2012 m. kovo 27 d., antradienis

Vallerie Tasso - Nimfomanės užrašai


 Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.

  „Prieš savo valią staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p. 


   Knyga lengvai skaitosi ir kaip supratau, pasakoja apie pačią rašytoją, tiksliau, ji pati pasakoja apie save, mat knyga – dienoraščio tipo. Prancūzė Val nupasakoja itin įdomų savo gyvenimo tarpsnių, kai yra priverčiama išmokti keisti odą kaip gyvatė ir susitaikiusi su kuo nors nemaloniu – tuoj pat rasti kaip prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ir per ilgai savęs nesigailėti. Buvo ir itin įdomių dalykų, tarkim jos buvusio kaimyno Felipės darbas – pardavinėti roles. Už pinigus jis žmogų viena dienai paverčia nuotykio herojumi, tarkim, ateinat ir paprašot – noriu, kad mane pagrobtų, o išgelbėtų kokia žavi damulė iš indėnų genties – ir jis tą suorganizuoja. Knygoj labai gerai viskas paaiškina ir stebėtinai glaustai. Smagiausia man buvo visgi tiesiogiai nepateiktas klausimas – jei plevėsa vyras – eržilas, tai kas tokią pat moterį daro kale? Kadangi knygos herojė – savotiška nimfomanė (galėčiau ginčytis), tai beabejo iki paskutinio puslapio spėja permiegoti su nemaža eile vyrų, o visgi abejoju ar atsirastų daug perskaičiusių knygą ir blogai atsiliepusių apie heroję (bent jau ta konkrečia prasme). Gali pasirodyti, kad knyga apie seksą, bet tuo aš vėlgi, abejoju. Žiūrint kas labiausia akis badys, mat kas nors vis vien badys, visada bado.
  Na, ir kaip visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai, tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas – dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10, vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit susirast. 
(Treilerio šį kart nedėsiu)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą