtent tai man atrodo nebranda - keisti savo požiūrį taip kaip diktuoja minia. Būtent tos brandos sulaukę žmonės taip ir daro, nors atrodo, kad tik paaugliams su minia pakeliui, bet šie bent maištauti drąsūs.

      Panaikinti
  3. Dėl gerų-blogų knygų metimo, tai manau tik porą kartų tikrai perskaičiau knygą ir pasakiau sau, jog skaičiau visišką mėšlą, visais kitais atvejais bent šis tas kažkur vis vien būdavo tuo perliuku, kurio man užtenka, kad iš piktumo knygos kur nenugrūsčiau :) Kaip su tuo Golemu buvo, niekaip nesuprantu, kodėl žmonių tiek išpeikė, kiti net nedaskaitė, o ten prieš pat pabaigą taip įdomiai viskas susivijo, kad tik nutaisiau tą "gerai sužaista" miną ir baigiau skaityti.
    Mano sesuo tuo tarpu skundėsi, kad prastos knygos tos, kurias aš laikau lobiais, o ji beveik dešimtmečiu už mane vyresnė (na, kad ir "Stiklo karoliukų žaidimas" - ji jos nebaigė, o aš suryjau ir nebegražinau, mat jos buvo, bet jei jau jai nepatinka, tai...), tad nežinau pagal ką kas sprendžia ir kas tai lemia, bet man asmeniškai taip imt ir mest knygą būtų sunku.
    Ačiū už mintis :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš, asmeniškai nemėgstu mest knygų... Tiek serijų, tiek ir pavienių - kad ir kaip neįdomu būtų. Po kiek laiko ateina į galvą mintis... Gera knyga, po velnių, tik tiek, kad nuotykinė, o aš noriu gero detektyvo... Ir kol kas vienintelė mano mesta knyga - A.Sabaliausko "Mes baltai". Va, bus man neįsižiūrėti į aprašymą...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Jei bent trečdalį knygos perskaitau ir padedu į šalį, ji mane ima "persekioti". Net jei ji sunkiai skaitosi ar neįdomi, ji mane "persekioja". Todėl būtinai turiu ją pabaigti skaityti - sužinoti kuo baigsis visa istorija.

    AtsakytiPanaikinti