2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Clifford D. Simak - Vilkolakio Principas


Iš tiesų Clifford D. Simak knyga „Vilkolakio principas“ (SF PFAF 9; The Werewolf Principe; „Eridanas“ 1993; 223p.) susideda iš dviejų istorijų. Tad pradėsiu nuo pirmosios ir apibendrinsiu įspūdžius gale.

  Vilkolakio principą tenka prisijaukinti. Tai ne pati įdomiausia sci-fi, mokslinės fantastikos tipo knyga. Sunku įsivažiuoti, nors pradžia labai suintriguoja. Tai toks lyg ir pasakojimėlis apie visatos Adomą ir Ievą, ne visai žmones, ne visai kitas būtybes, kurias mes pavadintumėme ateiviais, ir ne visai gimusiais. Sukurtais, galima sakyti tam, kad surastų Visuotinį Protą, tai kas bendrai valdo viską ir visus. Deja ši nebloga idėja pateikiama, kaip foninė. Pagrindinė istorija balažin kokį velnią malė. Nesakau, kad buvo neįdomi, anaiptol, daug šaunios filosofijos. Bet dar daugiau visai nešaunaus neišbaigtumo. Vis tik buvo neblogai tas dvi planetas be žemės „pamatyti“, visad mėgau visokiausius ateivių aprašymus, jei tik jie gyvena padoriai išvystytame ar visai neišvystytame pasaulyje (nepadoriu išvystymu laikyčiau mūsų ufonautų-fanatikų piešiamus vaizdus apie super-protingas būtybes). Įdomiai pateiktas ir keitimosi reiškinys, bei žmonių reakcija į tai. Nors toje knygoje žmonija jau keliauja po kosmosą ir sprendžia kaip čia apgyvendint rastas planetas, kuria humanoidus, o jų namai su jais plepa lyg geriausi draugai, bei gali persikelt į kitą vietą, vis vien malonu matyt, kad formos pakeitimą jie pirma palaiko ne ateivių-reiškiniu, o mitų-reiškiniu, t.y. pasikeitimas lygu virsmui vilkolakiu. Jau grybauju? Gerai, trumpiau bandom. Knyga paliko labai, tiesiog gėdingai daug klausimų, o didžiausias iš jų – kodėl žmogus dominuoja? Už visus neatsakytus dalykus knygai atėmiau bent porą taškų, mat šitaip žaisti man labai nepatinka. Duosiu 6/10, bet nedrįsiu teigti, kad knyga bloga.

  Antrasis pasakojimas vadinasi „Pasaulis, kurio negali būti“ ir jis man patiko kur kas labiau. Ir pavadinimai tokie man patinka. „Pamatyti Londoną ir mirti“, arba „Pasaulio pabaiga, kokią mes įsivaizduojame“ ir taip toliau. Pasakojama apie kažin kodėl plantacijoms kurti pasirinktą neišsivysčiusios civilizacijos prigrūstą planetą ir kaip plantatorius, kuris tik norėjo augint vertingą vaistinį augalą su jų Šventu Žvėrimi susitiko. Visad mėgau, kai autoriai nepabijodavo kurti visai protu nesuvokiamų ir nelogiškų dalykų, naudodamiesi duota terpe – svetima planeta, erdve ar pan. Tarkim, ugnies uraganas, kuris nušoka iš dangaus, išvarto ir išdegina ką spėja ir vėl nušoka kažkur kitur. Arba absoliučiai belyčiai padarai visame pasaulyje, visi, tiek „žmonės“, tiek „žvėrys“. Patys nesidaugina. Bet kažkaip jų niekad nepristinga... Šiai istorijai duosiu 9/10, tvirtai taip.

  Na, o bendrai imant, tai turbūt galiu teigti, jog knyga buvo verta tų kelių litų, kuriuos už ją komise sumokėjau. Nors ir manau, kad autorius kiek apgavo su gražia įžanga ir nei šiokiu nei tokiu viduriu.  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą