2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Paulo Coelho - Alchemikas

    Va taip apsileidau ir plonytę knygelę tik dabar prisiruošiau aprašyti, nors perskaityta tarpuose, taupant tą mielą širdžiai istoriją apie Drakulą, taip, tą pačią „Dracula, my love“. Bet dabar jau papasakosiu kas ten gero ar blogo toje Paulo CoelhoAlchemikas“ (O Alquimista; ISBN 5-415-01848-4; „Vaga“ 2088; 187p.) knygoje. Trumpai tariant – tai viena iš tų „savęs tobulinimo“ knygų, parašytų kiek patogesne romano forma. Bendrais bruožais priminė „Trobelę“, juoba, kad abi vienodai nepaliko įspūdžio (tos dar irgi neaprašiau...) ir buvo perduotos kitam skaitytojui dar tą pačią dieną po paskutinio lapo užvertimo.

"Ar kalbėtume apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko - prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka." 90p.

  Nesupraskit manęs neteisingai. Tai neblogas, vos ne detektyvu prakvipęs ir labai lengvas skaitalas, kurį padoresni skaitytojai turbūt per pusvalandį įveiktų. Ir sielą gal praturtina, ir taip toliau. Pasakoja apie piemenį, kuris surizikavo viskuo ką turėjo, pastovumu, darbu, tam tikra savo egzistencijos prasme ir visu turimu menku turteliu, vien dėl to, kad susapnavo sapną. Du kartus. O gal ir daugiau, nebepamenu. Labai spyriodamasis ir su baisiausiu naivumu išsiruošė tas Ivanas (ne toks jo vardas, bet dabar kai pagalvoju, labai tiko. Vardas gal Santjagas koks...) į Egiptą, piramidžių pažiūrėt. Ir aišku, kur jis tik nėjo ir ko jo tik neprimokė, o jis visus ant kojų pastatydavo, būdamas tik aviganiu, oi, tai yra piemeniu. Aišku, nebūtų jis dvasiškai praturtėjęs, jei jo kas porą žingsnių apvaginėję nebūtų, bet tame ir buvo knygos esmė, bent aš taip manau – praturtėti dvasiškai. Galiu ir klysti, nes buvo ir toks Montekristiškai padorus lobis, kuris irgi jam į skreitą nudribo, dėka visų tų nelaimių, kurias patyrė, tad kokia pamoka? Jei turtini dvasią – turėti ir pats? Išeitų mūsų politikai dvasingi! Gerai, nebekošiu per dantis. Įdomu buvo tiek, kiek knyga leisdavo smegenims pailsėti, turinys aišku gilus ir nuostabus, moko apsidairyti aplink, ar netyčia neturi didžiausio lobio tiesiai po šonu, bet knyga tikrai ne mano tipo.
  Taip tad, bendrai imant labai nuvertint negaliu, mat knyga man nepatiko vien dėl to, kad nėra iš tų kokias mėgstu skaityti. Lyg Mokslinės Fantastikos gerbėjas sakytų, jog S. Kingo siaubo knygelė kurią perskaitė – šlamštas. Tad duosiu 7/10, nes nebuvo nuobodu ir šiaip jau, požiūris į pasaulį įdomus pasirodė. 

8 komentarai:

  1. Dar prie to neaprašytų sąrašiuko prisideda ir kažkokia, dabar jau nė pavadinimo neatsimenu knyga, kurią skaitei priešpat Angliją... Ar ne?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anno Dracula jau aprašiau, Drakula man per daug patinka, kad greit skaityčiau ir per daug mėgiamas, kad delsčiau aprašyt

      Panaikinti
  2. Ne, ne, ne.. kada pasirausęs palėpėj pavadinimą pasakysių...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai, kad aš tik tą Anglijoj skaičiau, Kim Newman "Anno Dracula" (pirma iš serijos, paskui Anno Dracula: Bloody Red Baron; tada Anno Dracula: Cha Cha Cha Dracula; ir vėliau dar išleis Anno Dracula: Johnny Alucard), su savim turėjau dar C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession", bet tą irgi jau seniai aprašiau

      Panaikinti
  3. aa, Nuodėmės istorija - nespėjau jų baigti, o į Angliją vežtis nesinorėjo, tad jas dar atidėjau kuriam laikui. Neatrodo nuobodžios iš to kiek spėjau perskaityt, kažkuo Dostojevskio darbus priminė

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tai gerai...reiks ir man kada perskaityt...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Bene geriausia Paulo Coelho knyga.

    AtsakytiPanaikinti